Ne visada profesinis kelias sutampa su tuo, kas studijuojama universitete. Kartais studijos tampa ne konkrečios specialybės pagrindu, o pasaulio suvokimo ir savęs formavimo pamatu. Tai puikiai iliustruoja du Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventai – Tomaš Tomaševski ir Lukas Bunkus. Šiandien jie kuria humoristinį turinį internete, užsiima komedija, tačiau su džiaugsmu prisimena istorijos studijas, kurios iki šiol jiems padeda suprasti pasaulį, pasakoti jo istorijas ir net juoktis iš jo absurdo. Apie istorijos mokslo pasirinkimą ir jo realizavimą kitomis formomis pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnai.
Autoritetų stoką užpildė dėstytojai ir kursiokai
Istorijos bakalauro studijas baigęs Tomaš kilęs iš mažo kaimelio Vilniaus rajone. Šiuo metu dienomis jis dirba administracinį darbą internetinėje įmonėje, o laisvalaikiu skaito grožinę literatūrą, rašo knygas ir kuria humoristinį turinį socialiniams tinklams. Tomaš save apibūdina kaip mažai kam žinomą interneto veikėją, svajojantį rašytoją ir poetą.
Pasakodamas apie kelią iki istorijos studijų, Tomaš sako, kad meilę šiam mokslui jam įdiegė istorijos mokytoja. VU Tomašą suviliojo tada, kai jis išgirdo, jog VU pateko tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Toks pasiekimas padarė jam didžiulį įspūdį: Tomaš pradėjo svajoti apie studijas geriausiame Lietuvos universitete. Istorijos fakultetą jis pasirinko todėl, kad norėjo mokytis ten, kur žmonės daug skaito ir rašo.
Studijų pradžioje Tomaš save prisimena kaip autoritetų stokojusį jaunuolį, tačiau laikui bėgant šią tuštumą užpildė dėstytojai ir kursiokai: „Įstojęs į istoriją susipažinau su daug įdomių ir įkvepiančių asmenybių. Atsimenu, kaip su kursiokais žavėjomės dėstytojais – jų milžinišku patirties ir žinių bagažu. Aišku, metams bėgant, atėjo suvokimas, kad ir profesoriai ne viską žino, bet susižavėjimas ir pagarba niekur nedingo. Ypatingą pagarbą ir žavesį kėlė dėstytojai, kurie per paskaitas mėgdavo pasitelkti sarkazmą ir ironiją. Dėstydami jie nevengdavo pajuokauti – tada net didžiausių rimtuolių lūpų kampučiai pakildavo į viršų.“
Pasaulio absurdo suvokimas padeda ugdyti gerą humoro jausmą
Pomėgis kurti humoristinį turinį Tomašui atsirado dar mokykloje, kai jis rašydavo šmaikščius tekstus mokyklos renginiams. Vėliau, jau studijuodamas, Istorijos fakulteto alumnas pamažu persikėlė į interneto erdvę. Turinio kūrimas tapo reguliarus tada, kai „TikTok“ platformoje išpopuliarėjo jo Hario Poterio parodija, į kurią Tomaš įpynė tuo metu aktualių politinių temų. Studijų metais ypač įkvėpdavo paskaitos, per kurias dėstytojai nevengdavo juokauti. Jų šmaikščius pastebėjimus apie istorinius įvykius ar asmenybes Tomaš netgi konspektuodavo.
„Studijos Istorijos fakultete suteikia daug universalių įgūdžių. Daug skaitai, mokaisi kritiškai vertinti informaciją, sisteminti didžiulius medžiagos kiekius. Atsimenu, kaip rašiau savo bakalauro darbą – jo pavadinimas skamba labai sudėtingai – ir skaičiau visą lietuvišką spaudą nuo 1896 iki 1914 m. Jei šiandien manęs paklaustų, kaip tada jaučiausi, atsakyčiau: kaip „ChatGPT“. Tad rašymas, kritinis mąstymas ir gebėjimas sisteminti informaciją – universalūs įgūdžiai, kurie praverčia ne tik kuriant turinį, bet ir kasdienybėje“, – apie studijų vertę pasakoja Tomaš.
