Sako, kad tėvų nepasirinksi, bet gimdami dar daug ko negalime pasirinkti. Dažnokai netgi gimimo datą pakoreguoja tėvai ar medikai, o ką jau kalbėti apie gimimo vietą ar pavardę. Teko girdėti istorijų, kai tėvai leidžia pačiam mažyliui pasirinkti vardą iš kelių sugalvotų vardų, bet net nežinodami, ar tarp siūlomųjų yra tas, kurio norėtųsi vaikui. Tarp visų nepasirenkamųjų yra ir tėviškė. Vieni labiau susitapatiname su tėviške, kiti skubame kiek įmanydami anksčiau ar toliau pabėgti iš jos. Tik nuo asmeninės iniciatyvos priklauso, kiek sužinosime apie savo šaknis ne tik genealogijos, bet ir geografine prasme.
Utenos r. Užpalių kultūros centre, remiantis geografiniais ir kalbiniais pamąstymais, diskutuota apie miestelio pavadinimo ir pavardės kilmę. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje turime nemažai pavardžių, kurios tapatinamos su vietovardžiais. Pačioje Užpalių seniūnijoje tokių ne vieną galime surasti: Puodžiai, Ilčiukai, Trumpaliai, Rimiškiai, Gaigaliai, Norvaišiai… O štai Užpalio pavardės net parapijos bažnytiniuose archyvuose nėra. Teko Užpalių paieškoti ir pasikviesti iš kitų vietovių.
Renginio viešnia Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja prof. Laima Kalėdienė teigė, kad Užpalio pavardė paplitusi Žemaitijoje ir Suvalkijoje (Klaipėda, Raseiniai, Ukmergė, Širvintos, Jonava, Panevėžys). Tai patvirtino ir į renginį atvykęs geologas Donatas Užpalis su sūnumi Kęstučiu. Gerb. Donatas prisipažino, kad Utenos r. Užpalių miestelyje yra lankęsis ir anksčiau. Geologo specialybė ir domėjimasis istorija leido surasti daug įdomių dalykų, šie atgulė knygoje „Laiko tėkmės šviesa“. Maloni staigmena renginio lektoriams ir organizatorei – iš paties Užpalio dovanų gauta autorinė knyga. Kol autorius rašė linkėjimus, jo sūnus skatino visus pasidomėti savo giminės šaknimis. Kęstutis Užpalis džiaugėsi Lietuvos valstybės istorijos archyve radęs, kad 1814 m. Andrius Užpalis iš Žemaitijos vedė Marijoną Girdvainytę. Nuo tada renginio svečiai ir skaičiuoja savo šeimos linijos istoriją. Nesunkiai atskaičiuota, kad Užpalių pavardei jau 200 metų, o vietovardžiui – du tūkstančiai metų.
Apie Užpalių vietovardžio kilmę diskutuoti pradėta dar prieš renginį, aplankius Šeimyniškių piliakalnį, ant kurio stovėjo viena pagrindinių Rytų Lietuvos pilių kaunantis su kalavijuočiais. Nuo piliakalnio žvelgiant į šalia esantį plokščiakalnį, ant kurio, kaip spėjama, buvo pirmoji Užpalių gyvenvietė, rimtai imta kalbėti, kurgi yra pelkės, nuo kurių dažniausiai kildinamas vietovardis? Žvelgiant į tvirtus laikmečio ir erozijos nesuardytus piliakalnio šlaitus užsiminta apie architektūrines subtilybes, kurios čia leido iki tūkstančio metų ne tik gyventi, bet ir gintis nuo kalavijuočių. Pasak ekskursijos vadovo Giedriaus Indrašiaus, didelė tikimybė, kad piliakalniais tapo alkakalniai ar šventvietės, ant kurių dėl gynybinių poreikių buvo pastatytos pilys. Pilies gynėjai pavojaus signalus gaudavo iš atitinkamu atstumu išsidėsčiusių mažesnių piliakalnių, kurių Užpaliuose priskaičiuojama net aštuoni. Tik baltų žemės turėjo piliakalnių koncentraciją, leidžiančią palaikyti ryšį perduodant svarbią informaciją. Kalavijuočių ir Livonijos ordinams žlugus medinė Užpalių pilis prarado savo reikšmę – nebebuvo nuo ko gintis. Dabartinėje Užpalių vietoje buvo įkurtas karališkasis dvaras, į jį iš tūkstantį metų gyvavusios gyvenvietės ieškodami geresnių žemių persikėlė žmonės.
