„Gruodžio mėnuo bus toks įtemptas, jog galvoje ima kirbėti klausimas, ar bėgdamas darbų rate spėsiu įkvėpti gryno oro“, – prasitaria baleto šokėjas Donatas Bakėjus. Jaunas vyras atvirai prabilo apie artimiausių mėnesių planus, meilę teatro scenai bei ypatingą šokį bažnyčioje pirmąjį kalendorinės žiemos vakarą.
Donatai, retai šmėžuojate žiniasklaidoje. Kaip ir kuo pastaruoju metu gyvenate?
Gyvenu gerai. Prieš keletą dienų vedžiau renginį Lietuvos operos ir baleto teatre. Esu šokėjas, todėl renginio vedėjo pareigos man buvo visiškai naujas amplua. Šiandien jaučiuosi gerai – renginio nesugadinau. Be to, už tai, ką dariau, sulaukiau įvertinimo – gerų žodžių (šypsosi).
Pastaruoju metu ruošiuosi artėjančių švenčių periodui. Mano planuose – daug šokio spektaklių, renginių. Per Kalėdas įkūnysiu Kalėdų Senelio personažą. Jau keletą metų esu kviečiamas į darželių, šeimų šventes skleisti stebuklo vaikams, kurie dar tiki Kalėdų Seneliu. Imdamasis šio vaidmens aš panaudoju savo profesijos privalumus – esu ne paprastas Kalėdų Senelis, o šokantis Kalėdų Senelis. Pasirodymo erdvę užpildau ne tik baleto šokio judesiais, bet ir vaidybiniais elementais bei įvairiausiais stebuklais. Žodžiu, būnu tikras Kalėdų Senelis (šypsosi).
Sakoma, jog ruduo įkvepia naujų idėjų. Ar daug kūrybinių planų sukaupėte?
Ruduo iš tiesų įkvepia. Svarbiausias idėjas surašiau kūrybiniuose projektuose, kuriuose – svajonė statyti ir rodyti naujus spektaklius. Dabar laukiu atsakymo, ar jiems bus suteiktas finansavimas. Nuo to priklausys sėkmingas šių planų kūrybinių etapų įgyvendinimas ateityje.
Ne už kalnų didžiosios metų šventės. Kūrėjams ir atlikėjams tai – vienas iš labiausiai užimtų laikotarpių. O kaip atrodys Jūsų dienotvarkė artimiausiais mėnesiais?
Visas gruodis, pradedant jo pirmąja diena, bus užpildytas darbais. Pasitaikys nemažai ir tokių dienų, kurios darbo valandų skaičiumi prilygs visai darbo dienai, tačiau ne toje pačioje, o daugybėje skirtingų vietų. Kaip jau minėjau, įkūnysiu Kalėdų Senelio personažą, vėliau dienotvarkėje atsiras operos renginiai, spektakliai, kuriuose šoksiu arba vaidinsiu. Gruodžio mėnuo bus toks įtemptas, jog galvoje ima kirbėti klausimas, ar bėgdamas darbų rate spėsiu įkvėpti gryno oro (šypsosi). Tačiau labai džiaugiuosi, kad šis gruodis – sausakimšas darbų, nes sausis dažniausiai visada būna laisvas. Gruodį dirbant visu pajėgumu sausį galima ilsėtis – lipti ant slidžių ir čiuožti nuo kalno (šypsosi).
Teatro scena Jums nėra vienintelė, kurioje tenka išmėginti jėgas. Prieš keletą metų dalyvavote televizijos šokių projekte, vaidinote seriale. Kuri scena – televizijos ar teatro – artimesnė širdžiai?
Artimiausia scena man – teatro scena. Televizija yra gerai tuo atžvilgiu, jog ji suteikia galimybę tapti žinomam bei daugiau uždirbti. O teatro scena yra tikrasis stebuklas, kuris neįkainojamas jokiais pinigais. Joje galima pajausti kūrybinę laisvę. Televizijoje kitaip. Tai – didžiulis sraigtas, kur kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį laikydamasis principo: „tau pasakė – tu padarai“.
Gruodžio 1-ąją žiūrovai Jus išvys teatralizuotame koncerte „Šokančios dainos“. Šoksite Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kuo ši patirtis kitokia, palyginti su ankstesne?
Bažnyčioje man teko pasirodyti dar tada, kai studijavau. Laikėme dainavimo įskaitą. Tai buvo ypatingas jausmas – akustika, erdvė, energetika. Šį jausmą sunku apibūdinti žodžiais. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis yra kitoks.
