Kūrybingumas ir geros idėjos daugeliui šiandien yra bene geidžiamiausi gyvenimo ir darbo atributai. Organizuojame įvairius seminarus ir keliaujame į juos, ieškome naudingos literatūros ar filmų, tačiau dažnai, revoliucingai minčiai taip ir neužgimus, bėda suverčiama neatėjusiam įkvėpimui ar neaplankiusiai mūzai.
Kad Klaipėdos valstybinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tikrai turėtų būti aplankomas ne vienos kūrybos mūzos, abejonių nekyla. Vis dėlto pokalbis su juo nustebina: laukdamas savo pasirodymo Klaipėdos delfinariume vykstančiuose renginiuose „Delfinai ir žvaigždės“, A. Liškauskas atskleidė, kad jam kūryba yra paremta… matematika. Ir prisipažino, kad profesinių svajonių neturi, nes jaučiasi laimingas jau turėdamas viską, ko nori.
Negi „mūzos“, „įkvėpimas“ – ne Jūsų diskurso žodžiai?
Nepatinka man tos visos „mūzos“… Tai per daug reikšmingi žodžiai. O aš šioje srityje nelaikau savęs labai reikšmingu – tai yra tiesiog kūryba. Kuri, ir viskas… O kad pas mane ateitų kokios nors mūzos – ne, taip nebūna. Apskritai savo kūrybą esu parėmęs daugiau skaičiais, nors matematikas aš ir nekoks. Kaip? Tarkim, statome choreografiją: dešimt judesių lėtų, trys judesiai greiti, tada – sustojimas, paskui – koks nors bėgimas… Viskas turi būti išskaičiuota, muzika – išdalyta; brūkšniukai, taškiukai, kvadratukai… Viskas sustyguota.
O koks algoritmas prišaukia gerų idėjų?
Kalbant apie tai, kaip ateina kokia nors mintis, – tai jau yra tavo smegenų darbas, tam reikia ilgai lavinti vaizduotę, tarkime, žiūrėti daug filmų… Jei man reikia statyti spektaklį, prieš tai kokį mėnesį klausau įvairios muzikos, žiūriu tam tikrus filmus. Tik šokio spektaklių nežiūriu visai. Interneto svetainę „Youtube“ tada visai išjungiu, nes ten rodomi dalykai neišvengiamai daro įtaką. Bet ir šiaip nemėgstu žiūrėti kitų choreografų darbų. Man labiausiai padeda filmai – Almadovaro, Kubriko… Taip pat reikia stebėti aplinką. Tarkime, mano dukra kažkada pradėjo vaikščioti po namus užsidėjusi ant kupros kažkokį indą. Ir štai su režisieriumi iškart turėjome sprendimą vienam spektakliui!
Bet galbūt yra koks nors Jūsų kūrybos grafikas, ypatingos sąlygos, kuriomis gimsta idėjos?
Ne, nėra. Dažniausiai jei turiu ką nors sugalvoti – pjesę ar etiudą, – viskas vyksta tikriausiai taip, kaip ir rašantiesiems eilėraščius… Pabundi naktį su kokia nors mintimi ir, kad jos nepamirštum, čia pat viską užsirašai.
Prisimenu ir kitą pavyzdį. Vieną kartą su kolege turėjome sugalvoti savo šokio koncerto pavadinimą. Vienas iš pirmųjų variantų buvo „Geriausių šokių numeriai“, tačiau galiausiai pasirinkome pavadinimą „Žvaigždėta pilnatis“ (juokiasi – red. past.). Tąkart vyko labai įdomi minčių eiga: viskas prasidėjo nuo galvojimo, kas yra tie šokių numeriai. Ir kažkuris sako: „Vėjas.“ Tiko, nes prabėgantys pro šalį šokėjai sukelia gūsius! Tada jei jau vėjas, tai ir oras. O kas dar su oru susijęs? Taip ir ieškai pačių įvairiausių asociacijų. Rašome visus žodžius, kurie tik ateina į galvą, tada pradedame atrinkinėti. Kažkas pasakė žodį „pilnatis“. Ir tiko! Juk per pilnatį kažkas vyksta, kažkokie kūrybiniai impulsai, o gal apskritai geriausią numerį galima sukurti tik per pilnatį? Tada kažkas sako: „Juk atvažiuos daug žmonių, daug įvairių žvaigždžių…“ Pajuokavom: „Tai bus pilnatis su žvaigždėmis?“ Ir taip atsirado „Žvaigždėta pilnatis“! Taip ir sėdi, darai tokią savotišką daugybos lentelę ir skaičiuoji.
Bet jei viskas paremta matematika, atrodo, kad kūrybinių krizių neturėtų būti.
Aišku, būna ir tokių laiko tarpų, kai sprendimo tiesiog nerandi, atrodo, kad uždavinys yra neišsprendžiamas. Turime spektaklio metu scenoje dainuojančią solistę, tačiau ji turi nedainuoti. Ji negali dainuoti, nes jos personažas yra nedainuojantis. Bet kodėl, kaip tai pagrįsti? Užmiegi ir atsibundi su ta pačia mintimi, nes negali jos šiaip sau palikti. Ir taip savaitę laiko… O atsakymas ir vėl pasirodo elementarus: ji yra nebylė, ir viskas. Tai sugalvojęs iš palengvėjimo apsiverkiau.