VU alumno manymu, istorijos studijas baigę žmonės neretai pasižymi puikiu humoro jausmu. Anot jo, taip yra todėl, kad istorikai aiškiai mato, kiek pasaulyje yra absurdo, o toks suvokimas natūraliai ugdo gebėjimą į gyvenimą žvelgti su humoru. „Linksmiausios“ paskaitos jam visada buvo apie Sovietų Sąjungą – pati sistema neretai atrodė kaip vienas didelis absurdas.
Istorijos studijas juokaudamas Tomaš rekomenduotų visiems žinių „vampyrams“ ir „knygų žiurkėms“: „Kaip sakė dr. Valdemaras Klumbys, istorikas turi turėti „geležinį užpakalį“, nes skaitant ir rašant reikia daug sėdėti. Tad jei turite tokią savybę – per aspera ad astra (liet. „Per kančias į žvaigždes). O jei rimtai, tai puikios studijos tiems, kurie trokšta žinių, mėgsta skaityti ir nori išmokti rašymo amato.“
Truputį „ryžas“ močiutės istorikas
Prisistatyti Lukui – nelengva užduotis, nes jis dažnai viską pergalvoja. Paprastai jis prisistato kaip komikas, buvęs patarnautojas, ateistas, nerealizuotas vilkikų vairuotojas („furistas“), reperis, krepšininkas, poetas ir pan. Tačiau, kaip pats sako, vienas dalykas jį lydi visada – jis buvo ir liko truputį raudonplaukis („ryžas“).
Nors Lukas gimė Klaipėdoje, vaikystėje kartu su tėvais persikėlė į Vilnių, kur ir užaugo. Vis dėlto komikas iki šiol jaučia sentimentus uostamiesčiui. Šiuo metu jis dirba projektų koordinatoriumi – dienomis Luką galima rasti prie biuro stalo, o vakarais – prie mikrofono.
Maždaug aštuntoje klasėje istorija jam natūraliai tapo mėgstamiausiu dalyku. „Tuo metu istorijos mokytoja per kiekvieną pamoką pakviesdavo ką nors prie lentos papasakoti, ką mokėmės praeitą kartą. Aš dažniausiai siūlydavausi savanoriu, ir greitai visi priprato nebesikartoti – juk vis tiek „Lukas papasakos“. Vienuoliktoje klasėje pasisekė laimėti pirmąją vietą respublikinėje istorijos olimpiadoje, o nuo tada visi – ypač močiutė – ėmė vadinti mane „istoriku“.
Baigęs mokyklą pirmiausia įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Nors tai skamba kitaip nei mano veiklos mokykloje – istorijos olimpiados ir mėgstamiausia pamoka – tuomet maniau, kad taip perspektyviau. Be to, istorija ir politika glaudžiai susijusios, todėl tikėjausi nušauti du zuikius vienu šūviu. Tačiau po pirmo semestro ėmiau abejoti savo pasirinkimu. Man buvo 20 metų, visas gyvenimas prieš akis, o pensija – labai toli. Galiausiai nusprendžiau po metų perstoti į Istorijos fakultetą ir pradėti viską iš naujo“, – apie studijų pasirinkimą pasakoja komikas.
Istorijos fakultete Lukas studijavo istorijos studijų programą, kuri jam ne tik sekėsi gerai, bet ir teikė daug džiaugsmo. Lukui įspūdį darė nemaža dalis dėstytojų – ne tik kaip savo srities profesionalai, bet ir kaip puikūs oratoriai, gebantys patraukliai ir gyvai perteikti sudėtingas temas. Lukas įsitikinęs, kad tokie gebėjimai istorikams šiandien ypač svarbūs, kai skaitmeniniame pasaulyje žmonės vis dažniau renkasi žiūrėti ir klausyti, o ne skaityti.
Iš dėstytojų jam labiausiai įsiminė prof. Aurimas Švedas, prof. Rimvydas Petrauskas, dr. Norbertas Černiauskas ir doc. Algirdas Jakubčionis. Iš studentų – dabar jau dr. Antanas Terleckas, buvęs jo kursiokas. Lukas pripažįsta švelniai pavydėjęs Antano „herodotiško“ atsidavimo konspektams ir neslūgstančio noro nuolat sužinoti daugiau.
