Pradinis / Žmonės / Dailininkas Arūnas Rutkus: „Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys“

Dailininkas Arūnas Rutkus: „Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys“

Žvelgdamas į menininko Arūno Rutkaus paveikslus, išties imi svarstyti, kas yra gražiausias Dievo kūrinys. Jo sukurtas išskirtinis moters įvaizdis keri jausmingumu, paslaptingumu, perteikia autoriaus žavėjimąsi ir pagarbą. Dar ankstyvoje vaikystėje atrastą talentą A. Rutkus išnaudojo itin produktyviai: per karjerą dalyvavo daugiau nei 50 grupinių ir personalinių parodų 17 pasaulio šalių. Vilniuje gyvenančio tapytojo kūriniai puikuojasi daugybės valstybių galerijose ir privačiose kolekcijose. Aukcionuose jo paveikslai parduodami kartu su pasaulinio lygio žvaigždžių – tokių kaip Salvadoras Dali, Markas Šagalas ir šiuo metu ypač populiarus menininkas Deimienas Herstas – darbais. Už galimybę visą gyvenimą daryti tai, kas labiausiai žavi, per meną skleisti ramybę ir harmoniją A. Rutkus dėkingas tėvams, ne užgniaužusiems, o skatinusiems auginti kūrybinį talentą.

Nors apie tai turbūt esate pasakojęs begalę kartų, pasidalinkite ir su mūsų skaitytojais: kaip atradote menininko gyslelę?

Menininko gyslelė atsirado dar ankstyvoje vaikystėje. Esu įsitikinęs, kad visi vaikai yra menininkai, tik kai kurie vėliau šitą dovaną praranda dėl įvairių aplinkybių. A. a. mama išsaugojo daug mano vaikystės piešinių, kuriuose ypač išsiskiria darželio periodo darbai. Piešiniai labai laisvi, kūrybiški, juose pilna fantazijos, spalvų. Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie patikėjo manimi, mano talentu ir visokeriopai skatino eiti šiuo keliu, nes dažniausiai tėvai vaikus orientuoja į praktiškesnes specialybes.

Ar turėjote autoritetų, kurie darė įtaką Jūsų pasirinkimams, kūrybinei krypčiai, asmenybei?

Autoritetų turėjau tikrai daug. Tai platus kūrėjų laukas, pradedant studijų laikų mokytojais ir baigiant pasaulio menininkais, kurių kūryba visada mane žavėjo ir įkvėpė kurti. Studijų metais pagrindiniai mano mokytojai buvo tapytojas Algimantas Švėgžda ir dailininkas monumentalistas Romas Dalinkevičius.

Tuometinėje Vilniaus S. Konarskio dailės mokykloje, kurią lankiau būdamas moksleivis, patekau į Algimanto Švėgždos klasę. Jis mokė mus, bendravo su mumis tarsi su suaugusiais – labai pagarbiai, jautriai, nežemindamas ir nespausdamas savo autoritetu. Dabar suprantu, kaip man pasisekė: tokia asmenybė labai įkvepia ir motyvuoja. Algimanto Švėgždos dėka Lietuvoje „gimė“ daug puikių menininkų.

Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje dailininkas monumentalistas Romas Dalinkevičius buvo tas žmogus, kuris suteikė pagrindus mano tolesnei profesionaliai veiklai. Jis man buvo ne tik mokytojas, bet ir artimas draugas.

Kiti autoritetai – didieji pasaulio menininkai. Visų pirma, klasikai (Leonardas da Vinčis, Rembrantas, Vermejeris), vėliau modernistai, iš kurių labiausiai išskirčiau siurrealistus (Renė Magritą, Maksą Ernstą, Ivą Tangi, Salvadorą Dali). Iš vėlesnių laikotarpių kūrėjų, ypač šiuolaikinio meno,  išskirčiau kinų menininkus.

Negaliu nepaminėti ir dar dviejų svarbių autoritetų, padėjusių rasti savo unikalų kūrybinį stilių ir padariusių įtaką visai mano kūrybos raidai. Tai Renė Dekartas ir Alanas Votsas. Dar būdamas studentu, perskaičiau Renė Dekarto metodo teoriją, teigiančią, kad norint kažką sukurti reikalingas metodas, ir pradėjau jo ieškoti. Beieškant savo unikalaus kūrybinio metodo, į rankas pakliuvo Alano Votso traktatas „Dzenbudizmas mene“. Tai, ką ten radau, prilygo nušvitimui. Tas metodas labai tiko, puikiai atspindėjo tuometinę mano dvasinę būseną: širdyje buvo didžiulis noras kurti, bet absoliučiai nebuvo supratimo, ką. Šis metodas žavus tuo, kad kūryba – lyg žaidimas: dažai tarsi patys kuria paveikslą, o tu tik stebi ir šiek tiek kontroliuoji procesą. Įdomu tai, kad nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Dirbant šiuo metodu labai svarbu atsipalaiduoti, pajausti, kur tave neša, ir nesipriešinti tam. Bėgant metams, šitas metodas keitėsi, vystėsi, bet iš dalies taikau jį iki šiol.

