Pasakų knygų vaikams „Amarėlio pyragas“, „Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama“ bei „Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis“ iliustruotojo ir rašytojo Pauliaus Juodišiaus žingsniai per gyvenimą pripildyti įvairiausio pobūdžio kūrybiškumo apraiškų. Dailininkas vadovaujasi nuostata, jog negali būti skirties tarp meninės kūrybos bei įprastų kasdienės rutinos darbų. Pasak jo, visa tai susiję tarpusavyje. Pažvelgus į spalvingą nuveiktų darbų sąrašą biografijoje, Paulių Juodišių galima priskirti prie nuolat naujos patirties ieškančių ir jos nebijančių žmonių. Apsaugos darbuotojas, pardavėjas, restauratorius, akmentašys, darbų mokytojas, stalius, statybininkas, vaikų darželio virėjas – visos šios profesijos tam tikru laiku buvo tapusios jo gyvenimo dalimi. Tačiau, kad ir kokių darbų imtųsi, visada sugrįžta prie to, kas, kaip jis sako, smagu pačiam: rašo bei iliustruoja knygas vaikams, plėtoja nemokamos interaktyviųjų pasakų interneto svetainės turinį, dažnai organizuoja kūrybinius užsiėmimus vaikams Lietuvoje ir užsienyje. Šiandien dailininkas ryžosi itin atviram pokalbiui apie kūrybą, skirtą vaikams, ir didelį norą suteikti jiems tai, ko vaikystėje itin stigo pačiam.
Kada supratote, kad Jūsų gyvenime atsiras vietos kūrybai?
Visuomet domėjausi įvairiais dalykais. Šis smalsumas tikriausiai ir buvo pirmasis žingsnis į kūrybiškumą. Nors, tiesą sakant, niekuomet neskirsčiau savo veiklų į kūrybiškas ir nekūrybiškas.
Kas Jums yra kūryba ir ką ji reiškia Jūsų kasdienybėje?
Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų žinių apie pasaulį rinkinį. Šias žinias galima palyginti su „Lego“ kaladėlėmis: kaskart kurdami, sudedame jas vis kitokiu būdu. Kūryba man – tai gebėjimas pažiūrėti į situaciją naujai, nestandartiškai. Tai yra paremta gyvu mąstymu, ypatinga vidine ugnele. Kūryba yra savybė, kurią turi visi žmonės, tik vieni gebėjimą kurti yra išvystę daugiau, kiti – mažiau. Man nepatinka skirstymas į meninę kūrybą ir kasdienius darbus. Juk, tarkime, salotų gaminimas yra lygiai tokia pat kūryba, kaip ir bet kuri kita. Šios perskyros atsiradimas labai trukdo. Jis priverčia daugelį žmonių manyti, jog kūryba – tik išrinktųjų kryptis, neprieinama kitiems. Nusistovėjęs požiūris į menininkus, kaip esančius aukščiau, stabdo kitų žmonių pasitikėjimą savo kūrybiniais gebėjimais. Manau, kad visi turi stengtis puoselėti kūrybingumą.
Kūryba mano gyvenime reiškia daug. Be jos sunkiai įsivaizduočiau savo kasdienybę. Kūrybinės raiškos laisvė man prilygsta įrodymui, jog žmogui taip pat suteikta galimybė turėti savitą požiūrį, priimti sprendimus, kitaip tariant, elgtis kūrybiškai.
Kas yra Jūsų kūrybinio įkvėpimo šaltinis?
Įkvėpimo šaltinis yra vienas iš įprastų mitų, kai menininkas vaizduojamas kaip išskirtinis, turintis įkvepiančią mūzą… Vaikai yra geriausias šio mito griūties pavyzdys. Jie savęs nevaržo. Visi yra menininkai, kiekvieno galima klausti, ir jie nepasakos dalykų, kad neva pasirodė mūza ar aplankė įkvėpimas. Kūryba liejasi tiesiog iš jų pačių be jokių išankstinių paaiškinimų. Vaikai turi daugybę nesuvaržytos energijos, kurios pasigendame tarp suaugusiųjų. Dažnai žmonės kreipia ypatingą dėmesį į tai, ką apie jų darbus mano kiti, ar lygina save su kuo nors kitu. Taip jie tik stabdo savo kūrybingumą. Tačiau, jeigu kūrybines išraiškas lyginsime ne su kitų darbais ar jų požiūriu į mūsų veiklą, o su smagumu, gaunamu iš to, ką darome, tada visų darbai bus vienodai vertingi. Kūriniai gali būti visiškai skirtingi, tačiau svarbiausia – pajusti kūrybinį malonumą, tai visus vienija.
