Kokie iššūkiai laukia kalnuose? Kodėl merginos neša 25 kilogramus sveriančias kuprines? Kada ateina metas kopti į Everestą? Šiuos ir daug kitų klausimų šį sekmadienį TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ gvildens laidos vedėja Kristina Rimienė ir alpinistė Vilma Tūbutytė.
Pirmą kartą išvyko nepasiruošusi
„Juokinga prisiminti, bet į kalnus pirmą kartą išvykau visiškai nepasiruošusi… Bet ne fiziškai, o techniškai: vietoj specialių batų – paprasti sportbačiai, vietoj specialios aprangos – treningai. Žinoma, tą kartą tai buvo daugiau kopimas kalnų takeliais, tačiau, pakeliui sutikus kitas grupes, į mus visi žiūrėjo stebėdamiesi. Dabar supratau kodėl: į kalnus visada turi eiti tinkamai pasiruošęs, nes niekada nežinai, ką jie iškrės, niekada nežinai, koks bus oras ar kitos sąlygos“, – pagrindines taisykles atskleidžia V. Tūbutytė ir papildo, kad prieš pirmuosius žygius patartina pabėgioti ar kitaip sustiprinti savo formą.
Būdavo nepaaiškinamai bloga
Kitas svarbus žingsnis, pasak Vilmos, yra žinoti, kaip gali reaguoti tavo organizmas. „Per pirmąsias keliones jau į aukštesnius kalnus ne iš karto suprasdavau, kas man darosi: atrodo tai bloga, tai trūksta oro, sunku paeiti… Žinoma, netrukus nusiramini ir supranti, kad viskas dėl deguonies trūkumo ar sunkios kuprinės, tačiau tai suvokti ir prie to priprasti reikia laiko. Kaip ir prie naujų emocijų: kabojimas ore laikomai tik virvės ar ėjimas ledyno kraštu sukelia tikrai nemažą jaudulį. „Ir ypač baimę, kuri man ne kartą pasireiškė ašaromis“, – pasakoja dabar jau patyrusi ir kitų naujokų ašaras braukianti Vilma.
Kuprinė sveria 25 kg, o kopti gali tekti ir parą
„Kalnuose sunku prognozuoti, kada sustosi. Yra buvę dienų, kai išeini ir kopi 24–20 valandų, kai kopi tamsoje ir beveik be sustojimų. Ir visada neši daugiau nei 20 kilogramų sveriančią kuprinę. Tada atrodo, kad nebegali, bet, tik grįžus namo, ir vėl norisi tai patirti. Taip man atsitiko jau patį pirmą kartą išvykus į kalnus“, – pasakoja kalnų entuziastė.
Paklausus, kas dar yra labai svarbu kopiant, Vilma nedvejoja ir pabrėžia, kad tai – patikima žygeivių grupė. „Tai, kokie su tavimi yra žmonės, kokia yra jų patirtis, gali lemti net žygio trukmę: štai su viena grupe tą pačią trasą esame įveikę tik per dvylika valandų, o su kita dar nesutemus jau buvome nakvynės vietoje. Alpinizmas išmoko pasitikėti žmonėmis ir juos pažinti“, – atskleidžia kartais net šešis kartus per metus į kalnus keliaujanti moteris.
Į Everestą – brandesniame amžiuje
Paklausta, ar dar negalvoja apie Everestą, Vilma pateikia netikėtą atsakymą: „Kol kas tikrai ne. Everestui reikia kone visos gyvenimo patirties. Būtent todėl į jį dažniausiai kopia jau brandesni žmonės, nuo 45-erių ar daugiau metų. Everestui reikia susikaupti, nes fizinė jėga dar nėra viskas“, – pasaulines kopinėjimo paslaptis atskleidžia pašnekovė.
Kopimo pamoka
Vilma Tūbutytė – kopimo instruktorė. Būtent todėl progos išmėginti techninį kopimą nepraleido ir Kristina: pirmasis kartas sukėlė šiek tiek baimės, o antrasis – susižavėjimą. „Iš pradžių buvo gana baisu, nes tikrai sunku greit sugalvoti, kur statyti koją, kur dėti ranką, kai esi ore! Bet šiek tiek pasitreniravus prasideda tikras malonumas“, – apie patirtus įspūdžius pasakojo naujai užverbuota alpinistė.
Asmeninio Vilmos Tūbutytės archyvo ir TV3 nuotr.