JAV gimusi ir užaugusi Nika Norvilaitė nuo penkiolikos metų svajojo atvykti gyventi į savo senelių gimtąją žemę. Įgijusi žinių įvairiose pasaulio šalyse praėjusiais metais ji nusprendė, kad laikas šią svajonę paversti tikrove, ir tapo „Kurk Lietuvai“ programos dalyve. „Nesu tikra, ar anksčiau kada nors vartojau žodį „pokyčiai“ lietuviškai, tačiau dabar jį sakau dažnai, nes atvykau kurti didelių pokyčių“, – teigia Nika.
Nika, gimėte ir užaugote JAV, kaip ir Jūsų tėvai. Kokią vietą Jūsų gyvenime užėmė lietuvybė?
Lietuvių kalba ir kultūra visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Mano pirmoji kalba buvo lietuvių (prieš anglų), daug metų lankiau lietuvišką mokyklą, dalyvaudavau lietuvių bendruomenės renginiuose. Vasaromis iki penkiolikos metų vykdavau į „Neringos“ stovyklas šeimoms ir vaikams Vermonte. Ten leisdavome ir ilguosius savaitgalius, būdavome gamtoje, dalyvaudavome lietuvių kultūros veikloje. Išliko daug gražių prisiminimų.
2009 metais baigėte Niujorko Maironio lituanistinę mokyklą. Drauge su bendramoksliais deklamavote eilėraščius lietuvių kalba, dainavote a. a. maestro Vytauto Kernagio dainą „Išeinu“, rodėte spektaklį pagal rašytojos Žemaitės kūrinį „Marti“. Papasakokite išsamiau apie tuos dešimt metų, praleistų minėtoje mokykloje. Kaip ten atsidūrėte?
Vaikystėje lituanistines mokyklas lankė mano tėvai, vėliau – mes su broliu ir sese. Šeima nė negalvojo, kad gali būti kitaip. Pamokos vykdavo kiekvieną šeštadienį. Mokiausi gramatikos, istorijos, literatūros, geografijos, šokau tautinius šokius, dainavau. Nors tada nenorėjau šeštadieniais eiti į mokyklą (ypač futbolo sezono metu), tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad ją lankiau daugiau nei dešimt metų, kad moku skaityti, rašyti lietuviškai, turiu Lietuvos kultūros žinių. Keletas bendramokslių iki šiol yra vieni geriausių mano draugų.
Per išleistuves vilkėjote tautinį kostiumą. Kada pirmą kartą juo pasipuošėte? Ar sulaukdavote klausimų, susijusių su lietuviško kostiumo istorija?
Tai buvo ne pirmas kartas, tautinį kostiumą vilkėdavau ir stovyklose. Amerikiečiai draugai visada žinojo, kad lietuvybė man labai svarbi.
Jūsų vardas įsimintinas, gal todėl, kad primena pergalės deivę Nikę iš graikų mitologijos. Kokia tikroji vardo istorija?
Mano tėvams ir seneliams (kurie gimė Lietuvoje) labai patiko Nikos vardas. Tėvai jį rado kalendoriuje. Dėl jo žmonėms dažnai kyla klausimas, iš kur aš: vardas išduoda, kad nesu amerikiečių kilmės, o Lietuvoje taip pat mano, kad vardas užsienietiškas. Mano močiutė pasakytų, kad Nika yra lietuviškas vardas, todėl ir aš taip sakau.
Studijavote sociologiją ir ispanų kalbą, vėliau sutelkėte dėmesį į lytiškumo ir lyčių studijas. Kas paskatino rinktis šią kryptį?
Lyčių ir lytiškumo studijomis susidomėjau studijuodama sociologijos magistrantūroje Amsterdame. Gilintis į tai paskatino noras tirti ir spręsti lyčių nelygybės problemą, griauti stereotipus. Tada mano tyrimų laukas prasiplėtė, susirūpinau žmonių grupe, kurios dauguma nesupranta, – sekso darbuotojais (angl. sex workers). Rašiau magistro darbą apie šių asmenų teises Europoje, migraciją iš rytinės žemyno dalies į vakarinę, apie visuomenės požiūrį į moterų lytiškumą ir laisvę.
