„Aš – afganas. Mane gerbė. Mane prakeikė. Mane vadino internacionalistu, karo veteranu, manimi didžiavosi. Man sakydavo: „Okupantas, grobikas, žmogžudys“, ir aš nežinodavau, ką atsikirsti, iš gėdos nuleisdavau akis. Mane užmiršdavo. Aš kentėjau dėl patyčių ir savo aukos nereikalingumo. O aukai aš atiduodavau patį brangiausią – gyvybę.“
Iš įrašo Afganistano karo dalyvių asociacijos tinklalapyje
Ar įmanoma fotografijose perteikti žmonių patirtį ir ypatingus potyrius? Ar taikos metu laisvoje Lietuvoje fotografuotų vyrų portretai gali papasakoti apie jų dramatišką patirtį Afganistano kare? Kare, vykusiame 1979–1989 m., kuriame jie labai nenorėjo, bet buvo priversti kariauti tuometinės okupacinės Sovietų Sąjungos armijos karių gretose?
Į šį klausimą padėtų atsakyti fotomenininkės Annos Reich fotografijų paroda ,,No One Asked Us“ (,,Niekas mūsų neklausė“), neseniai atidaryta Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Kalifornijoje gimusi amerikietė fotografė, kurdama savo projektą ir užmezgusi ryšį su grupe lietuvių, Afganistano karo veteranų, pamilo ir pačią Lietuvą. Jauna menininkė ne tik pati jau kelis kartus aplankė mūsų tėvynę, bet ir neseniai ten nusivežė savo amerikiečių studentų (26 žmonių) grupę.
Į Annos Reich parodos atidarymą Balzeko muziejuje susirinkę žmonės turėjo progą pasiklausyti autorės pasakojimo apie jos patirtį, įgytą Lietuvoje, kuriant vadinamųjų ,,afganų“ portretus, išgirsti trumpai perpasakotas šių žmonių istorijas. Kokį antspaudą žmogaus gyvenime palieka karas, kuriame jis buvo priverstas dalyvauti? Kaip ši patirtis keičia mąstymą ir nulemia pasirinkto kelio kryptį?
Muziejuje pristatydama nuo 2013 iki 2016 kurtą savo projektą ir fotografijų parodą, Anna Reich susirinkusiems prisipažino, kad jai teko net kelis kartus pervažiuoti visą Lietuvą lankant namuose būsimųjų fotografijų herojus. ,,Aš norėjau su jais kalbėtis jų namuose, todėl pati save pas juos ,,pasikviečiau“, – juokėsi fotomenininkė. Ji, prieš fotografuodama savo pašnekovus, su jais, vertėjo padedama, kalbėdavosi po tris ir daugiau valandų. Ir tų ilgų pokalbių santraukos, kurias išgirdo į parodą susirinkę žmonės, nepaliko nė vieno abejingo.
,,Kai išvykau kariauti į Afganistaną, buvau berniukas – gal 18 ar 19 metų. Pats dabar turiu 21-erių sūnų. Kaip niekad suprantu, ką jautė mano mama, kai aš buvau išsiųstas kariauti į Afganistaną“, – prisipažino vienas pašnekovas.
Kitas, Sibire gimęs, Lietuvoje gyvenantis Sergejus, papasakojo savo tragišką patirtį. Afganistano kalnuose 30 kareivių būrys pateko į pasalą. Susišaudymo metu daugiau nei trečdalis žmonių žuvo, kiti buvo sužeisti. Gyvas likęs Sergejus pasižadėjo kiekvieno žuvusiojo tėvams parašyti laiškus, nes jautė atsakomybę tai padaryti.
Kiek pašnekovų, tiek likimų. Vienas, vardu Vytas, grįžęs iš karo baigė teisės mokslus, tapo aktyviu kovotoju už vadinamųjų ,,afganų“ teises, įkūrė buvusių šio karo dalyvių asociaciją, parašė ir išleido knygų apie Afganistano kare dalyvavusius lietuvius. Knygų apie šį karą parašė ir išleido kitas lietuvis ,,afganas“ Zigmas.
,,Karas Afganistane buvo didelė Rusijos klaida. Bet mūsų niekas neklausė, ar norime jame kariauti“, – kalbėjo ne vienas buvęs kareivis. Dabar, Lietuvai tapus nepriklausoma, ,,afganai“ tarsi atsidūrė užribyje. Bet jie niekur nedingo, gyvena tarp kitų su savo skaudžia patirtimi ir praradimais.
Anna Reich sakė norėjusi palyginti ,,afganų“ patirtį su amerikiečių, kovojusių Vietnamo kare, patirtimi. Nes pati yra bendravusi su amerikiečiais, kuriems teko gydytis nuo Vietnamo karo ,,dovanos“ – potrauminio streso. Beje, į parodos „No One Asked Us“ atidarymą atvyko ir vienas buvęs Amerikos armijos jūrų pėstininkas, Vietnamo karo veteranas Jerry Gedvillas. Jis patikino, kad karo sukeltą potrauminį stresą jam padėjo nugalėti tik atsisukimas į Dievą ir tikėjimą.
Susirinkusieji pasižiūrėti parodos uždavė autorei nemažai klausimų, diskutavo. Kodėl ji pasirinko Lietuvą šiam projektui? Kaip čia surado pašnekovus ,,afganus“ ir šie sutiko su jauna užsieniete pasidalyti savo skausmingomis istorijomis? Lietuva kūrėjos kelyje atsirado likimo valia. Taip mano pati Anna Reich. Gyvendama Islandijoje, ji turėjo galimybę atvykti į Lietuvą ir ten imtis šio projekto. Amerikietės norą apsilankyti Lietuvoje lėmė ir tai, kad Annos Reich protėviai buvo slavų kilmės ir, kaip spėja pati Anna, jie galėjo gyventi kažkur netoli Lietuvos. „Netrukus Lietuvą aš tiesiog įsimylėjau“, – pripažino fotomenininkė.
Savo pašnekovų ir fotografijų herojų Anna Reich ieškojo internetu, tačiau jai teko gerokai pasistengti, kad įgytų šių žmonių pasitikėjimą ir galėtų pasiklausyti jų pasakojamų istorijų. Dauguma veteranų sakė nenorintys prisiminti to, ką teko patirti. Tačiau buvo ir tokių, kurie sakė vertinantys šią savo gyvenimo patirtį. Kai kurie išreiškė norą nuvykti į Afganistaną kaip turistai ir aplankyti tas vietas, kuriose jiems teko būti karo metu.
Parodos lankytojų dėmesio sulaukė fotografija, kurioje – rūstaus veido vyras, įamžintas ant sienos sukabintų peilių kolekcijos fone. ,,Jis savo gyvenimą paskyrė tam, kad galėtų sustabdyti smurtą. Tai savigynos mokytojas“, – sakė autorė.
Pietų Dakotos universitete dėstanti Anna Reich yra surengusi dešimt personalinių meninės fotografijos parodų Lietuvoje, Rusijoje, Amerikoje. Taip pat yra aktyvi kolektyvinių parodų dalyvė.
Parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje galima lankyti iki rugpjūčio 31 dienos.
Virginija Petrauskienė
V. Petrauskienės nuotraukos