Kalbamės su Valdemaru, kuris vasarą praleido Kanadoje. Jis ne tik pakeliavo, bet ir atliko savo studijų srities praktiką. Vaikinas neslepia džiaugsmo dėl išnaudotos galimybės apsilankyti pas tolimus giminaičius ir pamatyti, kaipgi atrodo gyvenimas kitoje Atlanto pusėje. Valdemaras pasidalijo prisiminimais ir prasitarė, kad Kanada jam pasirodė tarsi rojaus kampelis. Vis dėlto jis, baigęs studijas, tikrai norėtų likti Lietuvoje, nors prisipažįsta manantis, kad joje siekti karjeros aukštumų jaunam žmogui išties sunku.
Kaip atsidūrėte Kanadoje? Kodėl pasirinkote būtent ją?
Nutiko taip, kad atgaivinome ryšius su Kanadoje gyvenančiais giminaičiais, su kuriais buvome mažai pažįstami, pradėjome vieni kitais domėtis. Jie pavasarį atkeliavo į Lietuvą, aplankė Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Palangą. O prieš išvykdami atgal į Kanadą, pasiūlė man praleisti vasarą pas juos, galbūt įsidarbinti kur nors netoli jų. Taip gavau galimybę pagyventi Kanadoje.
Ką ten veikėte?
Pagyvenau Toronte pas vienus giminaičius, tada persikėliau pagyventi su kitais į nedidelį Tornberio (Thornbury) miestelį. Ten ir praleidau visą vasarą. Giminaičiai surado man darbą pas pažįstamą akmens mūrininką. Dirbau maždaug 2 mėnesius kaip statybų pagalbininkas. Po darbo ir savaitgaliais važinėdavau plento ir miško dviračiais po apylinkes. Teko įveikti daugiau nei kelis šimtus kilometrų. Taip pamačiau tikrą gamtos grožį, kurį važiuodamas automobiliu ar vaikščiodamas ne visada pamatysi. Be to, ten labai daug žmonių sportuoja laisvalaikiu, tad nesijaučiau vienintelis toks. Žmonės ten prasilenkdami dviračiais ar bėgiodami vieni kitiems pamojuoja, nusišypso. Tikrai smagi ir draugiška atmosfera.
Vasaros gale išdrįsau dalyvauti labdaringame važiavimo su dviračiais renginyje. Labdara buvo skirta draugiškam eismui tarp dviratininkų ir automobilių vairuotojų paremti, t. y. nupirkti įspėjamųjų kelio ženklų, užsakyti saugų važiavimą propaguojančių reklamų spaudoje, televizijoje. Kiekvienas dalyvis turėjo susimokėti 100 dolerių registracijos mokestį, ir visi turėjo įveikti 100 arba 150 km trasą. Labai gražios apylinkės, daug uolų, medžių, kalvų. Tai buvo ne lenktynės, o tiesiog draugiškas važiavimas. Važiavo nemažai pensininkų, buvo ir sportininkų. Kas 25 km buvo poilsio stotelės, jose dalijo maistą, gėrimus.
Paskutinę savaitę Kanadoje praleidau Toronte, buvau keliose beisbolo varžybose, zoologijos sode, aplankiau Niagaros krioklius, klausiau džiazo koncerto. Taip pat nemažai žaidžiau tenisą, golfą, krepšinį. Ten visi šie užsiėmimai yra nemokami, nebūtina eiti į brangius aikštynus. Įrengta daug nemokamų aikštelių.
Ar praktika užsienyje Jums suteikė daugiau žinių? Kuo ji skyrėsi nuo praktikos Lietuvoje?
Taip, ši praktika Kanadoje man suteikė daug žinių. Gerokai patobulinau savo anglų kalbos įgūdžius. Susipažinau su daugybe įvairių kultūrų, nes, kaip žinoma, Kanadoje yra labai labai įvairių kultūrų žmonių. Turbūt netgi galima sakyti, kad nėra tikrų kanadiečių – visi jie yra maišytų kultūrų. Taip pat pamačiau, kaip kanadiečiai bendrauja, patiko jų mandagumas ir malonumas vienų kitiems visur: darbe, kavinėse, parduotuvėse ar šiaip gatvėje. Viešosios paskirties pastatuose kanadiečiai labai kreipia dėmesį į lankytojus, pirkėjus, padeda net jei pirmas jų nepaklausi. Būdavo, kad tas jų paslaugumas netgi imdavo įkyrėti, bet, žinoma, jis nepiktybiškas. Jei atsisakai pagalbos, jie prie tavęs nebelenda.
Ši praktika skyrėsi nuo praktikos Lietuvoje viskuo. Mūsų šalyje žmonės tikrai turėtų daugiau dėmesio skirti bendravimo kultūrai. Taip pat didžiulis skirtumas juntamas dėl tvarkos ir disciplinos. Daugelis kanadiečių geriau sugaiš daugiau laiko, bet darbą atliks tvarkingai ir tinkamai, o ne skubės, atliks nekokybiškai ar visai neatliks. Tvarka juntama visur: tiek gatvėse, tiek pastatuose ir t. t. Daugeliui nekils ranka numesti šiukšlę ne vietoje, nes jeigu tai pastebi kiti žmonės, iškart praneša policijai, o baudos už viešosios tvarkos pažeidimus yra milžiniškos. Ir niekas nebado pirštais į žmones, kurie skundžiasi policijai dėl pažeidimų, atvirkščiai – tokius žmones ten gerbia. Policijos pareigūnai maloniai bendrauja, šypsosi ir yra be galo paslaugūs.
