Lietuviai savo laimę skalėje iš dešimties įvertina šešetu. Skandinavai – aštuonetu ar devynetu. Kaip padaryti lietuvį laimingą? Laimės jausmas nepadidės, jei augs tik ekonomika. Tai yra būtinas veiksnys, tačiau nepakankamas.
Dažniausiai emigracijos tema narstoma iš ekonominės pusės, bet vertėtų atsigręžti ir į kitas galimas šio reiškinio priežastis. Norėčiau sugriauti mitą, kad mus išgelbės ekonomikos augimas. Augant ekonomikai emigracija nesumažės, laimės jausmas taip pat nepaaugs.
Ekonomikos augimas turint dabartinę socialinę ir pajamų nelygybę pirmiausia reikštų laimingą gyvenimą vos kelioms dešimtims tūkstančių žmonių ir tik tiems, kurie ir šiandien yra aukščiausioje pajamų ar socialinėje klasėje. To neužtenka.
Esant didžiulei socialinei nelygybei, tyrimai rodo, žmonės yra mažiau patenkinti savo gyvenimu. Jei yra mažiau patenkinti savo gyvenimu, jie turi mažiau optimizmo ir mažiau to, kas juos laiko Lietuvoje.
Tam, kad emigracija būtų sumažinta, reikėtų stiprinti tam tikrus „inkarus“, kurie pirmiausia laiko žmones gimtinėje. Pajamos yra labai svarbus kriterijus, bet yra ir kitų priežasčių, kurios sulaiko žmones.
Kasmet išvažiuoja apie 40 tūkst. žmonių, maždaug 15–20 tūkst. lietuvių kasmet sugrįžta. Tie 40 tūkstančių – kas jie yra? Koks yra jų veidas? Pirmiausia tai yra darbingo, jauno amžiaus žmonės, kurie turi šeimas, augina vaikus. Taigi kokie yra šių žmonių poreikiai?
Pagrindiniai „inkarai“, kurie sulaikytų šiuos žmones nuo emigracijos, – šeima, stipri bendruomenė, darbas ir būstas. Tačiau negalima kalbėti apie bet kokį darbą arba apie bet kokį būstą. Būtina kalbėti apie kokybišką būstą ir orų darbą. Tai yra tokį darbą, kuriame žmogus ne tik gauna pajamas, bet ir nepatiria diskriminacijos, nesijaučia blogai, turi sau mielą, artimą bendruomenę.
Valstybės nesitaikstymas su visuomenės nuomone, jos primetimas gyventojams ir nepagarba yra viena iš priežasčių, kodėl lietuviai gimtinėje jaučiasi blogai. Maždaug vienas iš dvidešimt lietuvių sako, kad nepagarba žmogaus ir piliečio teisėms šiandien kelia didžiausią grėsmę Lietuvai (pvz., KTU vykdyta apklausa „Socialinė politika III“, 2013). Tai yra labai daug.
Dar vienas mitas, kurį reikia pabrėžti ir sugriauti, – tokio dalyko, kaip „sustabdysime emigraciją“ arba „atsivešime visus išvykusius“, nėra ir niekada nebus. Žmonės visada judės, išvažiuos, parvažiuos.
Viskas, ką mes iš tikrųjų galime padaryti, tai yra išlaikyti ryšį su išvažiavusiais. Yra daugybė tam skirtų programų, bet vienos idėjos įgyvendinimas, mano nuomone, būtų labai veiksmingas – dvigubos pilietybės suteikimas.
Dabartinis mūsų suvokimas, kas gali būti Lietuvos piliečiu, yra labai ribotas. Tipiškai manoma, kad lietuvis yra tik tas, kuris čia gyvena, kurio tėvai – lietuviai, kuris kalba lietuviškai ir panašiai.
Tai buvo labai reikalinga 1990-aisiais, kai tai lėmė mūsų tautos istorinį išlikimą. Tačiau nuo to laiko praėjo 27 metai, galbūt mums nebereikia tokio siauro suvokimo, kas yra lietuvis?
Pasikalbėkime savo šeimose, klasėse ar biuruose, ką šiandien reiškia būti lietuviu – kas yra lietuvis ir kas nėra lietuvis? Manau, jau pribrendome diskusijai, kuri leistų pakeisti suvokimą, ką mes laikome lietuviu, ir galėtume rimtai diskutuoti apie dvigubą pilietybę.
Kaip rodo tyrimai, dar 2011 m. apie 60 proc. Lietuvos gyventojų pritarė dvigubos pilietybės idėjai. Per pastaruosius metus nevyko nieko, kas galėjo pritariančiųjų gretas retinti.
Jei pažiūrėtume dar detaliau, matytume, kad didžioji pritariančiųjų dalis manytų, jog visiems, (!) išvykusiems gyventi į užsienį po 1990 m., turėtų būti suteikta galimybė turėti dvigubą pilietybę (šaltinis: „Lietuvos gyventojų apykaitinė migracija 2“, 2011, LiDA).
15,7 proc. manytų, kad pilietybė turėtų būti suteikta tik tiems išvykusiems, kurie turi ES/NATO šalies pilietybę, 7,2 proc. manytų – kad visiems ES/NATO ar Lietuvos kaimyninės šalies pilietybę turintiems išvykėliams.
Šiandien mes esame pasaulio žmonės, turintys daugiasluoksnes tapatybes. Mes ir toliau keliausime, migruosime, ieškosime, tačiau būtent bendruomeniškumo jausmas mums leidžia pajausti, kad kažkur priklausome, kad esame ten svarbūs.
Šiandien aš Utenoje, rytoj Vilniuje ar Stokholme, tai yra nesvarbu. Svarbiausia, kad, išlaikę ryšį su gimtuoju miestu ar Lietuva, žmonės greičiausiai grįš ten. Tai yra svarbiausia.
Sugrąžinti į Lietuvą gali tik stiprus išlikęs ryšys. Žinutė apie vidutines pajamas arba galimą darbo poziciją už 1000 ar 3000 eurų per mėnesį (yra sakančių, kad emigrantai grįžtų, jei bent tiek darbdaviai mokėtų) yra tik paskutinė paskata.
Jeigu nebus išlaikytas ryšys su Lietuva, bus nesvarbu, kad siūlomas gerai mokamas darbas. Jei nebus išlaikytas ryšys su Lietuva, emigrantai net nebeieškos paskatų grįžti.
Prisipažinsiu, kad aš taip pat turėjau ir vis dar turiu labai gerų galimybių išvykti – emigruoti. Mano šeimos sprendimas likti Lietuvoje yra labai sąmoningas. Pagrindinis mano „inkaras“ gerąja prasme – šeima.
Besidomintiems, kodėl esu vis dar Lietuvoje, atsakau klausimais: o kiek kainuoja mano vaikų kassavaitinis bendravimas su seneliais, kiek kainuoja jausmas, kad esu čia sava?
Visiems, ypač jauniems žmonėms, noriu pasakyti, kad norint gerą gyvenimą galima susikurti ir Lietuvoje. Jeigu tiek pastangų ir darbo, kiek įdėtumėte išvykę į kitą šalį, jūs įdėtumėte čia, po 5–10 metų triūso, ko gero, turėtumėte lygiai tokią pačią gerą situaciją.
Jums atrodo, kad jeigu esate čia, tai turėtų būti lengva. Kad kažkas turėtų pasirūpinti. Niekur nėra lengva. Jeigu jūs dirbsite taip pat sunkiai čia, tiek pat daug ir turėsite.
Doc. dr. Audronė Telešienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorė