Pirmomis rugsėjo dienomis žiūrovams bus pristatytas vieno žinomiausių Lietuvos kino kūrėjų filmas – Algimanto Puipos režisuota komiška drama „Edeno sodas“. Į filmavimo aikštelę sugrąžinti senosios kino mokyklos atstovai (Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Vytautas Paukštė ir daug kitų aktorių) kelia bene didžiausią žiūrovų smalsumą, tačiau filme galima rasti ir daugiau netikėtumų.
Didžioji dalis „Edeno sodo“ scenų nufilmuotos Taujėnų dvare. Bajoriškoje aplinkoje vystosi daug siužetinių linijų, o personažai stebina įnoringomis keistenybėmis. Dvarų erdvės jau tapo savotišku A. Puipos filmų parašu, tačiau juostoje pamatysime ir ateities miesto detalių. Režisierius pasakojo, kad iš pradžių buvo suplanuota ir daugiau futuristinių elementų, tačiau montuojant filmą jų teko atsisakyti. „Konstitucijos prospektą padarėme kitokį, nei 2025 metais jį būsiantį įsivaizdavo Artūras Zuokas. Tai smagus ženklas, nurodantis į filme vaizduojamą ateitį. Ankščiau viską reikėjo statyti, o dabar galima sukurti pagalbinėmis priemonėmis. Tikrai nesu naujų technologijų priešininkas, labai smagu dėl besiplečiančių galimybių“, – pasakojo A. Puipa.
Kadangi filme vaizduojama klestinti ateities Lietuva, į kurią iš viso pasaulio plūsta atvykėliai, masinėms scenoms ir epizodams prireikė nemažai žmonių iš Azijos ar Afrikos. Filmo kūrėjai kreipėsi į Pabradės užsieniečių registracijos centrą, bet pradžioje jų pasiūlymas didesnio susidomėjimo tarp šio centro gyventojų nesulaukė. Tik kai jiems buvo paaiškinta, kad už darbą filmavimo aikštelėje bus mokama, filmo prodiuseriai galėjo rinktis iš daugybės savanorių. „Edeno sodo“ kūrėjai prisiminė, kad vienas filmavimo aikštelėje subtiliai pasirodęs afrikietis netgi gavo darbo pasiūlymą – juo susidomėjo didelės gamyklos savininkas.
Dar viena netikėta „Edeno sodo“ scena – kai dukra su vėžiu sergančia motina rūko kanapių suktinę. Paklaustas, ar šis epizodas yra iš Janinos Survilaitės romanų (pagal juos sukurtas filmo scenarijus), A. Puipa pasakojo šią atkarpą sugalvojęs pats. „Mūsų laikais buvo bulgariškas ir vengriškas vynas, o su narkotikais mes jokių reikalų neturėjome. Tais laikais iš Vidurinės Azijos ateidavo panašių dalykų, bet jie domino tam tikrą žmonių kategoriją, į kino kūrėjų gretas narkotikų tikrai nepakliūdavo. Dabar yra kitaip ir kino industrijoje pasitaiko įvairių dalykų. Kartą girdėjau pokalbį apie žolės rūkymą, jį įsiminiau ir galvojau, kur galėčiau panaudoti. Jis tiko „Edeno sodui“, norėjosi linksmai pasižiūrėti į sunkią herojės situaciją“, – scenarijaus rašymo detales atskleidė kino kūrėjas.
„Garsų pasaulio įrašų“ informacija