Pradinis / Lietuviai svetur / Taivane gimstantis lietuviškumas

Taivane gimstantis lietuviškumas

Gyvenimas Azijoje kupinas veiksmo, kvapą gniaužiančių vaizdų, neįprastų gastronominių patirčių ir kartkartėmis stebinančių gamtos išdaigų. Ne išimtis ir Taivanas – nedidelė, bet gausiai apgyventa Rytų Azijos sala, apie kurios ypatybes papasakojo Aušra Andriuškaitė. Lietuvės planuose buvo trumpalaikė kelionė į Taivaną, norint susipažinti su mylimojo gimtine. Tačiau moteris ne tik pasiliko ten gyventi, bet ir tapo vietos lietuvių bendruomenės pirmininke, jungiančia dvi visiškai skirtingas kultūras.

Aušra, ne vienus metus gyvenate Rytų Azijoje. Kokia buvo pirmoji pažintis su Taivano sala? Kas Jus čia atvedė?

Pirmą kartą į Taivaną atvykau 2015-ųjų pabaigoje dabartinio vyro dėka. Tikslas buvo tik aplankyti ir pamatyti jo išgirtą salą. Tuo metu, be Japonijos, kitose Azijos šalyse nebuvo tekę lankytis, tad buvo labai įdomu. Pirmoji pažintis su Taivanu paliko teigiamą įspūdį – taivaniečiai draugiški, svetingi žmonės, tik drovūs ir nelinkę rodyti didelio susidomėjimo, atakuoti klausimais.

Prieš tai Jums jau buvo tekę ragauti gyvenimo svetur. Kokios šalys tai buvo ir kuri įsiminė labiausiai?

Taip, labai mėgstu keliauti. Labiausiai patiko tos šalys, kuriose teko pagyventi ilgėliau. Pavyzdžiui, Italijoje studijavau pagal „Erasmus“ mainų programą, kurį laiką ji buvo mano svajonių šalimi.

Ispanija taip pat sužavėjo. Valensijoje mokiausi ispanų kalbos, o vėliau, sužinojusi apie garsųjį Šv. Jokūbo piligriminį kelią, vedantį į Santjago de Kompostelos miestą, pati į jį išsiruošiau. Per porą mėnesių viena pėsčiomis nužygiavau nuo šalia Barselonos esančio Montserato vienuolyno iki Fisteros. Kadaise buvo manoma, jog tai yra pasaulio kraštas, o kartu ir piligriminės kelionės pabaiga. Iš viso nuėjau apie 1300 kilometrų. Keliaudama per skirtingus regionus, miestus ir kaimus susipažinau su daugybe žmonių, kelionės metu dar labiau atsiskleidė šalies grožis.

Dar viena šalis, kuri man paliko didelį įspūdį, – Graikija, kurioje gyvenau porą metų. Ten susipažinau su lietuvių bendruomenių veikla, susidraugavau su toje šalyje gyvenančiais tautiečiais. Būtent prisiminimai apie tautiečių draugystę Graikijoje paskatino įkurti lietuvių bendruomenę Taivane.

Na, ir, žinoma, užburianti Japonija. Ji akimirksniu mane sužavėjo savo kitoniškumu. Nuo Europos skyrėsi absoliučiai viskuo: ir maistu, ir kultūra, ir kalba. Tikriausiai dėl to, kad tai buvo mano pirmoji aplankyta Azijos šalis, minėti skirtumai darė Japoniją dar patrauklesnę.

Papasakokite apie Taivaną. Kokia čia gamta, žmonės? Kas Jus labiausiai žavi šiame krašte?

Taivanas yra nedidelė sala, už Lietuvą mažesnė beveik dukart. Jos didžioji centrinė dalis kalnuota, o miestai įsikūrę salos pakraščiuose. Taivano populiacijos dydis – beveik 24 milijonai, tai bene 8 kartus daugiau nei Lietuvoje. Gamta čia įspūdinga: gausu didingų kalnų, nacionalinių parkų, žavingai besidriekiančių pakrančių, kvapą gniaužiančių nuostabaus grožio šventyklų. Kadangi sala nedidelė, visur galima nuvykti gana greitai, tačiau savaitgaliais daug kur didelės spūstys.

