Pradinis / Žmonės / Baleto šokėjas Nerijus Juška: „Dabar pats metas studijuoti“

Baleto šokėjas Nerijus Juška: „Dabar pats metas studijuoti“

Nerijus Juška pažįstamas net ir ne šokio aplinkos žmonėms – Lietuvos baleto primarijus, pelnęs daugybę tarptautinių apdovanojimų, šokęs didžiosiose baleto scenose su garsiais pasaulio šokėjais, baleto mokyklos savininkas ir pedagogas, įvairių televizijos projektų komisijos narys. Šiais mokslo metais N. Juška kaip laisvasis klausytojas Lietuvos sporto universitete pasirinko sporto industrijų studijų programą.

Kodėl nutarėte studijuoti dabar ir būtent LSU?

Esu maksimalistas – jeigu ko nors imuosi, tam skiriu visą savo laiką ir energiją. Taigi kol kone kiaurą parą praleisdavau teatre ir gyvenau tik šokiu, apie studijas nebuvo kada galvoti. Savo karjeros viršūnėje šokdavau 10 spektaklių per mėnesį. Dabar, kai šokėjo karjera pamažu baigiasi, esu laisvesnis, tad pats metas studijuoti.

Tikiuosi, kad vadybos ir kitų dalykų žinios, kurių įgysiu LSU, man bus naudingos vadovaujant savo mokyklai ir mokant žmones šokio kalbos. O su LSU studentais, ypač tais, kurie specializuojasi šokio srityje, norėčiau pasidalyti savo patirtimi. Juk ir baleto šokėjai, ir sportininkai patiria ypač didelį fizinį krūvį, psichologinę įtampą, taigi bendrų temų diskusijoms nepritrūktume.

Kaip atsirado šokis Jūsų gyvenime?

Jau vaikystėje vaikščiojau ant pirštų galų. Džiaugiuosi, kad tėvai nepabijojo išleisti devynmečio iš Žemaitijos į Vilnių, į Čiurlionio menų mokyklą. O ten baletas mane užbūrė per pačią pirmą pamoką…

Profesinės šlovės sulaukėte labai jaunas. Kaip ją priėmėte: tai skatino dar labiau tobulėti ir suteikė tikėjimo savo jėgomis ar užkrovė didelę atsakomybę?

Įvairiuose tarptautiniuose konkursuose juntama konkurencija man buvo stimulas tobulėti. Šokdamas scenoje niekada negalvoju apie apdovanojimus. Tuo metu esu užvaldytas šokio. Po kiekvieno spektaklio, kad ir kur šokčiau – Lietuvoje ar svetur, – jaučiuosi pakylėtas! Tačiau šokdamas užsienyje jaučiu ir didesnę atsakomybę, juk atstovauju savo šaliai.

Esate patyręs rimtų traumų, kurios galbūt netgi sukliudė pasaulinei Jūsų karjerai. Kaip po jų grįžote į teatrą?

Kelio sąnario, Achilo traumos mane pradėjo persekioti jau pirmaisiais darbo Lietuvos operos ir baleto teatre metais. Tiesiog kūnas nebuvo tinkamai parengtas tokiam dideliam fiziniam krūviui. Mokykloje baleto šokėjams net nebuvo atskirų kūno kultūros pamokų. O teatre per repeticijas ir spektaklius reikėjo be galo daug ir emocinių, ir fizinių jėgų: atlikti aibei šuoliukų, sukinių, kelti partnerei. Taigi mano kelio raiščiai neatlaikė…

Gydytojai man prieš trylika metų prognozavo, kad teks atsisveikinti su šokiu. Tik mano žemaitiškas, drakoniškas, skorpioniškas užsispyrimas po daugybės traumų, septynių operacijų ir ilgų reabilitacijos mėnesių kaskart padėdavo grįžti į sceną. Ne tik grįžti – šokti!

Ar ilgokos pauzės karjeroje keitė Jūsų žvilgsnį į gyvenimą?

Keitėsi mano požiūris ir į gyvenimą, ir į šokį. Kai gerokai vyresni kolegos karjeros pradžioje man bandydavo patarti, išklausydavau jų patarimus kaip ne itin reikalingus pamokymus. Dabar tai vertinu kaip neįkainojamą patirtį ir jau pats noriu jaunesnius šokėjus apsaugoti nuo klaidų, patarti.

Dažnos traumos paskatino mane įkurti savo baleto mokyklą. Ji gyvuoja penkerius metus. Niekada nepagalvojau, kad galėčiau būti pedagogas. Dabar man du didžiausi gyvenimo malonumai – šokti pačiam ir matyti šokančius auklėtinius.

LSU informacija

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top