„Nuostabi istorija apie drąsą, kurios reikia gyvenant, kai tavo pasaulis subyra į šukeles“, – knygą „Meilės laiškai mirusiesiems“ apibūdina Laurie Halse Anderson, knygų „Kalbėk“ ir „Žiemos mergaitės“ autorė. „Knyga tiesiog sužavėjo!“ – apie romaną atsiliepia Stephen Chbosky, „Atskalūno laiškų“ autorius.
Viskas prasidėjo nuo užduoties anglų kalbos pamokoje – parašyti laišką mirusiam žmogui. Lorelė pasirenka Kurtą Cobainą, nes jis patiko seseriai Mėjai. Nes mirė jaunas, kaip ir Mėja. Netrukus Lorelės sąsiuvinis prisipildo laiškų mirusiesiems – Janis Joplin, Heathui Ledgeriui, Ameliai Earhart, Amy Winehouse, – nors nė vieno taip ir neatiduoda mokytojai. Ji rašo apie tai, kaip jaučiasi pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, kaip sekasi susirasti naujų draugų, kaip gyvena subyrėjus šeimai, kaip pirmą kartą gyvenime įsimyli ir, svarbiausia, kaip gedi sesers. Tik kaip gedėti to, kam dar neatleidai?
Užrašiusi tiesą apie tai, kas nutiko, Lorelė pagaliau įstengia susitaikyti su sesers netektimi ir pamatyti Mėją tokią, kokia ši buvo iš tikro: nuostabią, žavingą ir… netobulą. Dabar mergina gali ieškoti savojo kelio ir jį rasti.
Lorelės istorija gimė marginant dienoraščio lapus. Grotuve sukosi Nirvanos albumas „In Utero“. Įtaigiu ir lyrišku, kaip mėgstama daina, balsu Ava Dellaira pasakoja jaunos merginos kelionę per gyvenimo sunkumus, ir šis pasakojimas pakeri nuoširdumu, atvirumu ir grožiu. Albukerkyje gimusi, šiuo metu Santa Monikoje gyvenanti Ajovos rašytojų dirbtuvių absolventė Ava Dellaira dirba kino industrijoje ir rašo naują romaną.
Knygą iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė.
Daugiau informacijos apie knygą rasite:
https://www.knygos.lt/lt/knygos/meiles-laiskai-mirusiems/
http://avadellaira.com/book
Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos „Meilės laiškai mirusiesiems“.
Mielas Kurtai Kobainai,
kai pamokai baigiantis ponia Baster paprašė mūsų atiduoti laiškus, aš pažvelgiau į savąjį ir užverčiau sąsiuvinį. Vos tik pasigirdus skambučiui skubiai susikroviau mantą ir išėjau. Tam tikrų dalykų negaliu pasakoti niekam, nebent žmonėms, kurių jau nebėra.
Pirmą kartą tavo muzikos Mėja man leido pasiklausyti, kai buvau aštuntokė. Ji tuomet mokėsi dešimtoje. Perėjusi į vidurinę mokyklą, ji tarsi ėmė vis labiau tolti nuo manęs. Ilgėjausi jos, ilgėjausi pasaulių, kuriuos mudvi drauge kurdavome. Tačiau tąnakt mašinoje mes vėl buvome kartu. Ji įjungė „Heart-Shaped Box“, ir man atrodė, kad nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjusi.
Kai Mėja nusukusi akis nuo kelio paklausė: „Ar tau patinka daina?“, atrodė, lyg būtų pravėrusi naujojo savo pasaulio duris ir pakvietusi mane vidun. Aš linktelėjau. Tas pasaulis buvo sklidinas jausmų, kuriems išreikšti aš dar nerandu žodžių.
Neseniai vėl tavęs klausiausi. Įsijungiau albumą „In Utero“, uždariau duris, užsimerkiau ir perklausiau visą daugybę kartų. Sunku paaiškinti, bet būdama drauge su tavo balsu imu jaustis, tarsi įgaučiau prasmę.
Kai praėjusį balandį Mėja mirė, mano smegenys, rodos, išsijungė. Nebeįstengiau atsakyti į tėvų užduodamus klausimus, todėl kurį laiką apskritai lioviausi kalbėjusi.
