Keliaudamas autostopu, niekada nežinai, kur būsi rytoj, kokių žmonių sutiksi šiandien, kokią naują istoriją išgirsi. Tačiau ta nežinomybė nesukelia baimės. Atsikeli ryte, susirenki daiktus, atsistoji šalia kelio ir lauki, kas sustos šįkart: režisierius ar statybininkas, kurie prieš dvidešimt metų taip pat keliavo autostopu? O gal italas chirurgas? O galbūt vilkiko vairuotojas, kuris žadės nuvežti į Veneciją paplaukioti gondolomis? „Kiekvieną kartą stovėdamas prie kelio žinai, kad tuoj tuoj sutiksi naują žmogų, kuris įneš į tavo gyvenimą naują istoriją, tave kažko pamokys. Tokios kelionės rodo, kad ne dušas, minkšta lova ar šiltas mamos valgis suteikia didžiausią malonumą, o sutikti žmonės, pamatytos vietos“, – teigia Viktorija ir Dora – merginos, keliavusios autostopu į Kroatiją.
Kaip viskas prasidėjo…
Turbūt didžiausias postūmis Viktorijai buvo jos draugai Dora ir Domantas, kurie kelionių autostopu liga susirgo gerokai anksčiau už ją. O viskas prasidėjo taip: „Sėdėjome šaltą žiemos vakarą ir žiūrėdami senas nuotraukas kalbėjomės apie vasaros planus.“ Žinoma, tada tai buvo tiesiog kalbos, ir Viktorijos galvoje sukosi mintis: „Gal ir smagu būtų, bet nežinau, ką veiksiu vasarą… Gal neturėsiu laiko, pinigų ir t. t.“ Tačiau atėjus vasarai viskas tapo daug rimčiau. Viktorijai tuo metu trūko gyvenimo permainų, nuotykių, naujų vietų, žmonių, įspūdžių, norėjosi pabėgti nuo kasdienybės, rutinos. Tad trijulė kartu leidosi autostopu Kroatijos link.
Pirmoji diena – pirmosios nesėkmės
„Pirmoji atostogų diena – turbūt blogiausia diena per visą kelionę“, – pasakoja Dora. Nors Viktorija tą dieną prisimena kaip nuotykį.
Buvo ankstyvas rytas. Švietė saulė, bet Kaune buvo šalta. O dar sunkios kuprinės slėgė merginų pečius. „Turėjome nuvažiuoti iki Garliavos ir iš ten keliauti Lenkijos sienos link“, – prisimena Viktorija. Tačiau į pirmą mikroautobusą jaunuoliai pavėlavo, o antras neatvažiavo. Tad viskas prasidėjo ne pagal planą. O planuota buvo vidurdienį pasiekti Lenkiją.
„Pradėję stabdyti pakeleivingus automobilius, sugalvojome „puikią“ idėją – reikia išsiskirti. Aš ir Viktorija likome kartu, o Domantas vienas bandė susistabdyti pakeleivingą automobilį“, – pasakoja Dora.
Merginoms greitai pavyko susistabdyti vilkiką ir laimingai pasiekti pasienį, tačiau Domantui sekėsi ne taip gerai. Pirmas sustojęs vairuotojas jį pavežė iki Marijampolės. Nuo jos iki pasienio liko apie 20 kilometrų. Tad jaunuoliui vėl reikėjo stabdyti automobilius, kad pasiektų sutartą tašką.
Kiek vėliau trijulė įstrigo prie Lietuvos–Lenkijos sienos, turėjo aiškintis policijai. Naktį jiems teko praleisti pievoje už Lenkijos degalinės. „Pradžia nebuvo sėkminga, bet dabar viskas atrodo taip juokinga“, – šypsosi Viktorija.
Pakeleivingos mašinos
Visą maršrutą Lietuva–Kroatija–Slovėnija–Lietuva Viktorija, Dora ir Domantas keliavo vien pakeleivingomis mašinomis, išskyrus tuos atvejus, kai naudodavosi miesto viešuoju transportu, kad išvyktų iš miesto. „Kartais reikėdavo ir kelias valandas prastovėti stabdant automobilius, o kartais neprireikdavo nė minutės. Mūsų rekordas buvo apie 20 sekundžių: vos spėjome išlipti iš vieno automobilio, iškart sustojo kitas“, – pasakoja Viktorija.
Paklaustos, ar nebijojo stabdyti pakeleivingų mašinų, merginos teigė, kad apie baimę negali būti nė minties. „Jei bijai, geriau lik namie, nes kitaip nepajudėsi iš pradinio taško“, – sakė Viktorija.