Šiame Azijos kampelyje mane nustebino visą parą verdantis gyvenimas. Tai, jog automobilių eismas niekada nenurimsta… Ir tai, kad čia bet kuriuo paros metu gali rasti, kur pavalgyti. Kai kurie restoranai Taipėjuje, sostinėje, dirba iki antros ar trečios valandos ryto, o savitarnos parduotuvės – visą parą. Be to, galima laisvai pirkti alkoholinius gėrimus ir drąsiai juos gerti gatvėje. Visgi nesu mačiusi, jog patys taivaniečiai gertų gatvėje, dažniausiai tai daro užsienio turistai.

Sala garsėja gamtos išdaigomis: audromis, žemės drebėjimais, taifūnais. Galbūt teko susidurti su kuria nors iš jų?

Gamta čia tikrai stebina. Ne kartą teko pajusti žemės drebėjimą – vienas jų įvyko visi neseniai. Dažniausiai jie būna vidutinio stiprumo ir didelės žalos nepridaro. Nuo žemės drebėjimų labiausiai kenčia rytinė salos dalis.

Taifūnai man baisesni, nes trunka gerokai ilgiau. Laimei, pastaraisiais metais jie aplenkia salą. Prisimenu, kartą taifūno sukelto didelio potvynio metu kai kuriuose miestuose žmonės plaukiojo gatvėse ir net pagaudavo didelių žuvų.

Ar nebuvo nedrąsu pasilikti čia gyventi ir pasinerti į visiškai naują kultūrą?

Kadangi vykdama į Taivaną nemaniau, kad pasiliksiu čia visam laikui, tai labai didelio šoko nepatyriau. Sakyčiau, pradžioje visada būna daug entuziazmo, noro pažinti šalį ir tai padeda bandant prisijaukinti naują gyvenimo etapą. Vis dėlto kartais pati stebiuosi, kaip aš nepabijojau atvykti čia ir pasilikti.

Kas, apsigyvenus Taivane, pirmiausia pasikeitė Jūsų kasdienybėje?

Pirmiausia teko susitaikyti, jog, norint prisijaukinti šalį, teks lankyti kinų kalbos pamokas, nes savaime išmokti nelabai pavyks. Didžiausias iššūkis man yra tarimas. Prie jo nepratusiai ausiai sunku susigaudyti, jog tas pats žodis, tariamas skirtinga intonacija, gali turėti skirtingą reikšmę. Kai atrodė, kad jau pramokau kalbos pagrindų, teko nusivilti, nes niekas nesuprasdavo, ką noriu pasakyti. Taisyklingai pritaikyti intonacijas ne vienam, o visiems žodžiams – be galo daug pastangų reikalaujantis darbas. Reikia dar daug mokytis, kad galėčiau sakyti, jog kalbu gerai, bet susikalbėti jau galiu (šypsosi).

Kitas dalykas, kuris pasikeitė, – maistas. Teko pamiršti lietuvišką virtuvę. Nors dalį mėgstamų produktų atsivežu iš Lietuvos ir, pavyzdžiui, duoną užsišaldau. Tad jos užtenka ilgam. Tačiau pasiilgstu varškės gaminių, šaltibarščių.

Lietuvoje buvau desertų mėgėja, o Taivane jie nelabai valgomi. Arba, mano supratimu, patiekalai, kuriuos vietiniai valgo kaip desertą, sunkiai gali būti taip vadinami. Kaip galima laikyti desertu raudonųjų arba žaliųjų pupelių košę su tofu ir cukraus sirupu? Dabar kartkartėmis valgau šį patiekalą, ir man tikrai patinka, bet reikėjo laiko priprasti.

Kokie dar vietiniai patiekalai vyrauja Jūsų kasdienybėje?

