Rūta Petty, kilusi iš Balbieriškio, mažo Prienų rajono miestelio, daugiau nei dešimtmetį praleido Aliaskoje. Ją itin domino gamtos ir žmogaus sąveika, kaip atšiaurios gyvenimo sąlygos veikė vietinių pasaulėjautą. Gamtos vaiku save įvardijanti Rūta buvo atsidūrusi ir pavojingose situacijose: susidūrė su laukiniais žvėrimis, sniego lavina, patyrė žemės drebėjimą. Nors Aliaskoje ir tyko pavojų, šį laukinį kraštą Rūta vadina didingu. Visgi, lydima ilgesio, prieš kelerius metus ji nusprendė grįžti į tėvynę ir toliau augti ten, kur jaučiasi geriausiai.
Daugiau nei dešimtmetį gyvenote svetur. Dėl kokių priežasčių buvote nusprendusi palikti Lietuvą? Kokia veikla užsiėmėte gyvendama užsienyje?
Niekada neplanavau tapti emigrante, Lietuvą mylėjau ir iki tol nebuvau patyrusi didelių finansinių sunkumų, dėl kurių būtų reikėję galvoti apie emigraciją. Kita vertus, neturėjau aiškaus savo ateities vaizdo, nebuvau tikra, kuo norėčiau tapti ir ką nuveikti. Studijų laikais buvau lengvai pamišusi dėl Šiaurės. Mane domino gamtos ir žmonių ryšys – sudėtingas gyvenimas dėl atšiaurių sąlygų, kaip tai veikė žmonių pasaulėjautą, kokios jų tradicijos, muzika, filmai. Galbūt tai iš dalies atspindėjo mano pasaulėjautą arba ten atpažinau kažką, ko man trūko ir ilgėjausi.
Nors konkrečiai apie Aliaską niekada negalvojau, vieną dieną, geriant kavą su kurso draugais, vienas iš jų užsiminė apie žmones, gyvenančius šiame krašte, ir nuo tol nebegalėjau paleisti minties, kad ir aš turiu ten papulti. Aišku, iš pradžių netikėjau, kad man tai kada nors taps įmanoma, bet jau kitą vasarą dirbau Suardo (Seward – red. past.) miestelyje pietinėje Aliaskoje pagal mainų programą „Work & Travel USA“. Tos vasaros pradžioje paskambinau savo draugei Lietuvoje, o ji kaip nujausdama man ir sako: „Rūta, tu tik neįsimylėk“… Taip ir prasidėjo mano, kaip meilės emigrantės, kelias, o po dvejų metų išvykau iš Lietuvos į Aliaską jau su visam, su aliaskiečiu kurti bendro gyvenimo.
Gyvendama ten įgijau įvairios klientų aptarnavimo patirties, o pusę to laiko praleidau dirbdama mokykloje su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais. Pastaroji veikla man suteikė daug prasmės ir, matyt, padėjo pagrindus tolesniam profesiniam gyvenimui.
Plačiau papasakokite apie Aliaską. Kuo Jus sužavėjo ši valstija?
Yra posakis, kad į Aliaską atsikrausto tie žmonės, kurie arba bėga nuo ko nors, arba ko nors ieško. Man tiko abu šie pasakymai. Jaučiau nepasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu, todėl idėja pabėgti į pasaulio kraštą buvo labai patraukli. Tada vis dar galvojau, kad dėl mano laimės stokos kalti yra kiti, o ne aš. Taip pat turėjau daug neatsakytų klausimų, pati savęs nepažinojau, tad vyliausi patirti kažkokį „nušvitimą“.
Esu gamtos vaikas, o juk Aliaskoj ta gamta – bene didingiausia visame pasaulyje. Jautiesi labai mažas prieš ją. Savo vietą kaip paprastas žmogelis randi labai greitai. Milžiniški kalnai, slėniai, upės pakeičia perspektyvą; nebelieka grandiozinių minčių apie save.