Patirtis, kurią išgyvensiu koncerto „Šokančios dainos“ metu, taip pat bus kitokia. Šokis yra tai, ką labiausiai mėgstu daryti. Šį kartą prie magiškos šokio atmosferos sukūrimo prisidės ir erdvė, susijusi su Dievu. Statydamas šią kompoziciją stengiuosi nedaryti jos pernelyg sudėtingos choreografinių elementų prasme. Labiau susitelkiu į jausminę šokio pusę, kad žiūrovams būtų įdomu stebėti ne judesį, o iš jo išeinantį jausmą. Dėl judesio nerimauju kiek mažiau, nes tai yra kelias, kuriuo einu nuo vaikystės.
Jausmo išraiška per šokio judesius. Kaip visa tai vyksta?
Emocijos vedlys šokyje man visada yra muzika. Jei, tarkime, girdint muziką mano viduje iškyla ašaros vaizdinys, vadinasi, šokyje ji gali atspindėti fizinį arba dvasinį žmogaus skausmą. Tokiu atveju vaizdinys tampa atspirties tašku liūdnai šokio pradžiai, juo remdamasis aš vystau judesių eigą taip, kad tai patiktų žiūrovams, sujaudintų jų akis.
Lygiai taip pat elgiuosi statydamas choreografiją pagal linksmą melodiją. Pavyzdžiui, sugalvoju būti klounu, bet ne tokiu, kokį esame įpratę matyti. Choreografija – rimta, tačiau jos viduje išlieka klouno linija. Tada scenoje iš manęs sklinda linksma, bet nejuokinga emocija. Nenoriu, kad mano emocinė išraiška būtų primityvi, nes tai neprofesionalu. Todėl visada laikausi vidurio taisyklės. Kurdamas tokį personažą šokyje laviruoju tarp to, kas linksma, ir to, kas juokinga, bet profesionalu. Kai išorė susijungia su vidumi, atskleidžiamas tikrasis šokio grožis.
Kuo Jus sudomino koncerto „Šokančios dainos“ idėja?
Šiame koncerte į bendrą visumą sujungiamos skirtingos meno rūšys – šokis, kamerinė instrumentinė muzika. Tačiau tai gerokai skiriasi nuo baleto ar operos spektaklių Operos ir baleto teatre ar klasikinio koncerto, kurio klausytis susirenkame į filharmoniją. Tai – jaunų savo srities profesionalų koncertas, pilnas energijos. Sulaukęs pasiūlymo prisijungti ir tapti šio renginio dalimi, nė akimirkos nedvejojau. Negalvojau net apie atlygį. Įdomiausia man buvo įgyvendinti idėją.
Koncerte ne tik bus šokio improvizacijų – skambės ir kamerinė vokalinė muzika. Kas, Jūsų nuomone, šias dvi meno sritis vienija?
Šokį ir kamerinę muziką vienija vienintelis žodis – meilė. Tiek vienos, tiek kitos meno srities atstovai viską daro vedami meilės savo veiklai.
Projektas subūrė skirtingų profesijų atstovus – muzikantus, atlikėjus, šokėjus. Ar randate, ko vieni iš kitų pasimokyti repeticijų metu?
Repeticijose dažnai esu prašomas padainuoti, nors tai nėra mano sritis. Iš pradžių nedrąsiai niūniuoju, bet esu padrąsinamas. O kai pradedame repetuoti judesį, aš taip pat paskatinu pašokti ir kitus kūrėjus. Taip vienas iš kito tarsi pasimokome skirtingų dalykų – kaip valdyti balsą ar savo kūną. Tie, kurie mato mane šokantį, sako: „Aš taip nesugebėsiu.“ O aš atsakau, jog padėsiu to išmokti. Matydamas akordeonistą grojantį, niekada nesuprasdavau, kaip galima taip greitai vien pirštais liečiant klavišus išgauti tokį muzikinį stebuklą. Dabar turiu galimybę klausti, kaip padaromas vienas ar kitas dalykas, ir įgyti patirties.
Šis koncertas – tarsi mini spektaklis. Išduokite paslaptį, kokios staigmenos laukia į jį susirinkusios publikos.
Koncerto metu bus tikslingai panaudotos visos Šv. Kotrynos bažnyčios erdvės. Į renginį susirinkę svečiai išvys atlikėjus ne tik scenoje. Galbūt net sienose ar languose. Norime, jog žiūrovams būtų įdomu ir netikėta, iš kur sklinda garsas ar ateina žmogus. Šv. Kotrynos bažnyčią stengsimės parodyti kiek universaliau nei sutelkdami dėmesį vien į sceną.
Parengė Berta Banytė
Nuotraukų autorė Giedrė Čiuladienė