Vienu metu buvau pamėgusi Dan bing 蛋餅 – taivanietiškus blynus, arba kitaip blynus su kiaušiniais. Jie dažniausiai valgomi pusryčiams ir Taivane gausu jų variantų – su sūriu, kumpiu, kukurūzais, bazilikais, mėsos siūlais (angl. pork floss), tunu ir pan. Šių blynų galima nusipirkti iš gatvės prekeivių, kurie juos kepa ir pardavinėja pusryčių metu. Vėliau prekeiviai išvažiuoja į kitą vietą. Taip pat jų galima rasti pusryčių kavinėse.

Taivane kur kas dažniau geriama arbata nei kava, tad kiekvienoje gatvėje galima rasti po kelias rūšis arbatinių. Populiariausios jose – burbulinės arbatos, taip pat daug vaisinių, su vaisių, želės gabaliukais, pudingu, sūrio kremu ir įvairiausių kitokių.

Su kokiais įdomiausiais vietos papročiais, tradicijomis teko susidurti?

Pirmiausia, nauja man buvo kitokia religija – didžioji dalis gyventojų yra budistai ir daoistai, tad jokios krikščioniškos šventės Taivane nešvenčiamos. Susipažinau su vietinių šventėmis: kinų Naujaisiais metais, Žibintų švente (angl. Lantern Festival), Drakono valčių švente (angl. Dragon Boat Festival) bei Rudens vidurio švente (angl. Mid-Autumn Moon Festival).

Didžiausia šventė, žinoma, yra Naujieji metai, kitaip dar vadinami pavasario švente. Jie švenčiami 15 dienų. Pasiruošimas prasideda didžiuoju pavasariniu tvarkymusi. Namai puošiami ant raudono popieriaus kaligrafiškai užrašytais naujametiniais palinkėjimais, šie kabinami durų viršuje, abiejose pusėse. O namų vidus puošiamas raudonos spalvos žibintais. Raudona ir auksinė laikomos sėkmės, gausos ir laimės spalvomis, ne tik per Naujuosius metus, bet ir visomis kitomis ypatingomis progomis.

Dar viena įdomi vietos tradicija puoselėjama gimus kūdikiui. Renkant naujagimiui vardą, einama pas būrėjus į šventyklą. Ten pagal gimimo datą išrenkamas laimę nešantis vardas.

Per Alkanų vaiduoklių festivalį (Zhongyuan Festival), arba kitaip vaiduoklių mėnesį, čia negalima maudytis, eiti prie vandens telkinių.

Kaip ir minėjote, didžiausia šventė yra kinų Naujieji metai. Ką su šeima veikiate šventės išvakarėse?

Kartu su vyro šeima važiuojame pas gimines iš tėvo pusės sutikti Naujųjų metų. Kasmet susiburia visa giminė. Vyro tėtis kilęs iš daugiavaikės – 10 vaikų – šeimos, visi susirenka su antrosiomis pusėmis, vaikais ir vaikaičiais, todėl susitikimas primena nemažas vestuves (šypsosi).

Naujųjų metų vakarienės patiekalai turi ypatingą reikšmę. Maistas yra tarsi būdas palinkėti sėkmės ateinantiems metams. Vaikai ta proga gauna pinigų raudonuose vokuose, galima pamatyti liūto šokį ir „pinigų dievo“ apsilankymą. Taip pat tai vienintelė diena metuose, kai legaliai galima žaisti madžongą – stalo žaidimą keturiems asmenims, kuris reikalauja gerų įgūdžių, strateginio mąstymo ir galimybių skaičiavimo. Įprastai bet koks lošimas iš pinigų Taivane yra uždraustas.

Pasidalinkite dar keliais įdomiais faktais apie Taivaną.

Taivane vartojama tradicinė kinų kalba – tai reiškia, jog hieroglifuose (kanji) dar daugiau brūkšnelių.

Šiukšles čia reikia išnešti patiems. Jas surenka šiukšlių mašinos, apie kurių atvykimą signalizuoja klasikinė melodija. Žmonės, išgirdę melodiją, eina link mašinos ir į ją sumeta paruoštus šiukšlių maišus.