Kai grįžau į Niujorką, dirbau klinikoje, mokyklose lytiškumo ugdymo srityje. Šita tema man yra labai įdomi ir svarbi, nes lytiškumas – kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Vis dėlto egzistuoja daug stigmų, vis dar sunku apie tai kalbėti, ypač su jaunimu. Tačiau dar blogiau nekalbėti šia tema. Patriarchalinė sistema, kuri vyrauja mūsų visuomenėje, vis dar daro įtaką lytiškumui, ja naudojamasi kontroliuojant visuomenę. Mano tikslas – kovoti prieš tokią sistemą. Todėl svarbu atvirumas, švietimo, informacijos ir paslaugų prieinamumas.
Pagal mainų programą pusmetį studijavote Ispanijoje. Kokių įgūdžių įgijote kitoje kultūroje? Kaip pasikeitė Jūsų asmenybė?
Stipriai patobulinau savo ispanų kalbos įgūdžius, pažinau svečią šalį, išmokau užmegzti ryšį su žmonėmis iš kitų kraštų. Ši patirtis išmokė kantrybės, prisitaikyti prie visiškai kitokio studijų proceso – Ispanijos ir JAV universitetų struktūra gerokai skiriasi. O poreikis prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos mane pastūmėjo tapti lanksčia, atvira. Šešis mėnesius gyvendama Ispanijos pietuose, išmokau sulėtinti gyvenimo tempą, mėgautis smulkmenomis.
Darbo patirties įgijote JAV ir Nyderlanduose. Trejus metus sprendėte vaikų ir paauglių sveikatos bei lytinio švietimo problemas. Ar problemos visur panašios?
Mano darbo patirtis Nyderlanduose buvo labiau susijusi su tyrimais, juridinėmis konsultacijomis. Organizacijos, kuriose dirbau, vykdė tyrimus, gynė įvairių grupių, tarp jų vaikų ir jaunimo, teises. JAV tiesiogiai dirbau su jaunimu mokyklose – klasėse, mažose grupėse ir individualiai. Sunku palyginti šią patirtį, nes darbo pobūdis skirtingas.
Manau, reikalingas didesnis finansavimas lytiškumo ugdymo srityje, ypač JAV, ir vis dar reikia daug nuveikti, kad būtų užtikrinta jaunimo prieiga prie visapusiško lytiškumo švietimo. Reikia užtikrinti jų teisę į nemokamas konfidencialias seksualinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugas. Nyderlandai jau turi daug metų veikiančias strategijas, užtikrinančias švietimą ir prieinamas paslaugas jaunimui.
Kas paskatino atvykti į Lietuvą?
Būdama moksleivė, vėliau studentė kelias vasaras praleidau Lietuvoje, svajojau atvykti čia ne tik atostogų, bet ir dirbti, gyventi. Praėjusiais metais ieškojau gyvenimo iššūkio – juo tapo įsitraukimas į „Kurk Lietuvai“ programą. Nuo rugsėjo gyvenu savo senelių gimtojoje šalyje ir viską matau vietinės žvilgsniu.
Daug metų stebėjote šalies gyvenimą iš svetur. Kokią Lietuvą pamatėte, kai pirmą kartą apsilankėte? Kurioje srityje pastebėjote daugiausia pokyčių?
Pirmą kartą su šeima lankėmės Lietuvoje, kai man buvo devyneri, tačiau daug detalių neatsimenu. Nors augau kalbėdama lietuviškai ir namie, ir lietuvių bendruomenėje, tačiau su dabartine Lietuva, jos kultūra daugiau susipažinau būdama penkiolikos metų, kai pradėjau čia lankytis viena. Didelį įspūdį man paliko šalies grožis, žmonių nuoširdumas, svetingumas.
Kokį lietuvišką žodį ar posakį įsidėmėjote čia atvykusi?