Ilgas ir degantis kelias į sceną
Luko komiko karjerą, kaip pats juokauja, puikiai apibūdina vienos „Rebelheart“ dainos žodžiai „Ilgas kelias…“: „Nors niekada nebuvau didžiausias ekstravertas kambaryje, visada jaučiau keistą trauką būti scenoje. Galbūt todėl, kad norėjau kompensuoti vyraujantį įsitikinimą, jog šiaip jau gyvenime esu kažkur paraštėje – nepakankamai matomas ir girdimas. Mokykloje ta scena buvo skaitovų konkursai ir savanoriški atsakinėjimai per istorijos pamokas, vėliau – poezijos skaitymai ir slemo renginiai, kol galiausiai atėjau iki atvirų mikrofonų komedijoje.“
Pasak Luko, kai kuriems komikams pasiseka jau per pirmą pasirodymą – jie patiria vadinamąją „naujoko sėkmę“, bet jam taip nebuvo. Kaip jis pats sako, per savo pirmą kartą „degė kaip Kalifornija“. Iškart po to Lietuvoje paskelbtas karantinas suteikė apie pusę metų „atsigauti“. Deja, ir antras bandymas baigėsi tuo pačiu – degė. Po dar kelių mėnesių Lukas pabandė dar kartą – šįkart per „Humoro klubo“ atvirą mikrofoną, trijų šimtų žmonių akivaizdoje – ir vėl patyrė fiasko po atviru dangumi.
„Kažkodėl tai manęs nesustabdė. Po trečio bandymo ėmiau gana reguliariai lipti ant scenos ir po truputį pagauti, kaip veikia „bajeriai“. Progresas buvo lėtas, su daug klaidų, gėdos momentų ir abejonių. Turėjo praeiti beveik treji metai, kol pradėjau tvirtai jaustis savo kelyje. Dabar labai džiaugiuosi, kad pirmos nesėkmės neprivertė manęs pasidaryti galutinių išvadų ir visko mesti. Nors nemėgstu holivudinių motyvacinių klišių, šiuo atveju „consistency is key“ (liet. nuoseklumas yra raktas į sėkmę) visai tinka“, – apie savo komiko karjerą pasakoja Lukas.
Istorija – neišnaudotas humoro lobynas
Šiuo metu Luko santykis su istorija nebėra toks artimas kaip mokyklos ar studijų laikais, tačiau scena jį dažnai sugrąžina prie senų žinių – jos ypač praverčia rašant juokelius ar ieškant paralelių tarp šiandienės Lietuvos ir LDK: „Istorijos žinios suteikia tam tikrą pranašumą Lietuvos komedijos kontekste, nes stand-up‘e dažniausiai vyrauja kasdienės temos – santykiai, šeima, darbas, aktualijos. „Šventinio Bankucheno“ „Lietuvos istorijos repo“ ir Manto Bartuševičiaus „Tūkstantmečio žinių“ populiarumas rodo, kad istorija žmonėms vis dar labai artima ir įdomi. Lietuvos istorijoje slypi ne tik kovos ir kančia, bet ir nemažai humoro, kurio potencialas, mano nuomone, dar neišnaudotas.“
Priešingai nei Tomaš, Lukas nemano, kad istorikai automatiškai turi gerą humoro jausmą, bet pripažįsta, kad yra ryškių ir išskirtinių atvejų.
„Lietuvoje turim Beną Lastauską. Istoriją studijavę užsienio komikai yra Steve‘as Carellas ir Sacha Baronas Cohenas. Spėlioju, bet galbūt istorijos studijos dėl savo specifikos padeda išmokti paprasto dalyko – gebėjimo pasakoti. Juokingi žmonės – nesvarbu, ar kalbame apie Facebook’o įrašus, stand-up komediją ar kiną – mums atrodo juokingi todėl, kad sugeba nustebinti, o nuostabą dažnai lydi juokas. O nustebinti labai sunku, jei nemoki įdomiai reikšti savo minčių“, – sako Lukas.