Taivane populiarūs naktiniai gatvės turgūs, veikiantys maždaug nuo 6 valandos vakaro iki 1 valandos nakties. Juose galima rasti daugybę įvairių užkandžių. Vienas tokių yra nacionalinis delikatesas – smirdantis tofu (angl. stinky tofu). Tai keptas arba troškintas tofu, pasižymintis stipriu, nemaloniu kvapu. Tikrai ne visi turistai išdrįsta jo paragauti.

Jūsų vyras – taivanietis. Kokias tradicijas puoselėjate savo šeimoje: taivanietiškąsias ar lietuviškąsias?

Abejas. Ypač dabar, kai dukrai jau pusketvirtų metų, noriu, kad ji pažintų tiek mamos, tiek tėčio kultūrą ir papročius. Pavyzdžiui, pasiruošimas Naujiesiems metams pas mus prasideda gruodį, kai papuošiame kalėdinę eglutę, ir baigiasi vasario pabaigoje, kai atšvenčiami kinų Naujieji metai.

Ar palepinate antrąją pusę lietuviškais patiekalais? Galbūt kuris nors iš jų jau tapo įprastu Jūsų šeimos virtuvėje?

Mano vyras mėgsta išbandyti naujas pasaulio virtuves, tad tikrai yra paragavęs daug lietuviškų patiekalų. Deja, jų negaminu dažnai, nes sudėtinga gauti tam tikrų maisto produktų. Kartais pagaminu šaltibarščių – tai mano mėgstamiausias patiekalas, kurį grįžusi į Lietuvą valgau bet kuriuo metų laiku.

Ar poroje pasitaiko nesutarimų dėl kultūrinių skirtumų? Kaip juos sprendžiate?

Pasitaiko visko. Azijos šalyse nemėgstama kritika, todėl daugelio klausimų atsakymai, jeigu jie nėra teigiami, dažnai būna ne visai aiškūs. Pavyzdžiui, žmogus tiesiai šviesiai nesakys „ne“, jis pateiks miglotą, iš pirmo žvilgsnio teigiamą atsakymą, kuris galų gale vis dėlto virs žodžiu „ne“. Turi pats susiprasti ir atpažinti neigimą. Dėl to iš pradžių poroje kildavo nesusipratimų, bet, laikui bėgant, savo vyrą perpratau ir bendrauti pasidarė lengviau.

Ką turėtų žinoti kiekvienas, norintis aplankyti Taivaną?

Taivanas – saugi šalis, taip pat čia nėra antkainio turistams, kitaip nei, pavyzdžiui, Tailande. Reikėtų paminėti, kad visus metus čia vyrauja drėgmė. Ne tik lauke, bet ir namuose. Tačiau Taivane gausu nepakartojamo grožio vietų. Būtinai apsilankykite Jangmingšano nacionaliniame parke, Jeliu kyšulyje, Hualiane, prie Žijuetano ežero (išvertus iš kinų kalbos, Saulės-Mėnulio ežeras), Pingši rajone.

Naudinga žinoti, jog įsigijus kortelę „Easy Card“ su ja galima atsiskaityti ne tik už kelionę metro, autobusu, bet ir už taksi paslaugas. Keliauti galima ir dviračiais – gatvėse yra dviračių punktų. Kone kiekvienoje gatvėje rasite ir visą parą veikiančią parduotuvę (angl. convenience store). 

Lankantis Taivane, rekomenduoju užsukti į naktinį turgų ir ne tik paragauti įvairių skonių užkandžių, bet ir pažaisti – pašaudyti balionus, pažvejoti, pasinaudoti žaislų aparatu. Taip pat ten galima įsigyti rūbų, aksesuarų ar netgi išsiburti. Turgus veikia kasdien, tik penktadieniais ir šeštadieniais visada būna daugiau žmonių.

Taivane gyvena įvairių tautų, kultūrų, religijų atstovai. Kokio dydžio yra Taivano lietuvių bendruomenė?

Lietuvių bendruomenė nėra didelė, šiuo metu Taivane gyvena 22 lietuviai ir dar turime 7 vaikus. Didžioji dalis – Taipėjuje arba Naujajame Taipėjuje. Mano pažįstami ilgiausiai čia gyvenantys lietuviai Taivane įsikūrę nuo 2004-ųjų. Oficialiai Pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi tapome 2020 metais.

Ar sudėtinga tokiame krašte suburti lietuvius? Galbūt bendradarbiaujate su kitomis Azijos lietuvių bendruomenėmis?

Reikia įdėti šiek tiek pastangų – stengiuosi su visais bendrauti asmeniškai, tada lengviau planuoti ir susibūrimus, ir veiklas. Kadangi esu ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Plėtros ir tvarumo komisijos narė, ne tik palaikau ryšius su kaimyninėse šalyse esančiomis bendruomenėmis, bet ir skatinu sukurti naujas. Dabar šiose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse veikia 5 Pasaulio lietuvių bendruomenės pripažintos lietuvių bendruomenės: Japonijoje, Taivane, Malaizijoje, Vietname ir Singapūre.

Kokias veiklas vykdote? Kokius projektus jau pavyko įgyvendinti?

Mudvi su Japonijos bendruomenės nare Giedre Oki įkūrėme virtualiąją lituanistinę mokyklą „Aušra“, skirtą Rytų ir Pietryčių Azijos šalims. Joje yra užsiregistravę 38 vaikai. Taip pat turime „Smalsučio“ grupę ikimokyklinukams ir „Gintarėlio“ grupę vyresnėliams (8–12 metų). Mokykloje mokosi vaikai iš 11 šalių: Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano, Malaizijos, Singapūro, Indonezijos, Honkongo, Kinijos, Vietnamo, Tailando, Filipinų. Dalyvaujame pilietinėse ir kitų bendruomenių rengiamose akcijose, renginiuose, tokiuose kaip „Laisvės kelias“ Baltarusijai palaikyti, piešinių paroda „Aš – Lietuvos pilietis“, Olimpinės mylios bėgimas, „Trispalvių jūra“ ir kt.

Kaip manote, kuo pasaulio lietuvių bendruomenių veikla prisideda prie tautiečių gerovės?

Padeda palaikyti ryšį su Lietuva iš bet kurios pasaulio šalies. Aišku, tas ryšys gali egzistuoti ir be bendruomenės, tačiau jis atsiskleidžia ryškiau, kai jautiesi esantis bendruomenės dalimi. Tai ypač svarbu tiems, kurie augina vaikus mišriose šeimose ir nori, kad atžalos turėtų ryšį su Lietuva. Suprastų, jog tai vieno iš tėvų gimtinė. Ne tik geografinis taškas žemėlapyje, o kur kas daugiau – atskiras pasaulis su sava kultūra, papročiais ir tradicijomis. Taip pat bendruomenės gali bendrauti tarpusavyje, aplankyti gretimose šalyse esančius lietuvius, pasidalyti patirtimi.

Ar Jus aplanko tėvynės ilgesys? Kaip dažnai apsilankydavote Lietuvoje prieš pandemiją?

Žinoma, aplanko tėvynės ilgesys. Dabar jau eina antri metai, kai negaliu nuvykti į Lietuvą… Visada nors kartą per metus grįždavau į gimtinę bent mėnesiui pavasaroti. Kadangi, kaip ir minėjau, Taivanas mažesnis, o žmonių 8 kartus daugiau, todėl Lietuvoje, ypač gimtuosiuose Telšiuose, jaučiuosi kaip kurorte: tiek daug gamtos, oras gaivus, žmonių nedaug, niekas niekur neskuba. Labai tikiuosi, kad netrukus vėl galėsime keliauti ir mano dukra galės bendrauti lietuviškai su giminaičiais, kurių labai pasiilgome.

Laura Šakirovaitė

Nuotraukos iš Aušros Andriuškaitės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top