Kadangi esu viena iš „Kurk Lietuvai“ programos dalyvių, dažnai girdžiu ir su kolegomis vartojame žodį „pokyčiai“. Nesu tikra, ar anksčiau vartojau šį žodį lietuviškai, bet dabar jį sakau dažnai, nes mes grįžome kurti didelių pokyčių.
Esama skeptikų, nesuprantančių, kaip svajonių šalimi vadinamą Ameriką galima iškeisti į Lietuvą. Ką atsakytumėte susidūrusi su taip manančiais?
Manau, nėra vienos „svajonių“ šalies ar vietos, tačiau yra daugybė potyrių, kurie gali atverti akis į pasaulį, į naujas galimybes. Tada ne tik kažko išmoktume iš skirtingos aplinkos, bet ir atrastume, kas mums svarbu. Vienus dalykus vertinu Lietuvoje, kitus Ispanijoje, Amsterdame ir Niujorke. Aš ir toliau ieškosiu naujų, įdomių potyrių tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ir kursiu savo svajonių gyvenimą.
Kartu su kolegėmis siekiate gerinti vyresnio amžiaus žmonių psichinę sveikatą. Kokiais metodais siekiate šio tikslo? Kodėl pasirinkote spręsti vyresnių žmonių problemas?
Mūsų pirmojo projekto tikslas buvo pagerinti vyresnio amžiaus žmonių psichikos sveikatą. Pasirinkome vyresnio amžiaus žmones, nes visi rodikliai labai blogi, trūksta dėmesio šiai amžiaus grupei. Drauge su kolegėmis išanalizavome Lietuvos situaciją, geriausias užsienio šalių praktikas (Jungtinės Karalystės, Estijos, Skandinavijos šalių ir Vokietijos), bendradarbiaudamos su Lietuvos ekspertais parengėme vyresnio amžiaus žmonių psichikos sveikatos stiprinimo veiksmų planą. Sukūrėme „socialinio recepto“ modelį ir taikome jį Vilniuje, Klaipėdos rajone bei Akmenės rajone.
„Socialinio recepto“ tikslas – pagerinti vyresnio amžiaus žmonių emocinę būklę per dalyvavimą visuomeninėje, bendruomenių veikloje. Bendradarbiaudami su vietos visuomenės sveikatos biuro ir savivaldybės atstovais, visas veiklas ir savanorystės galimybes vyresnio amžiaus žmonėms surinkome į vieną informacinį lankstinuką. Kai vyresnis žmogus ateina pas gydytoją, jam rekomenduojama dalyvauti lankstinuke nurodytose veiklose, jis skatinamas susisiekti su koordinatoriumi, padėsiančiu pasirinkti tinkamiausią veiklą, atsakysiančiu į iškilusius klausimus.
Dvi kolegės šį pusmetį tęsia „socialinio recepto“ projektą – siekia mažinti vyresnio amžiaus ir negalią turinčių žmonių atskirtį.
Kaip dar prisidedate prie senjorų psichikos sveikatos gerinimo?
Su kolegėmis skaitėme paskaitą apie psichikos sveikatos stiprinimą Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete. Kalbėjau apie sociologiją, buvimo gamtoje svarbą gerinant psichikos sveikatą, o kolegė Elena papasakojo apie stresą ir kaip jį valdyti. Kita kolegė Karolina trumpai pristatė demencijos mechanizmus ir rizikos veiksnius, aptarė keletą galimų prevencijos būdų, tokių kaip sportas ir tinkama mityba.
Atvykote kurti pokyčių, o kaip tai pakeitė Jūsų pačios gyvenimą? Kaip manote, Lietuva galėtų tapti Jūsų nuolatiniais namais?
Persikėlus į šią šalį mano gyvenimas labai pasikeitė. Čia yra daug galimybių, daugeliui žmonių tai nuostabi vieta gyventi. Man norisi pasibaigus „Kurk Lietuvai“ programai tęsti darbus lytiškumo ugdymo ir jaunimo politikos srityje, todėl nusprendžiau pasilikti Lietuvoje.
Evelina Kasiulevičienė
Nuotraukos iš „Kurk Lietuvai“ ir asmeninio Nikos Norvilaitės archyvo