Bohemiškas menininkų gyvenimo būdas – dabar jau dirbtinai kurstoma klišė?
Mitas, kad reikia labai daug ko nors išgerti, kad galėtum kurti. Kurdamas turi sau leisti elgtis kitaip, nei kad elgtumeisi su prezidentu. Kurdamas neturi laikytis jokios etikos, nereikia kreipti dėmesio į savo išvaizdą, nereikia galvoti, ar tu dabar gražus, ar ne, ar smirdi, ar kvepi, – paprasčiausiai tada turi pamiršti viską, atsipalaiduoti. Tik tada ir gali kurti. Aš manau, jog kai kurie menininkai ir geria tam, kad atpalaiduotų savo smegenis ir užmirštų problemas.
Dabar truputį eksperimentuoju užsiimdamas meditacija, nes naktimis labai sunku užmigti – galvoje sukasi daugybė minčių. Atrodo, neįmanoma apie nieką negalvoti, tačiau atradau vieną gerą būdą – reikia klausyti savo širdies plakimo. Negalvoji, tik klausai. Iš tiesų jį gana sunku išgirsti, tačiau reikia pajausti, atrasti savo kūną. Lygiai taip pat ir kūryboje – tiesiog nuolat ieškai, ieškai, ieškai… Atsisėdi ir galvoji: reikia viską padaryti paprastai – taip, kaip galėtų sugalvoti bet kas, bet kartu ir taip, kad viskas atrodytų šauniai ir visiems patiktų. Ir kad kažkas vis tiek būtų truputį kitaip. Paprasta, bet kitaip. Akivaizdu, bet įdomu.
Iš dalies tokie ir Jūsų pasirodymai su delfinais. Atrodo, viskas paprasta, bet kaskart būna vis koks nors sunkiai apčiuopiamas netikėtumas.
Per pasirodymus su delfinais man svarbiausia sukurti tinkamą atmosferą – kad žiūrovai pajustų, jog tai yra vientisa, nuoseklu, elementaru, tikroviška… Atmosfera ir muzika turi sutapti su veiksmu, kostiumais – su viskuo. Iš tikrųjų man čia, delfinariume, labai patinka. Šis projektas man davė dar kitokios laisvės, dar daugiau atsipalaidavimo, dar daugiau supratimo, ko galiu atsisakyti, ką naujo galiu priimti. Turi ir galvoti, kas tiks šioje aplinkoje, kas tinkamai atrodys televizijos ekrane. Tarkime, meilės temos laidai norėjau daryti pasirodymą pagal Marijono dainą „Balintos sienos“ ir parodyti istoriją žmogaus, kuris savo meilę prarado dėl gėrimo. Tačiau tokioje aplinkoje šis pasirodymas niekaip nebūtų tikęs: čia būtų atrodę, kad esu paprasčiausias prie konteinerio besilinksminantis skurdžius, kuriam tiesiog patiko ši Marijono daina.
Kaip jaučiatės po projekto, kuriame buvote komisijos narys ir vertinote kitus, perėjęs į kitą barikadų pusę? Kaip priimate kritiką?
Mūsų darbas yra priimti kritiką. Turiu galvoje teatrą. Kiekviename teatre galioja principas, kad turi mokėti duoti pastabų ir jas priimti. Ką duotų liaupsės? Dėl jų galiausiai nebesuprastum, kas yra gerai, o kas – blogai. Be to, šis projektas yra visiškai kitoks, aš jo net nelaikau kokiu nors rungtyniavimu… Čia jaučiuosi taip, lyg tiesiog būtume susirinkę pabūti ir atsipalaiduoti. Nejaučiu tarpusavio konkurencijos. Jei po pasirodymo kartu šokusi kolegė įstengė mane net į žandą pabučiuoti ir padėkoti, tai jau yra stebuklas. Nes šiaip teatre niekas nedėkoja (juokiasi – red. past.).
Kurti choreografiją savo paties pasirodymams su delfinais – įdomus karjeros posūkis. Kokių profesinių svajonių turite?
Neturiu profesinės svajonės. Tikslų – galbūt, tačiau svajonės – ne. Galbūt man gyvenime per daug sekasi, kad aš dar apie ką nors svajočiau? Tiesiog esu laimingas. Turiu viską, ko noriu. Darau tai, ką noriu. Tai, man atrodo, ir yra svajonė. Viskas yra įvykdoma, įmanoma, kiekvienas žmogus gali padaryti bet ką. Jei dirbi savo srityje – tiesiog pagalvok apie viską paprasčiau. Reikia nesusireikšminti. Atpalaiduoti bambuką (šypsosi – red. past.).
Ieva Elvyra Kazakevičiūtė
Fotografas Alfonsas Mažūnas