Darbščių rankų savininkė alytiškė Agnietė Vaitulionienė teigia, kad makramė pynimo technika galima sukurti bet ką. Didžiausia pašnekovės svajonė – atidaryti makramė studiją Alytaus širdyje. Ir nors verslo vystymas yra sudėtinga užduotis, kūrėja tiki, kad viskas įmanoma – tereikia drąsos. Visgi dažnai esame linkę pasiduoti, nors neretai iki pergalės tėra vienas žingsnis.
Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado makramė pynimo technika.
Makramė į mano gyvenimą atkeliavo kartu su motinyste. Visuomet buvau tas žmogus, kuriam norėjosi kurti ką nors savo rankomis. Ar tai būtų mezgimas, ar senų baldų atnaujinimas namuose. Mano specialybė susijusi su reklama ir rinkodara, o nuolatinis darbas – prie kompiuterio ekrano, tad man labai trūko, kur realizuoti save. O pirmą kartą tapus mama ir iš dalies paskendus kasdienybės rutinoje, ypač norėjosi skirti laiko sau. Savo norams. Itin trūko kokio nors apčiuopiamo rezultato dienos pabaigoje, ką gi tu nuveikei tokio, kas liktų ateičiai, kas nebūtų tik sutvarkyti namai ir pakeisti vystyklai. Tad iš to vidinio poreikio, išbandydama įvairius amatus, atradau ir tiesiog įsimylėjau makramė pynimo techniką.
Ar laikotės kokio nors režimo? Pavyzdžiui, galbūt esate nusistačiusi, kiek valandų per dieną skirsite pynimui?
Visų pirma esu mama, tad laikas, kurį galiu skirti pynimui, yra labai ribotas. Kol dar nesugrįžau į savo pagrindinį darbą, noriu visą dėmesį skirti dukrai ir padėti jai susipažinti su pasauliu. Tačiau kiekvieną akimirką, kai jai smagu pažaisti vienai, kai ji miega ar tiesiog leidžia laiką su artimaisiais, skiriu pynimui. Kartais, kai turiu skubų užsakymą, pasideriname su vyru, kad jis pasiliktų namuose, ir tokiu atveju per dieną pynimui galiu skirti ir 8 ar net 12 valandų. Tačiau jau daugiau nei metus nebuvo dienos, kad šiai veiklai neskirčiau bent valandos. Žinoma, kai esame išvykę, tas pynimo laikas būna daugiau skirtas idėjoms generuoti.
Su kokiais iššūkiais susiduriate gamindama rankų darbo dirbinius?
Tikriausiai didžiausias iššūkis – atrasti laiko ir jėgų būnant labai aktyvaus vaiko mama. Tačiau veikiausiai tai, kad taip mėgstu šią veiklą, man suteikia daug papildomo akstino. Žinoma, labai paskatina ir kitų žmonių atgalinis ryšys.
Taip pat kartais būna, kad kas nors nepasiseka taip, kaip planuota arba – dar blogiau – užsakytas gaminys susigadina. Pavyzdžiui, kartą, standinant rankinės karčiukus, rankinė ėmė ir išgeltonavo dėmėmis. Tad teko skubiai gaminti iš naujo…
Kokį rankdarbį esate gaminusi ilgiausiai, o kokį – trumpiausiai?
Ilgiausiai esu gaminusi didelę sieninę dekoraciją. Ji buvo išties nemaža, tad užtrukau ne tik pindama, bet ir derindama spalvas bei dizainą.
Trumpiausiai užtrunka pagaminti raktų pakabukus. Ypač mažuosius. Nors yra tokių raktų pakabukų, kuriuos galiu gaminti ir 1–2 valandas.
Jūsų pasirinktas pseudonimas – Dzūkaitė. Kaip gimė vardo idėja?
Kai pradėjau galvoti, kad norėčiau kurti ne tik sau, bet ir kitiems, iškart ėmiau mąstyti, kaip galėčiau pavadinti savo prekių ženklą. Nemeluosiu, Dzūkaitės pavadinimas šmėkštelėjo ne pirmasis, bet kai jį sugalvojau, nekilo jokių abejonių. Visuomet labai didžiavausi, kad aš ir mano visa šeima esame iš Dzūkijos, iš Alytaus. Dzūkai man visuomet siejasi su šiltumu ir svetingumu. Tad kodėl nepasivadinus tuo, kas ir esu – tiesiog dzūkaitė.
Kas Jums yra makramė? Gyvenimas ar tik pomėgis?
Pradžioje makramė buvo tik pomėgis, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji tampa neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Ne tik dėl to, kad nusprendžiau pamažu vystyti verslą šia kryptimi, bet ir todėl, kad pindama tarsi panyru į meditaciją, apvalau mintis ir pailsiu nuo kasdienybės. Šiuo metu tikrai neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be pynimo. Juolab kad pati makramė yra beveik beribė. Galima nupinti ką tik sugalvosi: nuo smulkių aksesuarų iki rankinių, baldų ir daugybės kitokių dalykų.
Ar esate susidūrusi su kūrybine krize? Jei taip, kaip pavyko ją įveikti?
Išties su kūrybine krize makramė veikloje dar neteko susidurti. Tokia krizė buvo apėmusi mano kitame kelyje – rinkodaros kelias šiais laikais reikalauja ypač daug naujų ir kokybiškų idėjų, ir po kurio laiko jaučiausi tokia išsisėmusi, pavargusi.
Galbūt pynimas mano gyvenime yra dar ne taip ilgai, kad mane aplankytų tokia krizė, o galbūt išmokau pajausti, kada reikia padaryti pertrauką ir neperspausti savęs, kad tokia krizė ir neaplankytų.
Papasakokite linksmiausią nutikimą, susijusį su makramė.
Šis klausimas privertė mane susimąstyti, nes makramė iš esmės man siejasi su ramybe, meditacija. Tačiau neseniai buvo tikrai smagus momentas, kai pyniau bandomąją rankinę pagal užsakymą, nes tai buvo visiškai naujas, kitoks dizainas. Ji buvo tokia nedidukė, ir, man baigus pinti, dukra ją pasičiupo, susikrovė savo knygutes ir vaikščiojo po visus namus užsimetusi ant rankos. Kaip tikra damutė. Mano dukrai dar tik 1 metai ir 7 mėnesiai, tad buvo tikrai juokinga, kaip toks mažas žmogutis taip sugalvojo.
Kokie Jūsų ateities planai, susiję su šiuo hobiu?
Mano labai tolima svajonė yra turėti nedidelę makramė studiją Alytaus širdyje, kur galėčiau pinti ir vesti pynimo edukacijas, galbūt būtų ir mano gaminių kampelis. Kol kas artimiausias tikslas – pradėti dalyvauti mugėse ar festivaliuose. Tai planuoju daryti jau nuo kitų metų. Žinoma, ir toliau ketinu plėsti savo elektroninę parduotuvę www.dzukaite.lt.
Kokių dar pomėgių turite, be pynimo?
Pomėgių turiu nemažai, esu gana smalsus žmogus ir mėgstu daug ką išbandyti. Gal tik ekstremalių dalykų privengiu – priešingai nei mano vyras.
Šiuo metu labiausiai mėgstu keliauti, pažinti kitas šalis, jei tik tam atsiranda galimybė. Ir nebūtinai tos kelionės turi būti tolimos – dabar su maža dukryte daugiau keliaujame Lietuvoje, čia taip pat atrandame vis dar nepažintų vietų! Šiltuoju sezonu mėgstu rankas panardinti į žemę ir auginti daržoves bei vaisius. Džiaugiuosi, kad turime kiemą ir galiu nusiskinti šviežią saldų pomidorą ar dukrai į rytinę košę įberti šilauogių.
Ko palinkėtumėte sau, kaip kūrėjai, bei žmonėms, kurie nori užsiimti nauju hobiu, tačiau nedrįsta?
Palinkėčiau drąsos, pasitikėjimo savimi, ryžto ir užsispyrimo nepasiduoti! Iš tiesų, vystyti verslą yra nemenkas iššūkis, ypač jei turi viską atlikti vienas. Nuo idėjos sugalvojimo, produkto sukūrimo iki idėjų reklamai, socialinių tinklų ir elektroninės parduotuvės priežiūros. Tačiau viskas įmanoma. Dažniausiai mums nepavyksta būtent dėl to, kad stokojame pasitikėjimo, sumenkiname save ir savo darbą ir galiausiai pasiduodame, nors dažnai būname jau beveik užkopę ant pasisekimo laiptelio.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš Agnietės Vaitulionienės asmeninio archyvo