Keliautojai pasikliovė intuicija: galėjo tiesiog nelipti į sustojusį automobilį, jei vairuotojas atrodė įtartinas. Tačiau tokios situacijos šiai trijulei nepasitaikė.
Sunkumai keliaujant autostopu
Didžiausi sunkumai tebuvo nuospaudos ant kojų, sunkios kuprinės, karštis ir didelis nuovargis. Kai nori pamatyti viską, ką esi suplanavęs, negali ilgai miegoti. „Pavyzdžiui, jei dienos tikslas yra pervažiuoti per visą Lenkiją, turi keltis 6 ar 7 valandą ryto ir visą dieną praleisti kelyje. Vakarop jautiesi pavargęs, bet laimingas, nes pasiekei savo dienos tikslą“, – sako Dora.
„Minėti sunkumai tampa smulkmenomis. Didžiausias rūpestis yra kuo greičiau susistabdyti automobilį ir turėti geriamojo vandens. Į smulkmenas pradedi tiesiog nebekreipti dėmesio“, – priduria Viktorija.
Įsimintiniausia nakvynė
Dorai, Viktorijai ir Domantui atvykus į Rovinio (Rovioj) miestą, kuriame jie planavo nakvoti, įvyko nesusipratimas ir jaunuoliai liko be nakvynės vietos. Bet tai buvo viena įsimintiniausių jų kelionės naktų. „Nakvojome prie jūros, ant uolų. Aplink lakstė driežiukai, kvepėjo sūriu jūros vandeniu, o virš galvos kabėjo milijonas žvaigždžių“, – prisimena Viktorija.
Ekstremaliausia Viktorijos kelionės situacija
Viktorija šypsodamasi prisiminė vieną vyrą, kuris buvo sustojęs jų pavežti Čekijoje. Jis vežė juos gana nemažą atstumą. Visą kelią „skrido“ maždaug 200 km/h greičiu, o vairuodamas valgė, gėrė ir be perstojo kalbėjo… „Pasakojo, kad važiuojame jo draugo automobiliu, nes jis pats vairuoja tik seną „Volkswagen“ autobusiuką, kuris gali važiuoti ne greičiau nei 70 km/h greičiu. Man buvo truputį baisu, nes vyriškis tikrai neatrodė labai geras vairuotojas. Rodos, pirmą kartą, sėdėdama ant galinės sėdynės, prisisegiau saugos diržą.“
Įsimintiniausia Doros kelionės situacija
Dorai labiausiai įsiminė du sutikti vilkikų vairuotojai Jasminai (abiejų vardai buvo vienodi). Vienas buvo slovėnas, o kitas – bosnis. Su jais Dora, Viktorija ir Domantas praleido parą. Jasminai trijulę pavežė daugiau nei 500 kilometrų. „Ruošė mums kavą, vaišino energetiniais gėrimais, degalinėse gamino sriubą. Kartu dainavome „Gipsy King“ dainas. Jie pasakojo apie pakelėse pamatytas pilis. Jautėmės kaip su senais gerais draugais ir besąlygiškai besirūpinančiais tėvais.“
Kelionė autostopu – galimybė pamatyti daugiau
Keliaudamas lėktuvu ir gyvendamas viešbutyje esi šiek tiek suvaržytas. Žinoma, nuskridęs į tam tikrą šalį taip pat gali išnaršyti ją skersai išilgai. Tačiau keliaujant autostopu viskas šiek tiek kitaip. „Tikrai gali pamatyti daugiau nei keliaudamas įprastai, tik nebūtinai turistų dažnai lankomas vietas. Didelis pranašumas yra tas, kad sustojantys pavėžėti arba priimantys gyventi vietiniai žmonės papasakoja tokių istorijų ir parodo tokių vietų, kokių nežino jokie gidai“, – tikino Viktorija.
Vienas pigiausių būdų pažinti kitų šalių kultūrą ir žmones
„Kad keliavimas autostopu – vienas pigiausių keliavimo būdų, yra tikra tiesa“, – tvirtina abi merginos.
„Kiekvienas sustojęs žmogus pasakoja apie savo šalį, atskleidžia dalelę jos kultūros. Jie nori palikti kuo geresnį įspūdį. Būna paslaugūs, giria savo šalį, pasakoja istorijas, kalba apie ekonomiką, švietimo problemas, maistą, muziką. Ir visada domisi, kaip gyvena Lietuva“, – pasakoja Dora.