Aliaska vis dar yra laukinis kraštas, joje tyko daug pavojų – žmogus čia nėra pagrindinis veikėjas. Aš pati ne vieną kartą buvau susidūrusi su milžiniškais briedžiais. Kelis kartus spėjau pasišalinti, kad nesusidurčiau akis į akį ir su meškom. Gyvendama Aliaskoje, atsidurdavau pavojingose situacijose. Kelis kartus patyriau, ką reiškia posakis „plaukai piestu stojasi“, kai kūnas instinktyviai jaučia, kad šalia yra pavojus (matyt, žvėris). Išmokau pasitikėti instinktu ir nedelsiant pasišalinti. Grįžusi į Lietuvą, dar gerus metus išėjusi pasivaikščioti parke nuolatos žvalgydavausi – dėl galimos grėsmės. Kita vertus, į ne vieną iš pavojingų situacijų patekau ir per savo neapdairumą. Į kalnus ir miškingus parkus eidavau viena, nesinešdavau jokių ginklų ar purškalų nuo meškų. O vieną kartą vidury nakties taip užsispyriau grįžti namo, kad viena nuėjau daugiau nei 11 kilometrų miško keliu, garsiai dainuodama ir „baidydama“ žvėris. Net patys vietiniai kraipė galvas dėl tokio neatsargumo, bet aš labai norėjau išsimiegoti savo lovoje.
Esu susidūrusi ir su sniego lavina – avalanšu. Privažiavom praėjus tik kelioms minutėms po lavinos, vieniems teko suktis atgal ir grįžti kitą dieną, o mes lipom per tą sniego kalvą – kuri buvo bent 2 kartus aukštesnė už mus – į kitą kelio pusę, nes reikėjo skubėti į darbą.
Patyriau ir stiprų 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Aliaskoje kiekvieną dieną vyksta mažesni žemės drebėjimai, todėl ilgainiui pripranti prie jų, bet šis tikrai išgąsdino. Gerą pusmetį po jo žmonės vis dar buvo įsitempę ir sudirgę, nes niekad nežinai, ar šis mažas žemės virpesys neišsivystys į dar vieną stiprų (buvome perspėti, kad gali pasikartoti). Labai skaudžių nuostolių miestas nepatyrė, bet tik todėl, kad išmoko savo pamoką per tragišką 1964-ųjų Didįjį Aliaskos drebėjimą ir atstatė Ankoridžą daug tvirtesnį.
Vienas iš neįprastesnių atsiminimų – kai į miesto pakrantę išplovė banginį, deja, negyvą. Jis ten gulėjo ilgą laiką ir trūnijo, o žmonės vis eidavo apžiūrėti. Tas banginis net po mirties buvo saugojamas, imti jo dalis buvo griežtai draudžiama, už tai baudžiama net iki 50 tūkstančių dolerių.
Kuo skiriasi žmonės JAV ir mūsų kraštiečiai? Ar lengvai pritapote ir susiradote bendraminčių gyvendama ten?
Kadangi Aliaska yra atskirta nuo likusių valstijų, žmonės čia irgi labiau atsiskyrę, savarankiški, drąsūs, stiprūs, dažnai keistoki. Kita vertus, tas JAV žmonėms būdingas bruožas šiltai ir maloniai bendrauti su nepažįstamais, kuris mūsų tautiečiams labai nepatinka ir dažnai yra vadinamas dirbtiniu, būdingas ir aliaskiečiams. Iš pradžių man būtent dėl šio bruožo buvo sunku, nes gi aš norėjau būti „autentiškai“ nepatenkinta savo gyvenimu. Net ir dabar gėda prisiminus, kaip geros nuotaikos klientė šypsodamasi paklausė, kaip sekasi, o aš akmeniniu veidu (dar ir slaptai pasipiktinusi, kad nei jai rūpi, nei ką) drėbiau: „Galėtų būti ir geriau.“ Po to nei jai buvo malonu, nei man. Ilgainiui išmokau savo problemomis ir nuotaikomis dalintis tik su artimais žmonėmis, o viešoje erdvėje elgtis pagal to krašto nusistovėjusias tradicijas.
