Šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas, ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją. O ar apie daugelį žmonių galėtum tai pasakyti? Ar su daugeliu jautiesi reikalingas, mylimas, vienintelis? Ar su daugeliu jautiesi laimingas? (Dž. Groganas)
Būdami tokie nuostabūs žmogaus draugai, kartais gyvūnai lieka nebereikalingi, nesuprasti, atstumti, išsižadėti ir pamiršti. Tampa benamiai ir beglobiai… Kadangi tokių nutikimų nemažėja, kuriasi vis daugiau organizacijų, siekiančių ištaisyti šias žmonių klaidas. Atsiranda vis daugiau likimo nuskriaustuosius priglaudžiančių ir globojančių geradarių. Tai lyg ir leidžia viltis, kad jei nesugebėsime pasirūpinti ką tik įsigytu augintiniu, bus, kas tai padarys už mus.
Esama padėtis, kurią susikūrėme patys, nedžiugina. Tačiau galime guostis tuo, kad mūsų klaidas kažkas vis dėlto ryžtasi taisyti ir, svarbiausia, nelaukia už tai jokio atlygio. Norėčiau pristatyti vieną iš Kauno gyvūnų prieglaudų – Lauros prieglaudėlę. Beglobiukams išties pasiseka, jei jie patenka į Lauros rankas. Visais šios prieglaudėlės gyventojais pasirūpinama iki mažiausios smulkmenos. Čia užsukę sutiksime pamyluotus, paglostytus, pamaitintus, paskiepytus ir prijaukintus pūkuotukus. O prasidėjo viskas taip…
Kaip Laura įkūrė gyvūnų prieglaudą
Laura gyvūnų globa vienaip ar kitaip užsiima nuo mažumės. Viskas prasidėjo nuo vaikystės svajonės tapti veterinare ir spintoje nuo tėvų slepiamų pirmųjų namo parsineštų beglobių. Nors pati turėjo visą būrį augintinių (du šunis ir keturias kates), nusprendė prisijungti prie vienos iš benamius keturkojus globojančių organizacijų ir joje savanoriaudama padėti kitiems gyvūnams. Bet jai ir to buvo maža: būdama vos dvidešimties metų nusprendė savarankiškai imtis šios veiklos ir savo namuose priėmė gyventi pirmąjį beglobį gyvūnėlį. O paskui dar vieną ir dar vieną… Taip vieną po kito priglausdama net globos namų atstumtus mažylius ir surasdama jiems naujus namus, Laura jautėsi įgyvendinanti ne tik savo, bet ir mažųjų nuskriaustųjų svajones.
Dauguma globos organizacijų nelaiko beglobių tol, kol jiems surandami nauji namai. Beglobiukas, gavęs žiaurų globos namų nuosprendį, antrojo šanso laukia patekęs pas Laurą. Čia jis sotus, mylimas ir prižiūrėtas, guli minkštai ant lovos, kol jo pasiimti ateina naujas šeimininkas.
Laura sako jau nebesuskaičiuojanti, kiek beglobiukų vos per kelerius metus jos dėka surado naujus namus. Tik prisimena, kaip kruopščiai maudė, šukavo, puoselėjo savo pirmąjį beglobį prieš padovanodama jį naujiesiems šeimininkams. Ji niekada nesigailėjo, kad ėmėsi šios veiklos, sako, imtųsi jos dar ir dar kartą. Juk be galo malonu matyti, kaip beglobiais tapę mieli padarėliai vėliau iškeliauja į naujus namus.
„Nors susiduriu su tuo kasdien, bet niekaip negaliu priprasti, – pasakoja Laura, – vis skauda širdį radus išmestą į gatvę, atiduotą į prieglaudą gyvūną. O jei mažylio nepavyksta išgydyti nuo dažnai beglobius puolančių ligų, širdis srūva krauju.“ Jau lyg ir buvo nemažai laiko apsiprasti, bet, matyt, ji ne tokio būdo, kad galėtų susitaikyti su kai kurių žmonių neatsakingumu, žiaurumu ir nejautrumu.
Laura tiki, kad ne visi žmonės beširdžiai, nes jau daug pas ją pakliuvusių beglobiukų buvo „įvaikinta“. Džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau jai padedančių žmonių. Deja, ne visi draugai liko su ja. Kai kuriems atrodė nepriimtina jos veikla, todėl ryšys su jais pamažu nutrūko. Bet Laura dėl to nesisieloja. Juk gyvūnėliai yra visas jos gyvenimas, todėl to nesuprantantys žmonės šiai geradarei nėra tokie svarbūs, kaip tie, kurie ją palaiko, padeda jai ieškoti naujų namų beglobiams ar bent jau atveža jai po balkonu rastus keturkojus.
Gerųjų širdžių pagalba
Lauros veikla yra savanoriška, todėl dažnai tenka šauktis gerųjų širdžių pagalbos. Gyvūnėlius reikia gydyti ar bent paskiepyti, maitinti, maudyti, vedžioti, apgyvendinti, suguldyti, tad lėšų tam jai visada trūksta. Laikinoji beglobiukų mama džiaugiasi radusi veterinarijos kliniką „Kaivana“; ši labai padeda gydydama jos priglaustus gyvūnus su nuolaida, be eilės ir mielai sutikdama palaukti atlygio ilgiau. Jei ne ši parama, Laurai daug dažniau tektų ne atiduoti mažuosius į naujų šeimininkų rankas, o apraudoti. Bet kokia kiekvieno mūsų parama gali išgelbėti gyvybę. Tad Laura prašo, kad neliktume abejingi ir, žinoma, kad visų pirma netaptume beširdžiai, išvarantys savo augintinius iš namų.
Lauros pagrindinis tikslas nėra tik rasti naujus namus pas ją besiglaudžiantiems beglobiams. Ji padovanos gyvūnėlį tik įsitikinusi, kad panoręs jį priglausti žmogus galės augintiniui suteikti tinkamas sąlygas augti, gebės juo pasirūpinti. Laura priims kiekvieną likimo nuskriaustąjį, jei nuspręsite jį atiduoti laukti antrojo šanso, bet nesitikėkite, kad ji grąžins globotinį Jums apsigalvojus. Auginti gyvūnus gali tik tvirtai tam pasiryžę ir pasirengę žmonės.
Perspėjimas tėveliams
Laura norėtų perspėti ir tėvelius, kad šie savo vaikams nedovanotų mažųjų pūkuotų padarėlių. Gyvūnas nėra žaislas, tad negali būti ir dovana. Tėvai yra atsakingi už savo vaikus ir už augintinius, priimtus į šeimą. Vaikui gali būti per didelė atsakomybė rūpintis augintiniu, nes jis per mažas, kad suprastų galimas pareigų neatlikimo pasekmes. Todėl svarstydami, ar padovanoti savo mažajai atžalai gyvūną, pagalvokite, ar turėsite laiko ir noro gyvūnu rūpintis patys. Kitaip augintiniui gali grėsti išvijimas iš šeimos, mylimo žmogaus praradimas, šaltos globos namų sienos. Gyvūnas, kaip ir žmogus, sunkiai išgyvena praradimą, ypač mylimo žmogaus atstūmimą, tad Laura prašo Jūsų kuo atsakingiau apgalvoti ir su šeima aptarti naujo nario priėmimo galimybes ir galimas pasekmes, pamąstyti, į kokį sunkų likimo kelią išvytumėte savo augintinį atiduodami jį į prieglaudą.
Nuotraukos Rimos Kas (www.rimakas.com)