Vietiniai žmonės, kurie gyvena sostinėje ar mažuose namukuose kalnuose, turi savo vynuogynus ar jūros gėrybių restoranus, geriausiai gali pristatyti savo šalį, papasakoti tokių dalykų, kokių neperskaitysi internete ir nesužinosi per jokią įprastą ekskursiją. „Gyveni jų namuose, susipažįsti su jų kasdienybe. O tai ir yra geriausias būdas pažinti bet kokią naują kultūrą ir žmones“, – sako Viktorija.
Aplankytos vietos
Per devyniolika dienų Dora, Viktorija ir Domantas aplankė Kroatijos sostinę Zagrebą, vienus gražiausių Adrijos jūros pakrantės miestų Rijeką ir Rovinį. Viktorijai didelį įspūdį paliko daugybė mažų miestelių Slovėnijos kalnuose, į kuriuos retai užklysta turistai. „Juos mums aprodė mergina, pas kurią gyvenome Sežanos miestelyje.“ Šiame miestelyje gyvena apie 4000 žmonių, tačiau barų ir įvairiausių kavinių čia – apie trisdešimt. Kelias dienas jaunieji keliautojai praleido ir viename gražiausių Europos miestų – Slovėnijos sostinėje Liublianoje.
Kroatijos sostinė Zagrebas
Zagrebas – išskirtinis ir kartu paprastas miestas: daug turistų, pilnos gatvės žmonių, barai, restoranai, visur grojanti gyva muzika. „Matėme vaikiną, kuris grojo tiesiog atsistojęs prie lango. Susirinkę žmonės šoko ir dainavo kartu“, – pasakoja Viktorija. Merginoms įspūdį paliko vasaros naktimis Zagrebe ant didžiulės kalvos, nuo kurios matyti visa sostinė, vykstantis muzikos festivalis. „Žmonės tiesiog čia ateina pabendrauti, išgerti alaus, paklausyti gyvos muzikos, pažiūrėti spektaklio ir gerai praleisti laiko nemokamai“, – sako Dora.
Merginai Zagrebo miesto architektūra priminė Vilnių. Miestas jaukus, galima pamatyti ir gotikinių, ir romantizmo epochos pastatų. Gausu įvairių paminklų, statulų. Senamiesčio pastatai rekonstruoti, išlaikomas senųjų miesto pastatų originalumas. Galima pamatyti šiek tiek apgriuvusių miesto sienų nuotrupų. „Tai tik parodo, kad kroatai nėra pompastikos mėgėjai“, – pabrėžia Dora.
Kroatai – vieni draugiškiausių žmonių Europoje
Merginos teigė, kad Kroatijos žmonės šilti, paprasti, išsilavinę ir draugiški. Susistabdyti automobilį nesunku. Žmonės mielu noru bendrauja, užkalbinti gatvėje labai draugiškai paaiškina tai, ko paklausi. Kurortuose ypač: vietiniai įpratę prie turistų, todėl yra malonūs ir paslaugūs.
„Mane sužavėjo tai, kad beveik visi sutikti kroatai visiškai laisvai kalbėjo angliškai, nepriklausomai nuo amžiaus“, – sakė Dora.
Merginos taip pat pastebėjo, kad visi čia gyvenantys žmonės yra atsipalaidavę, linksmi ir nuolat šypsosi. Galbūt įtakos tam turi Balkanų šalių gyventojams būdingas gyvenimo būdas.
Sutikti įdomūs žmonės
„Visi sutikti žmonės buvo skirtingi ir įdomūs“, – sakė Viktorija. Ji papasakojo apie tris geradarius, kurie juos neplanuotai priėmė į savo namus.
Pirmasis – lenkas, sutiktas degalinėje. Viktorija priėjo prie jo pasiteirauti, kur tiksliai jie yra. Lenkas pasiūlė pavėžėti iki patogios vietos. Tačiau nutiko taip, kad Viktorija, Dora ir Dovydas atsidūrė didžiuliame jo name. Jis gamino svečiams vakarienę, primygtinai liepė pas jį pasilikti nakvynės, o kitą rytą mielai pavežė apie 150 km iki Čekijos sienos.
Antrasis – Vienoje sutiktas vaikinas, vardu Jean Paul. Pamatęs su žemėlapiais rankose ir didžiulėmis kuprinėmis ant pečių aplink besidairančius turistus, pats prie jų priėjo. „Buvome įstrigę miesto centre ir nežinojome, kaip ištrūkti. Vaikinas nekalbėjo nei angliškai, nei rusiškai. Tik prancūziškai ir vokiškai. Jis užrašė savo telefono numerį ir įvairiais gestais paaiškino, kad skambintume jam, jei nepavyktų susistabdyti automobilio“, – prisimena Viktorija. Atėjus vakarui, jie vis dar blaškėsi po miesto centrą. Prisiminė jaunuolio pasiūlymą ir paskambino jo duotu telefono numeriu. Jis atvažiavo metro, pasikvietė juos į savo namus, ištuštino šaldytuvą, paragino viską suvalgyti ir dar pasisiūlė išskalbti jaunuolių drabužius.