Grįžus į Lietuvą reikėjo vėl atsitokėti ir priprasti prie „sunkumo“, kurį čia nešiojasi žmonės. Mano aklimatizaciją dar apsunkino ir tai, kad aš kompleksavau dėl savo anglų kalbos. Mokėjau kalbą, bet iš to noro pritapti ir komunikuoti tobulai man viskas užsiblokavo. Persilaužiau tik pradėjusi bendrauti su kitataučiais, kurie visai neturėjo jokių kompleksų dėl daromų kalbos klaidų.
Kas kėlė daugiausia iššūkių gyvenant svetur? Kokius privalumus ir trūkumus įžvelgiate?
Išvažiuodama iš Lietuvos, paaukojau savo socialinį ratą. Dešimtmetis yra ilgas laikas, išliko tik keli žmonės, su kuriais grįžusi galiu toliau kurti santykį. Po dešimtmečio palikusi Aliaską, vėl turėjau kurti savo naują socialinį ratą. Toks žmonių netekimas savo gyvenime – skaudžiausia migracijos pasekmė. Su amžiumi vis sunkiau susirasti naujų draugų ir bendraminčių. Nors jau praėjo ketveri metai nuo grįžimo į Lietuvą, ši mano gyvenimo sritis, deja, išsivystė mažiausiai.
Mano gimtoji kalba taip pat nukentėjo. Aš esu lituanistų vaikas ir, kaip man pradžioje dėl noro būti tobulai užsiblokavo kalbėjimas angliškai, taip grįžusi kompleksavau kalbėdama lietuviškai. Kadaise gana didžiavausi savo raiškia lietuviška kalba, todėl tai man buvo netikėtas smūgis. Padėjo lietuviškų knygų skaitymas balsu: ir liežuvis, ir ausys priprato, ir prie mąstymo lietuviškai taip grįžau.
Kaip didžiausią gyvenimo svetur privalumą įvardinčiau pasaulio suvokimo praplėtimą. Anksčiau pasitaikydavo, kad „kitokį“ mintyse teisdavau ar smerkdavau, nes ne toks kaip aš, o dabar natūraliai norisi suprasti ir priimti žmonių įvairovę. Pagyvenęs svetur, pradedi jaustis pasaulio dalimi, ne vien savo šalies. Pamatai, kad ne tokie mes ir skirtingi, bet kartu išvystai pagarbą visų savitumui.
Kokių potyrių Jums suteikė gyvenimas JAV? Ar jie itin pakeitė Jus?
Mėgstu sakyti, kad Lietuva mane išauklėjo, bet Aliaska privertė užaugti. Čia aš patyriau vidinę transformaciją, be kurios, greičiausiai, nebūčiau galėjusi grįžti namo. Buvau meilės emigrantė, bet mano santuoka nebuvo laiminga. Patyriau daug skausmo ir sunkumų, o tai privertė mane dirbti su savimi. Buvau labai toli nuo namų ir nuo savų, bet nenorėjau grįžti, kol nepatyriau ramybės. Ten aš išvysčiau ištvermę, kantrybę, savęs ir kitų suvokimą. Už savo esamas ir būsimas sėkmes galiu dėkoti būtent šiam savo gyvenimo etapui Aliaskoje.
Pasidalinkite smagiausiu prisiminimu iš gyvenimo Aliaskoje.
Labiausiai patikdavo sėsti į mašiną ir važiuoti, kur akys veda. Grožis ten yra neapsakomas – važinėji drėgnomis akimis. Primindavo fantastinių novelių viršelius, kur herojus vaizduojamas didingos, stulbinančios gamtos fone. Keliaudavau ir su draugais, ir mamai su sese per dvi savaites aprodžiau, kiek buvo įmanoma. Visi mano sutikti žmonės, ar tai būtų vietiniai, ar turistai, reagavo į Aliaskos gamtą vienodai – su didele pagarba ir nuostaba. Aš pati, kaip lietuvė, buvau įgijusi pagarbą gamtai labiau iš Žemės maitintojos, globėjos pusės. Šitam pasaulio krašte tie kalnai, slėniai, ledynai, miškai su savo žvėrimis – tai kaip koks rūstus dievas, kuriam tikiesi nepasimaišyti po kojom.
