Kiekvienas žmogus į savo karjeros kelią pasuka skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis. Vieni vedami įkvėpimo, kiti – tiesiog todėl, kad taip susiklosto gyvenimas. Ąžuolo Aukščiūno istorija išskirtinė – ji prasidėjo nuo noro pabėgti nuo to, kas buvo suplanuota už jį.
„Viskas prasidėjo, kai man buvo 16 metų. Tuo metu paaugliškai bėgau nuo tėvų lūkesčio, kad jų sūnus taptų odontologu. Nors labai gerbiu su medicina susijusias profesijas, visiškai nenorėjau dirbti darbo, kupino rutinos, nenorėjau sėdėti kabinete ir visą dieną taisyti dantis“, – atvirai pasakoja Ą. Aukščiūnas.
Vieną vakarą, mąstydamas apie savo ateitį, Ąžuolas suprato, kad labiausiai jį traukia filmai, televizija ir tai, kas slypi už kadro. Tad tą patį vakarą jis nedvejodamas parašė futbolo klubo „Sūduva“ spaudos atstovui, o jau kitą dieną, pabėgęs iš pamokų, sėdėjo Marijampolės stadione. Taip prasidėjo kelias, kuris jį atvedė net iki Eurolygos finalo ketverto Abu Dabyje.
Kamuolį iškeitė į kamerą
Prieš pradėdamas filmuoti, Ąžuolas lankė futbolo treniruotes, tad šios sporto šakos taisyklės jam jau buvo žinomos. Supratęs, kad kamuolį jam kur kas maloniau stebėti per objektyvą, nei spardyti pačiam, jį iškeitė į kamerą ir pradėjo savo praktiką jau minėtame futbolo klube.
„Sporte labiausiai žavi akimirka prieš įvartį, tritaškį, finišą, kai visa arena sulaiko kvėpavimą, nutyla ir sustoja gyventi… O tada vieniems euforija, kitiems – ašaros“, – pasakoja jis.
Nors Ą. Aukščiūnas savo kelią pradėjo „Sūduvos“ futbolo klube, šiandien jis sukasi krepšinio aikštelėse ir įamžina bene kiekvienam lietuviui svarbias akimirkas.
Klaidų nedaro tik tie, kurie nedaro nieko
Kai dauguma dar mokėsi spręsti kvadratines lygtis, Ąžuolas jau mokėsi iš savo klaidų. Dar būdamas moksleiviu jis jau sėmėsi patirties dirbdamas su krepšinio ir futbolo klubais. „Klaidų nedaro tik tie, kurie nieko nedaro“, – sako jis.
Baigęs mokyklą jis tęsė darbus internetinėse transliacijose, vienos didžiausių pamokų buvo išmoktos pas režisierių Giedrių Tribandį. Tuo metu vienas projektas keitė kitą, nebuvo išvengta ir klaidų, tačiau, nepaisant jų, Ąžuolas sulaukė skambučio iš Eurolygos transliacijų režisieriaus Tomo Skamaročiaus. Jis paklausė tik vieno: „Ar pasiruošęs?“
Ą. Aukščiūnas prisimena: „Rankos drebėjo. Protas sakė „ne“, bet širdis – „taip“.“ Jis džiaugiasi, kad gyvenime klausosi savo širdies. Būtent tai lėmė jo teigiamą atsakymą į tokį rimtą pasiūlymą.
Tai nėra tik darbas
Be didžiausių mūsų šalyje vykstančių sporto renginių bei koncertų, Ąžuolas kartu su kolegomis iš Lietuvos dirba ir užsienyje. Jau darbavosi 4 Eurolygos finalo ketvertuose, pasaulio krepšinio čempionate Indonezijoje, olimpinėje krepšinio atrankoje Rygoje ir neseniai vykusiame Europos moterų krepšinio čempionate Vokietijoje. „Tai galimybė realizuoti save kūrybiškai, man tai labai didelė vertybė“, – tvirtina Ąžuolas.
Ą. Aukščiūnas atvirauja, kad jo darbe nebūna sudėtingų situacijų, nes jis nėra vienas. Jį supa profesionalų komanda – jie palaiko, padeda, pataria. Tad jis mėgaujasi savo darbu.
„Man tai yra darbas, į kurį žiūriu atsakingumo pilnomis akimis. Kita vertus, ši veikla suteikia tiek daug malonumo ir pasitenkinimo, kad nepavadintum to darbu.“
Kelionė tik prasideda
Būdamas vos 25 metų Ą. Aukščiūnas jau gali džiaugtis dideliais karjeros pasiekimais, tačiau pabrėžia, jog nesijaučia pasiekęs net pusės to, ką dar galėtų. Šiais metais jis vėl filmavo Eurolygos finalo ketvertą Abu Dabyje, daugeliui tai skamba kaip svajonė. Ąžuolas džiaugiasi, kad laimėjo jo palaikoma komanda, vadovaujama trenerio iš Lietuvos, ir teigia, jog tai buvo kokybiškiausiai nufilmuotas Eurolygos finalo ketvertas iki šiol.
Nors karjerą pradėjo filmuodamas, tačiau šiandien jis kamerą rankose laiko vis rečiau. Be savo kasdienių veiklų, Ąžuolas taip pat dirba pakartojimų režisieriumi. „Tai nauja ir išskirtinė patirtis, kuri šiek tiek gąsdina, bet kartu kelia šiurpuliukus. Vadinasi, tai – mano kelias. Gyvenimas ilgas, esu dar jaunas ir planuoju nustebinti net pats save“, – pasakoja Ąžuolas.
Svarbiausia – išdrįsti
Ąžuolas pripažįsta, kad krepšinis nebūtų toks gražus be keliolikos tūkstančių aistruolių šalia aikštelės. Tačiau jis filmuoja ne tik Eurolygą – save realizuoja ir tokiuose projektuose kaip „Lietuvos balsas“. Buvimas šio projekto dalimi jam yra pasididžiavimas. Be to, muzika jam taip pat artima: jis groja trimis instrumentais.
Akivaizdu, kad Lietuva turi kuo didžiuotis! Ąžuolo Aukščiūno istorija yra įrodymas, kad kartais vienas žingsnis, viena žinutė ar vienas ištartas „taip“ gali pakeisti visą gyvenimą. Ir visa tai – dar tik jo karjeros pradžia. Ąžuolas linki nebijoti, nes gyvename tik kartą!
Straipsnį parengė Lidija Grikšaitė
Nuotraukos iš Ąžuolo Aukščiūno asmeninio archyvo