Pastaruoju metu mokslininkų bendruomenėje ir viešojoje erdvėje vyksta daug diskusijų apie aukštojo mokslo ateitį, kurios kryptį nulemti gali šios srities lyderiai. Permainas išgyvenančiam aukštajam mokslui reikalingi efektyviai dirbantys XXI amžiaus vadovai, o tyrimai rodo, kad paveikiems lyderiams reikalingos savybės yra būdingesnės moterims: didesnis dėmesys santykiams, pokyčiams, sektino elgesio demonstravimas. Tad kodėl šiandien moterys aukštajame moksle sudaro vos trečdalį visų aukščiausiojo lygmens vadovų?..
Moterys vadovės – dėmesingesnės santykiams ir rodančios paveikų pavyzdį
Remiantis moksliniais tyrimais, galima apibendrinti, jog aukštajame moksle efektyviai dirbantis lyderis, kuriuo noriai seka pavaldiniai, turėtų gebėti įkvepiančiai pristatyti viziją, naujai žvelgti į kasdienius procesus ir kelti iššūkius sau bei kitiems, drąsinti ir remti savo darbuotojus bei būti elgesio pavyzdžiu. Kitaip tariant, išskirtinio dėmesio šiuolaikiniame aukštajame moksle susilaukia vadovo orientacija į santykius, kuri pakeičia anksčiau dominavusią tendenciją visas paveikaus lyderio pastangas sutelkti į užduotį.
Tyrimai taip pat patvirtina, jog būtent moterys lyderės yra linkusios dažniau nei vyrai remtis transformacinio vadovavimo stiliumi – skirti didesnę reikšmę pokyčiams, rodyti elgesio pavyzdį ir individualizuotą dėmesį darbuotojams, teikti prioritetą prosocialiems tikslams: santykių užmezgimui ir vystymui. Taigi moterys lyderės pasižymi tomis savybėmis, kurių taip reikia efektyviai dirbančiam ir paveikiam lyderiui XXI amžiuje. Todėl jų vaidmuo aukštajame moksle turėtų įgauti vis didesnę vertę.
Vis dėlto, apžvelgus realią situaciją aukštajame moksle, moterys lyderės, kurių savybės mokslinėje literatūroje pristatomos kaip šiuolaikinio efektyviai dirbančio lyderio bruožai, yra nepakankamai reprezentuojamos aukščiausiose vadovavimo pozicijose: remiantis Lietuvos universitetų rektorių ir kolegijų direktorių konferencijų duomenimis, šalies aukštojo mokslo institucijose moterys sudaro vos trečdalį visų vadovų. Valstybiniai universitetai išsiskiria absoliučiu vyrų rektorių dominavimu. Ir nors prorektorių bei fakultetų dekanų lygmenyje moterų lyderių vis daugėja, strateginiai sprendimai priimami vyriškoje kompanijoje.
Stiklinės lubos ir stiklinės sienos: kelią užkerta stereotipai
Man pačiai visada buvo įdomiau ne konstatuoti faktus, o ieškoti paaiškinimo, kodėl turime tai, ką turime. Atstovaudama socialiniams mokslams, psichologijai, kaip vieną iš priežasčių, kodėl moterų lyderių vis dar nepakanka aukščiausiose vadovavimo pozicijose aukštajame moksle ar kituose sektoriuose, galėčiau įvardyti stereotipinį požiūrį arba stereotipines nuostatas visuomenėje. Išankstinių nuostatų reikšmė šiuolaikinėje sumanioje visuomenėje išauga, nes žmonės pritrūksta pajėgumo apdoroti gaunamus informacijos srautus ir vis dažniau juos kategorizuoja, o informacija kategorizuojama remiantis patirtimi vaikystėje, jaunystėje ir suaugusio žmogaus gyvenimo tarpsnyje.
Pirmiausia pagalvokime apie tai, kokias pasakas skaitome savo vaikams. Ar apie vištytę ir gaidelį, kai gaidelis pasiekė savo tikslą iš karto ir mėgavosi riešutėliais įšokęs į medį, o vištytė niekaip negalėjo pasiekti trokštamo rezultato, nors ir kaip stengėsi, o už pastangas dar buvo ir nubausta? Ar apie liūtą karalių, patiną, paskui kurį seka visi gyvūnai, o panteros, žirafos ar antilopės, kurios ne ką mažiau unikalios, užima tik antraeilius vaidmenis? O gal pasakojame istorijas apie drąsias moteris kovotojas, tokias kaip Žana d‘Ark, arba įžymias mokslininkes, tokias kaip Marija Sklodovska-Kiuri? Pasakos yra tik dalis mūsų vaikystės, kurios metu taip pat mokomės įvairių vaidmenų stebėdami savo šeimos narius – mamą ir tėtį. Pasiskirstymas atsakomybe šeimoje formuoja vaikų įsivaizdavimą apie moters ir vyro vaidmenis visuomenėje.
Nors į universitetą atėję jaunuoliai jau dažnai būna išaugę iš pasakų pasaulio ir nebeklauso savo tėvų, tačiau apklausose jie deklaruoja stereotipines nuostatas dėl tradiciškai vyriškų ir moteriškų darbų, o vertindami paaukštinimo galimybes vyrus išskiria kaip turinčius daugiau galimybių užimti aukštesnes vadovavimo pozicijas. Be to, tie studentai, kurie turi tvirtesnį stereotipinį požiūrį į darbų segregaciją, renkasi tradicinę savo lyčiai profesiją. Kitaip tariant, jie stato stiklines lubas (vertikalioji segregacija) ir stiklines sienas (horizontalioji segregacija) ne tik kitiems, bet ir sau patiems. Stiklinės sienos ir lubos neleidžia išnaudoti viso turimo potencialo ir stabdo tobulėjimo procesą.
Vadoves nuvertina ir moterys darbuotojos
Tyrimai darbo rinkoje taip pat atskleidžia darbuotojų stereotipines nuostatas, kurios nuvertina moterų lyderių gebėjimus efektyviai vadovauti. Todėl moterys vadovės, siekdamos pripažinimo iš savo pavaldinių, turi stengtis dvigubai daugiau, palyginti su vadovais vyrais. Įdomu tai, jog būtent pavaldinės moterys yra griežtesnės vertindamos moterų vadovavimo efektyvumą, lygindamos jį su vyrų vadovų efektyvumu.
Mūsų nuostatos, susiformavusios per patirtį, veikia sprendimus ir elgesį, dėl to mes dažnai nesudarome lygių galimybių tiek vyrams, tiek moterims parodyti savo individualias stiprybes. Todėl įvairovės valdymas organizacijose turėtų būti paremtas ne mechaniniu bandymu (nustatant lyčių reprezentavimo procentus) sulyginti vyrų ir moterų galimybes, o individualių stiprybių paieška.
Labai svarbu, jog moterys ir vyrai išdrįstų kandidatuoti į aukščiausias vadovavimo pozicijas, o vertintojai išdrįstų pasirinkti kandidatą pagal individualias, o ne grupines (pavyzdžiui, lyties) charakteristikas. Kartais neišdrįsdami mes rizikuojame labiau nei rodydami drąsą. Pokyčiai aukštajame moksle reikalauja drąsių sprendimų, kuriuos turėtų priimti ir skleisti paveikūs lyderiai, pasižymintys išskirtinėmis individualiomis charakteristikomis. Neatmeskime minties, jog tarp jų gali būti ir vyrai, ir moterys.
Aurelija Stelmokienė, psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto lektorė, prodekanė studijoms ir mokslui