Kodėl nusprendėte grįžti į gimtinę? Kuo Jus žavi Lietuva?
Ilgainiui atėjo suvokimas, kad pamokos, dėl kurių aš jaučiau tą pašaukimą išvažiuoti, yra išmoktos. Atsirado poreikis pradėti kitą etapą, kad „neužpelkėčiau“. Sprendimas grįžti, o dar labiau, palikti Aliaską, buvo labai sunkus. Pradėjau be galo ilgėtis Lietuvos, sapnuoti jos gamtą, prisiminti vaikystę. Vienu periodu kiekvieną vakarą užmigdavau ašarodama, kol priėmiau sprendimą. O po jo dar pusę metų verkiau, kad turiu palikti šį nuostabų laukinį kraštą. Kai turi du dalykus, kuriuos be galo myli, bet reikia pasirinkti vieną, tai suteikia dar vieną sluoksnį brandos. Suvoki, kokios bus liūdnos tavo sprendimo pasekmės, bet vis tiek eini į priekį, nes privalai pasirūpinti savimi.
Grįžusi iš karto pajutau, kad pasirinkau teisingai. Čia net debesys kitokie, pievos, medžiai. Paukščiai kitaip čiulba, vabzdžiai kitaip zyzia. Vasarą po lietaus dangus visai kitokios spalvos. Su visu šituo aš esu augus, visi vaizdai ir garsai įsirėžę į mano pasąmonę. Vėl pagyvenusi šioje aplinkoje, nurimau. Kai aš čia – jaučiuosi esanti namie, saugi. Man nekilo klausimas, ar čia apsimoka grįžti. Man tiesiog reikėjo grįžti.
Grįžote į Prienų kraštą. Kodėl pasirinkote kurtis būtent čia?
Aš esu kilusi iš Prienų krašto – Balbieriškio, tad grįžau ten. Tuo metu dar buvo pats pandemijos įkarštis ir gyvenimas atokiau nuo miesto buvo pats tas. Pradėjau dirbti jaunimo darbuotoja Prienuose. Bendraudama su jaunuoliais ir kolegomis, pajutau dabartinį gyvenimo Lietuvoje pulsą ir prisitaikiau prie jo, taip pat galėjau pasidalinti patirtimi. Ypač tada, kai jaunuoliams jau kyla klausimų, kurie mane taip pat kankino, kai pabėgau į pasaulio galą.
Po pusantrų metų, ieškodama daugiau savirealizacijos galimybių, priėmiau sprendimą persikelti į Vilnių. Nuo ugdymo toli nepabėgau – šiuo metu anglų kalba dvikalbėje mokykloje dėstau IT ir muziką. Labai džiaugiuosi, kad galiu mokytojauti būtent šia kalba: tai yra savotiškas mano darbo Aliaskoje pratęsimas ir man tai suteikia komforto jausmą.
Kokie Jūsų ateities planai? Ar turite minčių kada nors vėl palikti Lietuvą ilgesniam laikui?
Man Lietuvoje labai patinka, o Vilnių išvis įsimylėjau. Nebeturiu poreikio ieškoti kažko geresnio. Žinodama, kiek pastangų kainuoja migracija, dar kartą gyventi nevažiuočiau niekur. Turiu savo pomėgių, noriu daugiau laiko skirti kūrybai, stengiuosi būti kuo nors naudinga visuomenei, toliau gilinu savęs suvokimą. Šokinėjimas iš vietos į vietą labai išderina, o aš šiame gyvenimo etape siekiu darnos. Džiaugiuosi, kad pirmą savo jaunystę praleidau svetur rinkdama patirtį ir stiprindama charakterį, o dabar, per antrą jaunystę, jau noriu žydėti ten, kur ir buvau iš pradžių pasodinta.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Rūtos Petty archyvo