Kokie kanadiečiai po darbų? Kaip kartu leisdavote laisvalaikį?
Kiekvieną penktadienį po darbo su kolegomis užsukdavome į vietinį barą išgerti, atsipalaiduoti. Bet nereikėtų painioti šio pasilinksminimo su lietuvišku išgėrimu ir negrįžimu namo keletą dienų. Kanadiečiai po darbo bare kalba apie linksmus nutikimus, dalijasi įspūdžiais, kalba apie savo šeimas. Gurkšnoja alų arba kitą alkoholinį gėrimą, bet retas kuris pasigeria. Dažniausiai išgeria vieną ar du bokalus alaus. Daugiau laiko skiria pažintims, bendravimui. Ir tai tik penktadienio vakare, nes vidury savaitės ilsisi, kad būtų naudingi ir sugebėtų gerai atlikti savo darbą.
Ką dar galite papasakoti apie šią šalį (kultūrą, žmones, klimatą ir pan.)?
Klimatas panašus į Lietuvos. Tiesiog vasarą ten karščiau, o žiemą daugiau sniego. Bet retai būna labai šalta arba labai karšta. Saulė kaitresnė, žmonės labiau įdegę. Taip pat pastebėjau tai, kad orai ten itin greitai keičiasi. Vieną akimirką gali gulėti prie baseino, degintis, o jau už 10 minučių pakyla vėjas ir net nespėjus susirinkti daiktų pradeda stipriai lyti.
Kalbėdamas apie kanadiečius, galėčiau pridurti tik tiek, kad jie yra didesni optimistai nei lietuviai. Jie neskuba kritikuoti, nuvertinti, pirmiau įžvelgia teigiamus dalykus. Taip pat yra labai tolerantiški. Homofobijos, rasinės diskriminacijos atvejai Kanadoje yra reti. Pavyzdžiui, Lietuvoje homofobas – didvyris, o Kanadoje jis būtų laikomas prastos reputacijos žmogumi.
Jautėte didelį kultūrų skirtumą?
Tikrai taip. Man, kaip dar ne tiek daug mačiusiam, jaunam lietuviui, buvo itin jaučiami kultūrų skirtumai. Bet, kaip ir minėjau, visi sutikti vietiniai žmonės man pasirodė tolerantiški ir paslaugūs. Susidariau įspūdį, kad Kanada – toks rojaus kampelis, į kurį atkeliauja nusivylusieji gyvenimu savo gimtinėje ir, atvykę į Kanadą, visi bendromis pastangomis bando susikurti geresnį gyvenimą. Dėl to visi ten tokie malonūs ir draugiški, visi nori gyvent taikioje aplinkoje.
Kanadoje, dirbdamas net prasčiausią darbą, jauti, kad žmonės tavęs paiso ir tave gerbia. Kai dirbi draugiškoje aplinkoje, kur nėra didelės įtampos, jautiesi daug geriau.
Kurios vietos paliko neišdildomą įspūdį?
Labai patiko Torontas ir Otava. Šie miestai yra labai išvystyti ir modernūs. Mane labai sužavėjo gyvenimas dideliame mieste. Patiko ir beisbolo varžybos, labai daug žmonių pritraukiantis sporto renginys. Taip pat labai gerą įspūdį paliko Toronto zoologijos sodas. Jis milžiniškas. Kanadiečiai tiek į sporto renginius, tiek į zoologijos sodus pritraukia žmonių juos linksmindami. Šeimos pastaruosiuose praleidžia ištisas dienas, nes ten galima ne tik pamatyti daug gyvūnų, bet ir dalyvauti daugybėje žaidimų, koncertų ir kitokių pramogų.
Niagaros kriokliai turbūt paliko vienus įspūdingiausių prisiminimų. Nuostabus gamtos grožis.
Kokie Jūsų ateities planai? Planuojate likti ir įsitvirtinti Lietuvoje ar vėl išvykti į užsienį?
Sunku pasakyti. Yra visokių minčių. Žinoma, norisi likti Lietuvoje ir bandyti čia siekti karjeros aukštumų, bet tai yra be galo sunku. Jaunimui Lietuvoje yra sunkinamos sąlygos įsidarbinti, turėti gerą gyvenimą. Užsienyje kaip tik stengiamasi investuoti į jaunimą, nes tai yra šalies ateitis. Todėl neskubu daryti skubotų sprendimų. Pažiūrėsiu, kaip seksis ieškotis darbo, dirbti, tobulėti. Neatmetu galimybės dirbti ir užsienyje, bet tik jei tai būtų perspektyvu, susiję su specialybe.
Dėkoju už pokalbį.
Ieva Batėnaitė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo archyvo