Aktorių Dalių Skamaraką daugelis teatro gerbėjų geriausiai atpažįsta kaip „Keistuolių“ teatro senbuvį ir spektaklių vaikams žvaigždę. Tačiau jau šiandien LRT televizijos žiūrovai jį galės išvysti visiškai kitokiu amplua – dokumentinių filmų cikle „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ aktorius atliko visuomenės veikėjo Petro Vileišio vaidmenį.
Judu su Petru Vileišiu iš tiesų gana panašūs. Tikriausiai ilgai grimo kėdėje sėdėti neteko. Galbūt geriau susipažinęs su savo personažu radote ne tik išorinių, bet ir charakterio panašumų?
Na, tiesą sakant, dirbdamas prie šio projekto buvau labai nustebintas, kiek dar aplinkui, net Vilniuje, yra dalykų, kurių aš nežinau, mus supa tiek daug vardų ir pavardžių. Tik besifilmuodamas artimiau susipažinau su Petru Vileišiu ir pasirodė, kad tai labai gili, nesavanaudė asmenybė – tai tikrai sužavėjo. Galbūt norėčiau labiau būti į jį panašus dėl jo nesavanaudiškumo, bet juk esame, kokie esame.
Petras Vileišis turėjo vadinamąją verslininko gyslelę. Tokie žmonės, kad ir kas nutiktų, randa išeitį finansiniuose reikaluose. O kokia yra tikro aktoriaus gyslelė? Kaip ją atpažinti?
Įdomus klausimas. Aš dar kol kas į jį neatsakiau ir nemanau, kad greitu laiku į jį atsakysiu. Pavyzdžiui, verslininkas konkrečiai žino, ko nori ir ko siekia, o aktorius visą laiką yra mokymosi, kūrybos, ieškojimų procese. Šiuo atveju mes turbūt labai skiriamės.
Jei ne aktoriaus gyslelė, tai kokios aplinkybės Jus atvedė į teatrą?
Kaip ir daugelio žmonių gyvenime, viską lemia atsitiktinumai. Nesu tas žmogus, kuris planavo visą gyvenimą daryti tai, ką dabar darau. Atsitiktinumas pakreipia gyvenimą viena ar kita linkme. O mano gyvenimą pastūmėjo į aktorinę pusę.
Jus visur lydi „keistuolio“ vardas, sukeliantis daug sentimentų jau ne vienai kartai. Šis žodis jau, atrodo, tapęs bendriniu, sakydami „keistuolis“ turime omenyje teatro aktorių, o ne keistą žmogų. Ką jums reiškia būti „keistuoliu“? Esate „keistuolis“ aktorius, ar ir keistuolis žmogus?
Visi žmonės, kurie pasirenka aktorystę, „normalių“ žmonių akimis, yra keistuoliai. O „Keistuolių“ teatras pasirinko tai atspindintį pavadinimą, visą laiką reikia jį patvirtinti ir nešti tą „Keistuolių“ vėliavą. Aktorius yra keistuolis dėl to, kad jis visą gyvenimą žaidžia, nuo pat vaikystės, kai tampa aktoriumi, iki pat senatvės, jis vaikiškumą išlaiko labiau negu įprastas žmogus.
Jau ne viename interviu minėjote, kad vaidinti vaikams nėra paprasta, tačiau tai teikia daug džiaugsmo. Kaip aktorius gyvenate tai vaikų, tai suaugusiųjų pasaulyje. Ar jie labai kontrastingi? Nekyla noras pasilikti tik viename iš jų?
Aišku, norėčiau pasilikti vien tik vaikystės pasaulyje, bet bijau, kad manęs truputėlį nesuprastų nei šeima, nei pažįstami, nei draugai, nei žiūrovai. Reikia gyventi savo gyvenimą tokį, kokį tau skyrė. Vieniems skyrė kurti Lietuvą, nešti lietuvybę, o mums skirta išlaikyti visa tai ir padaryti taip, kad žmonėms būtų kuo lengviau. Manau, kad mano misija yra padėti žmonėms, kai būna sunku – pralinksminti, kai reikia – priversti susimąstyti.
Aktorių augina tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirti vaidmenys?
Tikrai taip, kiekvienas aktoriaus vaidmuo yra naujas, nauja kūryba, kartais vaikams vaidinti dar sudėtingiau. Reikia stengtis, verstis per galvą, nertis iš kailio, kad būtum įtikimas vaikui.
Šį kartą Jūsų personažą galima pavadinti pragmatiku. Nors iš tiesų pinigai jam buvo ne tikslas, o tik priemonė kilniems, su lietuvybe ir kultūra susijusiems tikslams pasiekti. Kokie yra aktoriaus tikslai ir priemonės?
Aktoriaus tikslas yra padaryti, kad žiūrovo gyvenimas būtų truputėlį lengvesnis. Parodyti, kad būna ir linksmų dalykų, arba parodyti, kaip išsikapanoti iš sunkių.
Petro Vileišio istorija pasakoja, kaip savo sėkmę paversti šalies sėkme ir ja dalytis su kitais. Iš tiesų kiekvienas dalijasi tuo, kuo yra turtingas. Kuo Jūs šiandien labiausiai norite dalytis su aplinkiniais?
Noriu dalytis tuo, ką aš darau geriausiai, savo darbu, emocijomis, kūryba. Vileišis materialiais dalykais padėdavo, o aš daugiau padedu dvasiniam pasauliui, žmogui tobulėti arba kaip tik atsipalaiduoti.
Petras Vileišis – vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Tapęs turtingu žmogumi, jis rėmė lietuviškų knygų spausdinimą, lietuvių draugijas, kūrė darbo vietas, rūpinosi, kad bažnyčioje dirbtų dvasininkai lietuviai, ir kitaip puoselėjo lietuvybę. Ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ filmas apie P. Vileišį jau sekmadienį per LRT televiziją.
Nuotraukos – iš filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ kūrėjų archyvo