Užgavėti į Varėnos viešąją biblioteką susirinko gražus būrys vaikų ir suaugusiųjų. Kamputyje sėdėjo dvi liūdnos, juodai apsigobusios žmogystos. Ne vienas susidomėjo, kas joms nutiko. Nutarta kviesti daktarą. Kiek palūkėjus pasirodė jis, dėvintis ilgą juodą apsiaustą, skrybėlę ir kaukę – labai panašią į tas, kurias XVIII amžiuje nešiojo Italijos maro gydytojai. Gydytojas apžiūrėjo paslaptingąsias viešnias ir diagnozavo – jos neužsikrėtusios buboniniu maru, tik paprasčiausiu šaltos žiemos virusu, nuo kurio išgydys šilta arbata, vitaminai ir sotūs Užgavėnių patiekalai.
Varėnos Jadvygos Čiurlionytės folkloro grupės vaikai su mokytoja Ineta Meduneckyte-Tamošiūniene triukšmingomis lietuvių liaudies dainomis „vijo“ žiemą. Paskui susirinkusiuosius pasveikino tautodailininkas, medžio drožėjas Algirdas Juškevičius. Paaiškėjo, kad jis buvo persirengęs senovės gydytoju ir surengė trumpą spektakliuką, o tikrasis jo vizito tikslas – pristatyti medinių Užgavėnių kaukių kolekciją, kurią sukūrė prieš 15–20 metų. Maro gydytojo kaukės buvo gaminamos iš odos, į ilgą snapą prikišama kvapnių žolelių, tikėta, kad žolelių filtras apsaugos nuo maro. Algirdas panašią kaukę su paukščio snapu išskobė iš medžio. Menininkas sako, kad jo kaukės būdingos Žemaitijos regionui. Darbams rinkosi liepos medieną, dažnai nestandartinę – šakotą ar šaknėtą, nes iš šaknų išeina puikios detalės – liežuvis arba nosis, nukaręs žandikaulis. Žemaitiškos kaukės labai baisios, atspindi personažus: žydus, čigonus, ožius, raganas, velnius, – juk reikia išgąsdinti ir išvyti žiemą. Kaukes Algirdui linksma drožinėti, nes nereikia laikytis simetrijos, bruožus galima visaip iškraipyti, sušaržuoti. Mediniai veidai papuošti arklio ašutais, džuto pluoštu, šerno kailiu ir pan. Algirdo kaukės tiek baisios, tiek linksmos, galima sakyti – baisiai linksmos kaukės arba linksmai baisios.
„Išgąsdinę“ žiemą, vaišinomės šilta arbata, bibliotekos darbuotojų keptais blynais, jaukiai šnekučiavomės.
Varėnos viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Daiva Armonienė