Šiuolaikinės technologijos gerokai palengvino menininkų kelią į žinomumą, pripažinimą ir kartu išaugino neprofesionalų gretas. Rodos, viskas paprasta: internete pasimokai tam tikros kūrybos technikos ar nueini į kelias privačias pamokas; jeigu turi talentą ir pavyksta sukurti išties neblogų darbų, įkeli jų nuotraukas į internetą, imi rinkti sekėjus, pakliūvi į žiniasklaidos akiratį ir štai jau esi daugiau ar mažiau žinomas menininkas. Anksčiau to nebuvo. Kokių pastangų reikėjo, kad Lietuva sužinotų Arūno Rutkaus vardą?

Tuo metu buvo vienas kelias – dalyvauti grupinėse parodose ir rengti personalines parodas. Per savo karjerą esu dalyvavęs daugiau nei 50 grupinių ir personalinių parodų 17 pasaulio šalių.

Ar teko semtis žinių, patirčių svetur?

Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę nelabai kur galėjai išvažiuoti. Žinių ir patirčių buvo galima semtis nebent tuometinės sąjungos ribose. Mėnesį praleidau monumentalistų simpoziume Maskvoje. Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, teko su parodomis lankytis Danijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, JAV, Italijoje.

Kuriose šalyse Jūsų kūryba sulaukia didžiausio susidomėjimo, šilčiausio meno gerbėjų atsako?

Daugiau dėmesio sulaukiu užsienyje nei Lietuvoje. Ypač šilti prisiminimai iš parodų „Salon de SNBA“ („Carrousel du Louvre“) ir „Art En Capital“ („Grand Palais“) Prancūzijoje, parodos Tarptautinio valiutos fondo Meno draugijoje JAV, parodos Campo San Zaccaria muziejuje Italijoje, „Asia Contemporary Art Show“ Honkonge, Kinijoje.

Ar buvo momentų, kai norėjosi pakeisti veiklos kryptį?

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje turėjau galimybę tapti statybininku. Buvau ką tik pastatęs namą Vilniuje, skirtą nuomoti Vokietijos ambasadoriaus patarėjui. Jį su 30 statybininkų brigada pastačiau per rekordiškai trumpą laiką blokados sąlygomis. Žiniai apie mane pasklidus tarp diplomatinių atstovybių gavau ir daugiau pasiūlymų, pavyzdžiui, statyti Vokietijos ambasadoriaus ir Danijos ambasadoriaus patarėjo rezidencijas Vilniuje. Šių pasiūlymų atsisakiau, nes būtų tekę atsisveikinti su meno pasauliu.

Savo darbuose sukūrėte išskirtinį moters įvaizdį. Kodėl kūrybos epicentre būtent moteris ir kaip gimė toks jos įvaizdis, vaizdavimo principas?

Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys. Nesu labai originalus, nes pasigilinę į meno istoriją suprastume, kad didžiojoje dalyje meno kūrinių vaizduojama būtent moteris. Nieko keisto: menininkai paprastai vaizduoja tai, kas jiems sukelia daugiausia emocijų. Prancūzijos meno asociacijos (SNBA) prezidentas Mišelis Kingas rašė, kad jam mano menas primena „atidžią ikonų tapybą, tačiau ši kūryba nėra religinė: ji gimsta iš pagoniško senovės Egipto, Graikijos ar Indijos deivių jausmingumo, iš jausmingumo sudievintos moters – paslaptingos, tolimos, trikdančios.“

Įkvėpimas Jums – būtinybė ar tik pervertinama sąvoka?

Įkvėpimas nėra mitas, jis iš tiesų egzistuoja. Tai specifinė dvasinė būsena, be kurios nieko nesukursi. Šią būseną man pasiekti padeda jau 16 metų praktikuojama meditacija. Mano tikslas – per kūrinius skleisti vidinę ramybę ir harmoniją, tai, ko, manau, labai trūksta šiuolaikiniam pasauliui.

