Gražiausias metų šventes Kūčias ir Kalėdas lydi nuo seno įsigalėję papročiai, kuriuose susipina mitologija ir krikščionybė. Kūčios – išskirtinė šventė, kurią švenčia nedaug tautų, tačiau lietuviams ji tampa vis komerciškesnė ar labiau varginanti, nes nuo gruodžio pradžios ne tik persisotinama valgiais, kalėdinėmis puošmenomis, bet ir trūksta vidinio susikaupimo. „Dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir tempo šiandien Kalėdos nėra tokios džiaugsmingos, kokios būdavo senovėje, o Kūčios praranda savo prasmę“, – apgailestauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja doc. dr. Laima Anglickienė.
Gausios vaišės garantuoja skalsą namuose
Dėl šaltinių trūkumo negalima tiksliai pasakyti, kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias. Terminas „kūčia“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas labai vėlai: latviškuose raštuose jis atsirado XVI a., lietuviškuose – tik XIX a. Anksčiau per Kūčias nebūtinai turėjo būti dvylika patiekalų – jų galėjo būti ir daugiau. Kaip teigia VDU Kultūros studijų ir etnologijos katedros docentas Arūnas Vaicekauskas, Kūčių papročiai ir ritualai pirmiausia siejami su sočia vakariene, kuria siekiama užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje. „Tiek per kalendorines, tiek per progines šventes žemdirbiai vaišindavosi daug. Senoji mitinė mąstysena atskiria šventinį laiką nuo kasdienio. Šventinis laikas – mitinis, pasaulio sukūrimo akimirkos laikas. Ši mąstysena nekinta. Todėl, jei per šventę ant stalo yra daug maisto, tikima, kad jo bus daug visą laiką“, – pagrindinę Kūčių vaišių gausos priežastį atskleidė A. Vaicekauskas.
Docentas pabrėžia, kad ši šventė suvienija visą gyvąjį pasaulį. Seniau švęsti susirinkdavo visa šeima, o jei kas negalėdavo dalyvauti (pavyzdžiui, tarnaudavo kariuomenėje), tam nusiųsdavo dalį kalėdaičio, jo pasidalijimas dvasiškai suvienydavo visus šeimos narius. L. Anglickienė priduria, kad per Kūčias būtinai reikia ne tik susirinkti visai šeimai, bet ir pakviesti vakarienės vienišą kaimyną, giminaitį ar draugą, jeigu žinome, kad jis Kūčias sutiks vienas. Visiems susėdus prie vieno stalo, pradedama vaišinti, o svarbiausias ritualinis šventės patiekalas yra kūčia – kviečiai, pasaldinti medumi. Tyrinėtojai sutaria, kad šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms maitinti. Taip pat buvo neapsieinama be kūčiukų, aguonpienio, kalėdaičio ir žuvies patiekalų. Senovėje per šventę nebūdavo ne tik gyvūninių riebalų ir mėsos, bet ir pieno produktų.
Nauja pradžia
„Senovėje žmonės gyveno pagal gyvenimo ciklą, t. y. vasarą įtemptai dirbdavo, o kai žiemą miegodavo gamta, ilsėdavosi ir patys. Šiais laikais neturime ramybės laikotarpio, vis lekiame, nes nesame taip priklausomi nuo gamtos, nesiruošiame šventėms, nebesilaikome advento, todėl ir tos šventės ar jų patiekalai taip nebedžiugina, tad ir nauja pradžia nebėra tokia išskirtinė“, – įsitikinusi etnologė L. Anglickienė.
Senovėje žmogus negalėdavo įžengti į sakraliojo pasaulio erdvę tinkamai nepasirengęs. Todėl kiekvienai reikšmingai metų šventei būdavo kruopščiai ruošiamasi – tam nepakakdavo vien susikaupimu paženklinto advento. „Prieš šventes buvo iš pagrindų kuopiami namai, tik tada puošiama eglutė, švarinamas kūnas (pirties ritualas) ir siela – laikomasi rimties, susikaupimo ir pasninko“, – komentuoja Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja.
Mitinis laiko suvokimas reikalavo, kad per šventę nebūtų dirbami kasdieniai darbai, todėl didžiųjų švenčių dienomis šilti vaišių patiekalai nebuvo gaminami, jie buvo patiekiami šalti. „Ant Kūčių stalo būtinai būdavo užtiesiama nauja balta staltiesė, šiuo ritualiniu veiksmu pabrėžiant pradžios akimirką. Kitas būtinas šios šventės ritualas – apeiginis prausimasis pirtyje. Švariai nusiprausę mūsų protėviai apsirengdavo naujus drabužius, baltus marškinius, pakeisdavo patalynę ir t. t. Esą įvyksta visiškas apsivalymas“, – senuosius ritualus vardijo etnologijos tyrinėtojas A. Vaicekauskas.