Trečioji – moteris, pavėžėjusi juos iš Čekijos į Lenkiją. Viktorija prisimena: „Buvo vakaras, todėl ji pasiteiravo, kur planuojame nakvoti. Kai atsakėme, kad kur nors už degalinės pasistatysime palapinę, ji nutarė mus vežtis namo. Ten laukė jos vyras ir didžiulis katinas.
„Visi šie žmonės man yra tikri herojai. Jie įrodė, kad pasaulyje dar tikrai yra gerų žmonių. Prisiminsiu juos visą gyvenimą“, – tikino Viktorija.
Dorai labiausiai įsiminė du draugai vilkikų vairuotojai Jasminai (apie juos jau buvo kalbėta). Taip pat Vienos gatvėje netyčia užkalbintas juodaodis. Jis visiškai nešnekėjo angliškai, tačiau pasikvietė juos į namus, pavaišino vakariene, priėmė nakvoti ir ryte palydėjo iki stoties. „Ir du jauni lenkai – Beata ir Bartuomiej, kuriuos sutikome keliaujančius pakeleivingais automobiliais į Čekiją. Iki šiol su jais bendraujame ir žadame susitikti šią vasarą“, – pasakoja mergina.
Kelionė – draugystės išbandymas
Bet kokia kelionė gali būti didelis iššūkis draugystei. Sakoma: jeigu nori pažinti žmogų kaip nuluptą, išvažiuok su juo į kelionę. „Manau, tai yra tiesa. Ypač keliaujant autostopu. Žinoma, dėl nuovargio kartais pabambėdavome vieni ant kitų. Keliavau su žmonėmis, kuriuos pažįstu, rodos, šimtą metų ir kuriais pasitikiu dviem šimtais procentų, todėl manau, kad tik dar labiau sustiprinome draugystę“, – gražiai atsiliepia Viktorija.
„Kartais nesikalbėdavome šiek tiek laiko. Bet kai gyveni su žmogumi ištisas dvidešimt parų, visiškai normalu vieną kitą valandą nesišnekėti. Leidomės į tokią kelionę ne pyktis, o kažką atrasti. Manau, kad visi trys buvome sutelkę dėmesį į atradimus, nuotykius, o ne į beprasmiškus pykčius. Beje, tokia kelionė patikrina draugystę: išlaikei ją per tokią kelionę – turėsi tikrą draugą visam likusiam gyvenimui“, – mano Dora.
Gyvenimo pamokos kelyje
Ši kelionė Viktorijai buvo savęs išbandymas. Ji padėjo ugdyti kantrybę, išmokti nekreipti dėmesio į smulkmenas, ieškoti kompromisų, suteikė daug drąsos.
Pasak Doros, tokio tipo kelionė parodo, kad žmonės gyvenime per daug sureikšmina materialius dalykus, mano, jog be jų negali gyventi. Padeda suprasti, kad tikra draugystė yra labai svarbu, nes tik ji gali padėti įveikti visas kliūtis. Ir galiausiai keliaudamas įžvelgi stebuklą paprastuose dalykuose – tai geba nedaug jaunų žmonių.
Keletas patarimų tiems, kurie ruošiasi keliauti autostopu
„Visų pirma reikia turėti kelionės tikslą. Nebijoti suklysti, pasitikėti žmonėmis. Žinoti, kad nėra nieko neįmanoma. Vieną dieną gali nukeliauti 100, kitą dieną – 800 kilometrų“, – sako Dora.
Viktorija tikina, kad svarbiausia susirasti patikimą draugiją keliauti kartu ir neprisikrauti nereikalingų daiktų į kuprinę. Taip pat vertėtų gerai apgalvoti kelionės maršrutą, vengti didelių miestų, nes labai sunku iš jų ištrūkti, susistabdyti automobilį. Būtina avėti patogią avalynę, apsirūpinti geriamuoju vandeniu, turėti palapinę, miegmaišį, šalių, kurias ketini aplankyti, žemėlapius. O svarbiausia – apsišarvuoti kantrybe, sukaupti visą drąsą ir nebijoti užkalbinti nepažįstamųjų, nenusiminti, jeigu kas nors nepasisekė.
Dėkoju Viktorijai ir Dorai už pokalbį.
Kalbino Indrė Chomentauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Viktorijos ir Doros albumo