Ar yra paveikslas, kuris Jums reiškia daugiausia arba kurio reprodukcijas žmonės graibsto labiausiai?

Paveikslai yra kaip vaikai, ir visus juos myliu vienodai. Aišku, vieni žmonėms labiau patinka, kiti mažiau. Daugiausia dėmesio sulaukia „Rojaus paukštis II“, „Karalienė“, „Ramybė“, „Krentanti žvaigždė“.

Kiek gali užtrukti vieno paveikslo kūrimas? Ar kuriate ir pagal individualius užsakymus?

Gali užtrukti labai įvairiai – nuo savaitės iki kelerių metų. Kartais nežinai, kaip pabaigti pradėtą paveikslą, ir tik praėjus kuriam laikui, kartais net metams ar dvejiems, ateina supratimas ir pabaigi. Kuriu ir pagal individualius užsakymus, išlaikydamas savo stilių.

Kur pasaulyje galima rasti Jūsų darbų?

Mano darbai puošia galerijas ir privačias kolekcijas JAV, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Belgijoje, Austrijoje, Estijoje, Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitose šalyse. Vienas darbas kabo NATO būstinėje, generalinio sekretoriaus priimamajame. Keturi darbai puošia vieno iš Kataro emyro patarėjų jachtos interjerą, o paveikslas „Žvilgsnis“ – vienos Honkongo verslininkės, turinčios daugiau nei 150 grožio salonų Kinijoje, darbo kabinetą.

Vienas Jūsų kūrinys priklauso atlikėjui Stingui. Kokia šio paveikslo istorija? Turbūt Jūsų darbų yra įsigiję ir daugiau garsių užsienio žmonių?

Dainininkas Stingas rinkosi iš dviejų mano darbų: viename paveiksle buvo vaizduojama moteris, kitame, abstraktesniame, – stilizuotas lapas. Pasirinko pastarąjį (pavadinimu „Lapas“). Kiek žinau, šis darbas nukeliavo į vieną iš jo vilų Italijoje.

Mano paveikslas „Krentanti žvaigždė II“ puošia garsaus škotų filantropo, autoriaus ir verslininko Dankano Benataino namus.

Transportavimo magnatas norvegas Arnas Fredlis turi įsigijęs tris mano darbus.

Paveikslą „Arklys“ Jungtinių Arabų Emyratų Šardžos miesto šeichas nupirko ir padovanojo Šardžos muziejui.

Savo darbais prisidedate prie kilnių tikslų. Papasakokite apie tai išsamiau.

Taip, dažnai savo paveikslais prisidedu prie labdaringos veiklos. Esu aukojęs darbus tokiems labdaros fondams kaip „Caudwell Children“, „Amber Lounge Monaco“, „Lions Club Lietuva“, „Auginam Lietuvai čempionus“.

Šių metų gegužės 21 dieną jau ketvirtą kartą dalyvavau „Amber Lounge Monaco“ labdaros aukcione, kuris kasmet vyksta „Formulės-1“ Monako didžiojo prizo varžybų metu. Šiame renginyje dalyvauja Monako princas Albertas II, „Formulės-1“ lenktynininkai ir pasaulinės pramogų bei verslo žvaigždės. Per renginį, kuris dėl karantino apribojimų šiemet vyko ypač sudėtingomis sąlygomis, buvo surinkta daugiau nei 500 tūkstančių eurų „Caudwell Children“ labdaros fondui, padedančiam negalią turintiems vaikams. Jame už 35 tūkstančius eurų buvo parduotas ir mano paveikslas „Krentanti žvaigždė. Mėlynas vanduo“.

Kaip pradėjote dalyvauti tokiuose aukcionuose?

Prieš 5 metus vienoje Pietų Prancūzijos galerijų mano darbus pastebėjo viena aukciono organizatorių ir išsyk pakvietė prisidėti. Dalyvavimas tokio lygio aukcionuose, viena vertus, yra tarsi katarsis, žinant, kad padedi kitiems, kita vertus, tai leidžia man, kaip menininkui, pasitikrinti, ar einu tinkamu keliu, ar mano kūryba vertinama svetur.

Brangiausiai parduoto Jūsų darbo kaina siekė 40 tūkstančių eurų, o bendra per visą dalyvavimo aukcionuose laikotarpį surinktų lėšų suma – net 200 tūkstančių eurų. Ir nė vienas euras iš šios paaukotos sumos nepateko į Jūsų kišenę – visi pinigai buvo skirti labdarai. Turbūt daug kas pagailėtų tokių pinigų…

Man negaila, dalyvaudamas tokiuose renginiuose tikrai negalvoju apie pelną. Džiaugiuosi galėdamas kasmet savo kūryba prisidėti prie gražių ir prasmingų darbų.