Galiausiai mes visi nustojome kalbėti, bent jau apie tai. Netiesa, kad sielvartas suartina. Mes užsisklendėme savyje kiekvienas atskirai: tėtis namie, mama bute, į kurį buvo persikėlusi prieš kelerius metus, o aš – patylomis blaškydamasi tarp jų pirmyn ir atgal, pernelyg išmušta iš vėžių, kad likusius du mokslo metų mėnesius lankyčiau mokyklą.
Vėliau tėtis vėl pasigarsindavo televizorių žiūrėdamas beisbolo rungtynes ir sugrįžo į darbą statybos įmonėje „Rhodes Construction“, o mama po poros mėnesių išvyko į rančą Kalifornijoje. Galbūt ji pyko, kad aš neįstengiu papasakoti, kas įvyko. Bet aš niekam negaliu šito pasakoti.
Ištisą ilgą vasarą kiurksodama ir nieko neveikdama pradėjau internete ieškoti straipsnių, nuotraukų ar pasakojimų, kurie užimtų be paliovos mano galvoje besisukančios istorijos vietą. Radau nekrologą, kuris teigė Mėją buvus nuostabią artimųjų mylimą merginą ir puikią moksleivę. Taip pat dar vieną nedidelį laikraščio straipsnelį „Tragiška vietinės paauglės žūtis“ su gėlių ir ankstesniosios jos mokyklos mokinių prie tilto sukrautų įvairiausių daiktų nuotrauka bei atvaizdu iš mokyklos Mėjos albumo, kuriame ji besišypsanti, žvilgančiais plaukais, o jos akys žvelgia tiesiai į mus.
Galbūt tu galėtum padėti suprasti, kaip vėl atrasti duris į naują pasaulį. Aš vis dar nesusiradau draugų. Tiesą sakant, per pusantros savaitės nepratariau čia nė vieno žodžio, išskyrus „esu“ per patikrinimą prieš pamoką. Ir dar paklausiau sekretorės, kaip rasti klasę. Anglų pamokoje pastebėjau mergaitę, vardu Natali. Ji piešia sau ant rankų. Ne kokias nors nuobodžias širdeles, o pievas, gyvūnus, merginas, medžius, kurie atrodo lyg tikri. Plaukus ji pinasi į dvi juosmenį siekiančias kasas, o tamsi jos oda nepriekaištingai lygi. Jos akys skirtingų spalvų – viena beveik juoda, o kita pilkšvai žalia. Vakar ji man perdavė laiškelį, kuriame buvo tik mažas besišypsantis veidukas. Svarstau, galbūt netrukus galėčiau pradėti valgyti pietus drauge su ja.
Kai per pietų pertrauką mokiniai išsirikiuoja į eilę prie maisto, atrodo, kad jie stovi visi drauge. Negaliu nuslopinti noro stovėti ten kartu su jais. Nenoriu sukti tėčiui galvos prašinėdama pinigų, nes kai tik taip padarau, jis, atrodo, susinervina, o tetos Eimės prašyti negaliu, nes ji mano, kad mielai kertu bandeles. Pradėjau rinkti smulkiuosius: pakeliu nuo žemės centą, iškrapštau dvidešimt penkis centus iš sugedusio gėrimų automato, o vakar pasiėmiau penkiasdešimt centų iš tetos Eimės bufeto. Jaučiausi blogai. Visgi sukauptų pinigų pakako pakeliui „Nutter Butter“ sausainių.
Man viskas patiko. Patiko laukti eilėje drauge su kitais. Patiko raudonos garbanėlės priešais stovinčiai merginai ant pakaušio, išduodančios, kad ji pati garbanojosi plaukus. Patiko maža plastiko klostelė, atsiradusi praplėšus pakuotę. Patiko kiekvienas traškus, birus kąsnis.
Paskui nutiko štai kas: aš kramsnojau sausainius ir pro lapų lietų spoksojau į Skajų. Štai tada jis pamatė mane. Gręžėsi ketindamas su kažkuo pasikalbėti. Jo judesiai sulėtėjo, ir mūsų akys trumpai susitiko, prieš man skubiai nukreipiant žvilgsnį. Mano vidų, rodos, nutvieskė šimtai jonvabalių. O svarbiausia, kai vėl pakėliau akis, Skajus tebežiūrėjo. Jo akys priminė tavo balsą ir buvo tarsi raktai nuo manyje esančių durų, kurias galėjo atlapoti.
Tavo Lorelė