Rytį Zemkauską visi gerai žino kaip kompetentingą žurnalistą. Vyresnioji karta jį sieja su laidomis „Lankos“, „Snobo naktis“, jaunesnioji – su „Pasivaikščiojimais“, „Alchemija“. Šis žurnalistas visuomet pasižymėjo kultūriškai vertingesniais televiziniais projektais, o ne komercine produkcija. O mes Jums norime R. Zemkauską pristatyti nauju, tik šį sezoną pirmą kartą išbandytu amplua. Jis nuo pavasario semestro pradžios tapo Interviu meno ir praktikos dėstytojas Vytauto Didžiojo universitete.
Žurnalisto vaidmuo tiesiog suaugęs su Jumis. Dėl kokių priežasčių nusprendėte išbandyti visai kitą sferą ir pradėjote dėstyti studentams?
Universitetas mane pakvietė. Manau, jiems reikėjo praktikų, žmonių, kurie išmanytų tam tikras konkrečias sritis ne tik teoriškai, bet ir turėtų didelę praktinę patirtį. Matyt, aš jiems tikau.
Ir iškart sutikote su pasiūlymu dėstyti…
Abejojau tik tuo, ar aš sugebėsiu. Dėstytojo darbas skiriasi nuo darbo televizijoje. Nors panašumų yra: ir vienas, ir kitas kalba auditorijai. Tačiau televizijoje mes kalbame įsivaizduojamai auditorijai ir tikimės, kad ji iš to pasiims sau kažką naudinga. Studentų atveju, iš karto gauni rezultatus, nes matai savo darbo vaisius, todėl ta atsakomybė tampa net didesnė. Aš nemaniau, kad gali būti didesnė atsakomybė nei dirbant televizijoje, bet, pasirodo, gali.
Kokie įspūdžiai, paragavus dėstytojo duonos?
Buvo sunkiau negu tikėjausi prieš pradėdamas… Reikia daugiau ruoštis negu galvojau. 110 žmonių auditorijoje irgi yra nemažai, be to, reikia pasiekti juos visus. Tada jautiesi kaip teatre, kur turi kalbėti paskutinei eilei. Aš labai nemėgstu mikrofonų. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, mėgstu kalbėti gyvu balsu, būti arčiau žmonių, tam, kad jie išgirstų, pajaustų energiją. Vien tai perteikti paskutinei eilei nėra lengva. Interviu meno disciplinoje, kuri yra humanitarinė, teorinius ir praktinius dalykus gana sunku pateikti, todėl visada geriau, kai analizės procesas yra paverčiamas savotišku kūrybiniu procesu ir vyksta kartu. Tam reikia daug energijos. Tiesa, studentai man padėjo, labai džiaugiuosi turėdamas būtent tokius kolegas, su kuriais mes kartu, manau, daug gero padarėme.
O ką Jums davė ši patirtis?
Dėstymas ir bendravimas su studentais suteikė daugiau pasitikėjimo jaunąja karta. Aš nepaliaudamas jiems kartojau, kad jie turi ruoštis valdyti šalį, todėl privalo stengtis ją padaryti geresnę. Man patinka, kad šansų dar yra. Smagu, jog man pavyko perteikti kai kuriuos interviu meno dalykus. Šio kurso idėja – išmokinti žmones mąstyti, būti laisviems. Įgavau patirties, kaip tai daryti, kokie žodžiai geriau pasiekia auditoriją. Dėstytojaudamas supratau dar kai ką apie grįžtamąjį ryšį… Televizijoje pasakai ir lauki, kol atsakymas grįš… Kartais jis grįžta tik po metų arba po mėnesio, o kartais – visai negrįžta. Dirbdamas su studentais, akimirksniu gauni atsakymą. Tai galimybė patikrinti savo teorijas, nuojautas, įžvalgas.
Palyginkite žurnalisto ir dėstytojo darbo specifiką.
Aš manau, kad dėstytojo darbas tikrai labai sunkus. Jeigu sąžiningai dirbi, o aš iš visų jėgų stengiausi taip ir daryti, tai tada tam darbui atiduodi labai daug. Be to, negalima pamiršti atsakomybės ir krūvio. Prieš kiekvieną paskaitą, aš savęs paklausdavau, ką studentai iš manęs gaus. Po paskaitos klausdavau kitaip: ar man pavyko jiems kažką duoti? Žurnalistikoje kyla tie patys klausimai.
Norite pasakyti, kad tiek žurnalistų, tiek dėstytojų darbai yra panašūs?
Iš esmės visos profesijos panašios. Visa žmogiška veikla panaši. Tai yra prasmės ieškojimas ir bandymas nugalėti laiką bei erdvę veikla ir idėjomis, atitolinti pabaigą ir kurti kuo daugiau pradžių… Taigi nuo kėdės gamybos iki žurnalistikos ar darbo universitete labai mažas skirtumas.
Ar Jus tenkino parodytos studentų pastangos ir jų darbo rezultatai?
Tikrai taip. Mano manymu, universitete mokosi gabūs, protingi žmonės. Man patinka tokia auditorija, žmonės, kurie pasiskaito, auditorija, kuri klausosi ir žino žodžių reikšmes, nes šiais laikais kyla problemų dėl elementarių žodžių reikšmių išmanymo. Kalbos pajautimas turėtų būti ne televizijos ar dėstytojo, o paties žmogaus reikalas.