Pandemija, karantinas visus uždarė namuose, gerokai išaugino parduodamų būstų paklausą. Tikėtina, kad žmonėms labiau norėjosi puošti savo aplinką, jie aktyviau įsirenginėjo būstus. Ar tuo laikotarpiu pajutote susidomėjimo paveikslais šuolį?

Kažkokio šuolio nepajutau, bet bent jau nebuvo kritimo, darbo nesumažėjo.

Esate ne tik tapytojas, bet ir filmų kūrėjas. Kuo Jus sudomino filmų kūrimas? Kokiais darbo vaisiais, kokia patirtimi ypač džiaugiatės šioje srityje?

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisiliesti prie kino kūrimo proceso. Man ypač patinka buvimas filmavimo aikštelėje, bendravimas su kiną kuriančia komanda. Tai yra savotiškas kontrastas: tapydamas visada būnu vienas tyloje, ramybėje, o filmavimo metu viskas priešingai – daug veiksmo, bendravimo, nutinka linksmų istorijų, apie kurias reikėtų pasakoti atskirai.

Su filmų kūrimu glaudžiau esu susijęs nuo 2004 metų, kai pastačiau savo debiutinį trumpametražį filmą festivaliui „Dogma“, kuris vyko Vilniuje. Taip pat esu vienas iš trumpametražių filmų festivalio „AXX“, pradėto rengti 2005 metais, sumanytojų (kartu su Mindaugu Vosyliumi-Mindoza). Jame pats dalyvavau su 2 trumpametražiais filmais: „Dovana“ ir „Gimimo diena“. Gaila, kad šis festivalis gyvavo gan trumpą laiką, nes tai buvo puiki platforma atrasti naujų talentų.

2008 metais su grupės „Happyendless“ nariais gimė idėja padaryti bendrą projektą – vaizdo klipą grupės dainai „No Tomorrow“. Šis mano režisuotas vaizdo klipas laimėjo „MTV Fresh“ apdovanojimą.

Kartu su Laura, kuri yra mano mūza, 2016 metais dalyvavome „Olibere Fragrances in Motion Awards (FIMA)“ trumpametražių filmų konkurse, kuris buvo Milano trumpametražių filmų festivalio dalis. Mūsų filmas, kurį prodiusavo Asta Liukaitytė ir Gytis Šapranauskas ir kuriame skambėjo Ericos Jennings daina, šiame festivalyje laimėjo žiuri prizą.

O šiuo metu dirbame prie naujo ambicingo projekto su talentingu 3D grafikos dizaineriu Pauliumi Biesevičiumi.

Prieš tai minėjote savo, kaip tapytojo, tikslą. O kokie Jūsų, kaip filmų kūrėjo, tikslai? Kokiomis temomis svarbu kalbėti? 

Kaip filmų kūrėjas dar neužaugau, yra kur tobulėti. Jeigu dabar kurčiau filmą, jis būtų visai kitoks nei ankstesnė mano kūryba. Nuo pirmųjų bandymų iki dabar pasikeičiau kaip asmenybė.

Kokie tikslai? Norėčiau labiau save realizuoti trumpo formato kino projektuose, tokiuose kaip vaizdo klipai, trumpametražiai filmai. Kaip ir per tapybą, taip ir per kuriamus filmus noriu skleisti ramybę, gėrį, džiaugsmą, pozityvumą.

Konkurencija ar palaikymas – kas Lietuvos kūrėjų bendruomenėje stipresnis, Jūsų manymu?

Mano manymu, Lietuvoje dominuoja konkurencija. Šalies kūrėjų bendruomenė, deja, yra gan susiskaldžiusi. Dažnai pritrūksta tolerancijos vieni kitiems, geranoriškumo. Džiugu matyti, kad situacija keičiasi, ateina nauja laisvesnių žmonių karta su kitomis vertybėmis ir požiūriu.

Kaip manote, dalyvauti virtualiuose socialiniuose tinkluose verdančiame gyvenime šiais laikais kūrėjams yra būtinybė? Ar galima sėkmingai išsiversti ir be to?

Manau, tai būtinybė. Būtų kvaila ignoruoti besikeičiančio pasaulio realybę.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš asmeninio A. Rukaus archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top