Jau kultūros centre diskutuojant apie Užpalių vietovardžio kilmę suabejota, ar užpaliečiais nepradėta vadinti žmonių, įsikūrusių už pilies. Dar daugiau pasiūlymų dėl vietovardžio kilmės pateikė prof. L. Kalėdienė sakydama, kad rytų aukštaičiai savo tarme minėdami pelkes turėtų sakyti AŽUPALIAI ar AŽPALIAI. Profesorė akcentavo, kad iš hidronimų (vandenvardžių) yra kildinami patys seniausi ir mažiausiai pakitę vardai (pavadinimai). Teko prisiminti, kad aplink Šeimyniškių piliakalnį teka Milašiaus ir Pilupio upeliai, o nuo piliakalnio įvažiuodami į Užpalius pravažiavome Užpalos upelį. Pelkių aplink Užpalius pasigedo ir renginio lektorė, Vilniaus universiteto docentė dr. geografė Filomena Kavoliūtė. Ji iškėlė hipotezę, ar tik Užpaliai nesanti ta teritorija, kurią daug sykių puolė. Kalbėdama apie vietovardžių kilmę ir likimą, docentė atkreipė dėmesį, kad yra ne tik hidroniminių, bet ir istorinės informacijos suteikiančių vardų, kurie, deja, pastaruoju laikotarpiu išbraukiami iš žemėlapių. Priminusi, kad sovietiniu laikotarpiu iš 25 tūkst. kaimų praradome 5,6 tūkst. kaimų pavadinimų, lektorė pateikė 1809 m. Užpalių dvaro plano dalį su pažymėtais jam priklausančiais kaimais ir Tarybų Sąjungos valdžios laikotarpiu pirmąją iš aukštai darytą nuotrauką, kurioje matyti kraštovaizdžio stabilumas – nežymiai pakitę rėžiai. Deja, kaimai lieka be gyventojų, žemės parduodamos, braižomos naujos kaimų ribos iš žemėlapių išbraukiant anksčiau buvusius vietovardžius. Atkreipdama dėmesį, kad Ukmergė praėjusiais metais išbraukė 40 pavadinimų, tarp jų ir Vyčių kaimą, į kurio ribas žiūrint matyti visa gynybinė sistema, gerb. F. Kavoliūtė pateikė Užpalių kaimų, kuriems gresia išnykimas, o kartu ir užmarštis, sąrašą. Tik nuo mūsų pačių, nuo to, ką priimame, priklauso, kaip susiklostys mūsų likimas“, – teigė renginio viešnia.
Lyg kartojant anksčiau išmoktą pamoką, kad žinios nenueitų užmarštin, Lietuvos geografų draugijos (LGD) viceprezidentė Genovaitė Kynė susirinkusiems žiūrovams išdalijo dabartinės Užpalių seniūnijos teritorijos žemėlapio iškarpas. Jas reikėjo sudėlioti šalia Šventosios upės kranto pabrėžiant vietovardžius ir turimas pavardes pagal juos. Kartu pasamprotauta, kad Kunigiškių kaime, be abejonės, gyveno valstiečių, priklausančių Bažnyčiai, Dvarašilio gyventojai priklausė dvarui, Puodžiuose tikrai būta bent vieno puodžiaus, o Seterečiui galėtume grąžinti maždaug iki 1915 m. buvusį Šventupio vardą, kuris išnyko jį verčiant į Sveto reč.
Užpalių vietovardžių svarbą pabrėžė kraštietis Lietuvos pedagogas, žurnalistas Stanislovas Balčiūnas perskaitydamas Vilniaus užpalėnų parašais patvirtintą kreipimąsi dėl senųjų pavadinimų – Trumpaliai, Likunčiai, Pladiškiai – grąžinimo. Renginyje pasigedus atsakingųjų institucijų vadovų, dokumentas įteiktas organizatorei. Svarbių darbų atidėlioti rytdienai nebegalime. Besisukantis laiko ratas savaip fiksuoja įvykius. Tai liudijo ir užpaliečio geografo Giedriaus Indrašiaus Užpalių miestelio vardo rašybos kaita remiantis žemėlapiais. Pirmą kartą žemėlapyje paminėtus Užpalius randame 1613 m. Radvilos Našlaitėlio inicijuotame žemėlapyje, kuriame Utenos vardas dar nefiksuojamas; Užpaliams artimiausias kaimynas – Dusetos. Šio žemėlapio originalas yra Švedijoje, o jo kopiją į renginį atsivežė užpalietė geografė Genovaitė Kynė. G. Indrašius, atsinešęs originalų, prieš I pasaulinį karą vokiečių sudarytą XIX a. pab.–XX a. pr. žemėlapį, skaidrėse pateikdamas kitų laikotarpių žemėlapius, akivaizdžiai įrodė, kiek daug galime perskaityti informacijos, pvz., 1655 m. Livonijos ordino sudarytame žemėlapyje Rytų Lietuvoje Užpaliai yra vienintelė gyvenvietė; stebint vietovardžio rašybos kaitą kartu matyti ir paties miestelio teritorinio žymėjimo tai viename, tai kitame Šventosios upės krante kaita.
Kultūros centro salė nebuvo perpildyta klausytojų. To ir nesitikėta – juk nekoncertavo joks atlikėjas. Svarbiausia, kad renginyje kilo diskusija tiek tarp lektorių, tiek klausytojų. Lektoriai iš Užpalių dovanų išsivežė originalius Algirdo Indrašiaus grafikos darbus su Užpalių bažnyčios ir varpinės vaizdu. Nepatingėjusieji ateiti ne tik praplėtė savo žinias apie vietovardžių ar pavardžių kildinimą, bet ir sklaidė prof. L. Kalėdienės atvežtą 100 metų senumo lietuviškas pavardes menantį dvitomį, kuris sudarytas remiantis 1930 m. Antano Salio tyrimais. Juk ne kasdien pasitaiko galimybė moksliniais tyrimais pagrįstame šaltinyje perskaityti likimo paskirtos pavardės kildinimą, reikšmę, prasmę ar pan. Besidomėdami savo šaknimis saugome ir šalies istoriją. Bendravimas su mokslininkais labai sustiprina turimas žinias ir skatina imtis tolesnių darbų. Kiekviena praleista proga sužinoti savo šaknis sumažina galimybę tai, kaip palikimą, perduoti kitoms kartoms.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autorius Stanislovas Balčiūnas