Svečiai iš pomirtinio pasaulio
A. Vaicekauskas atkreipė dėmesį, kad nemažai Kūčių patiekalų yra ne iš daržo, o iš miško – grybai, laukinės uogos ir t. t. „Mitologiškai kalbant, tai yra nežemiška, svetima erdvė, kuri tradicinėje ritualinėje kultūroje buvo suvokiama kaip ano pasaulio erdvė“, – sąsają su protėviais nurodė dėstytojas.
Sąlytį su mirusiaisiais rodo ir nemažai būrimų, pavyzdžiui, ištrauktas trumpas šiaudas arba žvakių šviesoje pamatytas karstą primenantis šešėlis pranašavo mirtį, kaip ir per naktį paliktas šaukštas, ryte rastas apverstas. Dėl panašių priežasčių siekta išlaikyti porinį prie Kūčių stalo prisėdusių žmonių skaičių. Jei vieno esama „atliekamo“, jis esą toks tiesiogine prasme ir kitų Kalėdų nesulauks. Etnologas paaiškino, kad žmonės nelyginį skaičių taisydavo prie šventinio stalo pasikviesdami vargingą senyvą žmogų.
Panašių akcentų, pasak pašnekovo, yra daug, nes Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. XIX a. per Kūčias mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Vėliau tai buvo daroma vis rečiau, kol liko tik tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą, kad vėlės galėtų pasivaišinti. „Iki susiejimo su krikščioniška legenda apie kūdikėlį Jėzų ėdžiose Kūčių vakarą ant staltiesės klojamas šienas buvo skirtas mirusiesiems. Apskritai šiaudai ritualuose visada skirti mirusiems protėviams pagerbti: pavyzdžiui, vežant velionį į kapines, pakelėj būdavo pametama šieno, nes buvo tikima, kad vėlė pavargs ir norės ant šieno pailsėti“, – priminė A. Vaicekauskas.
Magijos ir krikščionybės priešprieša
Nors Kūčios laikomos krikščioniška švente, per jas daug dėmesio būdavo skiriama burtams ir įvairioms magijos praktikoms, kurioms prieštarauja krikščionybė. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią. Todėl ir per Kūčias seniau būdavo spėjamas būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis, o daugiausia dėmesio būdavo skiriama vedybiniams burtams. Laima Anglickienė siūlo išbandyti pačius įvairiausius vedybinius burtus: paėmus į saują skaičiuoti kūčiukus, riešutus (lyginis jų skaičius prognozuos vedybas), pabandyti įžiūrėti kokius nors ženklus vandenyje, į kurį lašinamas vaškas.
„Burtų atlikimas net ir jais netikintiesiems gali būti labai smagus ir linksmas žaidimas, paįvairinsiantis bet kokios šeimos pasisėdėjimą su skaniaisiais mūsų Kūčių patiekalais. Tikintiesiems burtais galiu pasakyti: labai kuo nors tikint, išsipildo visi norai ir troškimai. O tiems, kurie netiki burtais, linkiu sakyti palinkėjimus. Nuoširdus šeimos nario ar draugo ištartas palinkėjimas ne tik pamalonina, bet ir įžiebia viltį ir norą, kad jis virstų tikrove“, – atskleidžia Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja.
Eglutė – amžino gyvavimo simbolis, todėl turi būti gyva
Šiandien eglutė – neatsiejamas Kalėdų atributas, tačiau tradicija ją puošti ne tokia ir sena. Eglutė Kalėdų šventei pasirinkta dėl to, kad tai visžalis medis, simbolizuojantis gyvybę. Rašytiniuose šaltiniuose eglutės puošimas minimas dar XVI a. XIX a. eglutės statytos daugelyje Europos miestų – aikštėse, bažnyčiose, mokyklose, o po namuose papuoštomis eglutėmis imta dėti ir dovanas. Iki tol Kalėdų Senelis nešdavo ne dovanas, o palinkėjimus – sveikatos, skalsos ir taikos namams.
„Lietuvoje XX a. pradžioje eglutes pradėjo puošti mokyklos, iš čia šis paprotys persikėlė ir į namus. Pradžioje eglutės puoštos obuoliais (gyvybingumo, vaisingumo simboliu), sausainiais, saldainiais, popieriniais ar šiaudiniais dirbiniais, vėliau atsirado ir stikliniai žaisliukai. Beje, puošiama gyva eglutė buvo būtent Kūčių dieną, ne taip, kaip dabar“, – aiškina L. Anglickienė.
VDU