Tai gal ir vyraujanti nuomonė, jog visi perspektyviausi Lietuvos mokiniai renkasi studijas užsienyje ir emigruoja iš Lietuvos, yra nevisiškai teisinga. Kaip Jūs vertinate „protų nutekėjimą“?
Tegul važiuoja, tegul emigruoja, tegul nuteka, tegul teka upeliais… Kad tik daugiau būtų tų upelių! Tegul daugiau būna žmonių, kurie pamatys, jog gali būti kitaip, geriau, įdomiau, įvairiau. Dalis tų žmonių vis tiek sugrįš, jų likimas juos parves atgal. Dalis, aišku, liks ten, praturtins kitas šalis… Pas mus atvažiuos kažkas kitas… Aš to nebijau. Kažkada Česlovas Milošas man yra pasakęs, jog emigracija – tik maža išdaiga. To nereikia bijoti. Mes galime važinėti po pasaulį, pabūti vienur ir kitur, ieškoti savęs, savo laimės. Tai yra didžiulė dovana. Ir aš tikrai nemanau, kad žmonės bėga, manau, jie ieško, kur geriau. Kiekvienas turi savitą supratimą, kas jam geriau. Kiekvienas ieško laimės. Mes pamirštame, kad gyvename savo gyvenimą, o ne esame kažkokių determinuotų procesų dalis. Būkim laisvesni.
Ir būdami laisvesni užsitikrinsime ateitį Lietuvoje? Kaip manote, ar sėkmės lydimų žmonių gyvenimai priklauso nuo valstybės, ar nuo jų pačių iniciatyvos, noro ir pastangų?
Manyčiau, kad nuo žmogaus pastangų… Kiekvienas turi pradėti nuo savęs… Tik tada galėsime reikalauti to iš valstybės, valdininkų. Šiandien mes galvojame, kad valdininkai yra valstybė, tačiau turime suprasti, jog mes esame valstybė. Iš valdininkų turime teisę reikalauti, nebūtina eiti pas juos susilenkus. Beje, tai jie turi ateiti pas mus susilenkę. Jie mums tarnauja, ne mes jiems. Pakeisti galima viską, bet pradėti reikia nuo savęs… Kas rytą paklauskime savęs, ką jau padarėme, kad gyvenimas būtų geresnis. Aš patarčiau visiems: negyvenkite šiukšlyne, nekalbėkite ir nerašykite to, kas verstas šiukšlyno, tuomet nebus šiukšlyno galvoje.
Ar pats norėtumėte dabar tapti studentu?
Ne! Tiek dabar daug turiu įdomios veiklos, kad būti tuo studentu, kuriuo buvau prieš dvidešimt metų, nenorėčiau. Tiesa, aš kiekvieną dieną esu studentas… Aš nuolat studijuoju krūvas šaltinių, ieškodamas medžiagos savo naujausiai laidai, dviem projektams, kuriuos prodiusuoju. Kiekvieną dieną mokausi, kiekvieną dieną ieškau, bandau kažką išsiaiškinti. Mokymasis niekada nesibaigia. Ruošdamasis paskaitoms savo studentams, aš išmokau, išstudijavau gausybę dalykų, vadinasi, buvau studentas.
Jūsų ir šių laikų studentų gyvenimas labai pasikeitęs?
Manau, kad dabar studentams sunkiau, nes programos labai suspaustos, yra daug medžiagos, įvairiausių teorijų, todėl sunkiau viską aprėpti. Ir ne tik studentams, bet ir mokiniams. Jie tiktai suspėja atlikti tai, kas numatyta programoje, bet visiškai neturi laiko pagalvoti, pabūti su savimi. Patikėkite, jiems tikrai reikalingos pauzės, tam tikra kontempliacija. Dabar žmonės daug dirba, jų gyvenimai susideda iš nemažai komponentų. Reikėtų nepamiršti skirti laiko apmąstymams. Beje, studentavimas vis tiek turi būti ir džiugus dalykas. Gal klystu, bet mes buvo šiek tiek smagesni, nors negalėjome kažkur išvykti, neturėjome prieigų prie vertingų neideologiškai apkrėstų šaltinių… Dabar mokytis yra įdomiau, bet laiko pagalvoti, kas yra labai svarbu, deja, trūksta.
Ką galėtumėte palinkėti esamiems ir būsimiems studentams?
Aš linkiu žmonėms pajusti, jog jie yra akademinėje aplinkoje, ir ja pasidžiaugti. Mokslo aplinka duoda daug: tam tikrą pasaulio matymą, suteikia kompasą, kuris leidžia nepasiklysti. Išsilavinęs žmogus, perskaitęs pirmus keturis straipsnio sakinius, supranta, kas įvyko. Jam lengvai neįpirši tų niekų, kurių apstu šiuolaikinėje mūsų viešojoje erdvėje. Taip pat linkėčiau pasiimti mokslo pagrindą, kuris nuolat vystosi ir keičiasi, pripažįsta savo netobulumą, invariantiškumą. Reikia tik džiaugtis, jog jauni žmonės, nors žino ne daug, bet siekia to žinojimo, visada abejoja. Mes labai daug turime galutinių sprendimų, primityvių, nelanksčių, dažniausiai kažkieno iš anksto suprogramuotų matymų, iš kurių kyla fašizmas ir visas kitas blogis. Akademinė bendruomenė, universitetas gelbėja nuo liūdesio, nes pasaulis yra skirtas džiaugtis. Universitetas yra vartai į džiaugsmą.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Gintautė Pugačiauskaitė