Iliustruojate ir rašote knygas vaikams. Kodėl pasirinkote būtent vaikų auditoriją?
Kurdamas pasakas vaikams, tuo pat metu galiu ir piešti, ir rašyti. Kurti visą pasakos vaizdą. Man patinka sujungti įvairias menų rūšis: vedu renginius vaikams, animuoju ir įgarsinu savo kurtas pasakas. Jei kurčiau suaugusiesiems, viso to daryti negalėčiau. Knygų tekstai suaugusiesiems turi būti sudėtingesni, reikia geriau valdyti rašytinį žodį. Be to, jiems ir iliustracijos ne tokios svarbios. Knygose vaikams sakiniai yra paprastesni – svarbiau pati idėja, pasakojimo nuoširdumas, o ne sakinio įmantrumas. Vaikui net ir paprasčiausias sakinys yra ypatingas, nes galbūt jis jį girdi pirmą kartą ir tai kelia nuostabą. Kartais net labai geriems dailininkams nepavyksta nupiešti iliustracijų vaikams. Trukdo įgytas meistriškumas, kurį dailininkas stengiasi parodyti. Nors personažai nupiešiami anatomiškai tikslūs – matyti visi raumenys, – bet jie neturi dvasios, neįtikina. Juk padaryti kuo įmantriau nėra geriausia. Kaip jau minėjau, vaikiškuose kūriniuose svarbiausia nuoširdumas. Vaikas lengvai pajaus, ar kūrėjas tiki tuo, ką daro, ar tik veidmainiauja. Būtina pagalvoti ir apie tai, ar iliustracijos ir teksto stilius bus įdomūs vaikams, nes vaikai suvokia dalykus kiek kitaip nei suaugę žmonės, turi kitokią – atviresnę – pasaulėjautą.
Kokia turi būti pasaka, kad sulauktų šiuolaikinių elektronikos amžiaus vaikų dėmesio?
Iš anksto nuspėti, ko iš tiesų reikia skaitytojui, neįmanoma. Aš kuriu taip, kad rašant ar piešiant man pačiam būtų įdomu, smagu, kitaip tariant, patirčiau tam tikrą emociją. Tada, tikėtina, ir vaikai, skaitydami ar matydami iliustracijas, tai pajus. Tačiau ir šiuo atveju negalima būti tikram, nes žmonės skirtingi: tai, kas įdomu vienam, nebūtinai bus įdomu kitam. Skaitymas turi teikti malonumą, tai svarbiausia. Kuriant ir iliustruojant, man itin padeda renginiai, kuriuos organizuoju vaikams. Juose pasakas kuriu gyvai ir matau, kokie dalykai patraukia auditorijos dėmesį, o kokie tiesiog praslysta pro šalį. Tačiau specialiai pataikyti į kurią nors skaitytojų kategoriją nesistengiu, tai būtų veidmainiška ir netikra. Kai kuriama iš reikalo, aplanko nemalonus jausmas. Stengiuosi to išvengti.
Kuo Jūsų rašomos pasakų knygos skiriasi nuo tų, kurias pats skaitėte vaikystėje?
Kai buvau vaikas, mane labiausiai erzindavo moralinis pamokymas kiekvienoje pasakoje. Jau kūrinio pradžioje galėdavau nutuokti, kokia bus jo moralinė atomazga. Tokiose pasakose jaučiamas aiškus pritemptumo prieskonis. Todėl knygose, kurias kuriu pats, stengiuosi sumažinti moralizavimo kiekį kiek įmanoma labiau. Rašydamas vengiu išankstinių idėjų brukimo skaitytojams. Tokių kaip, pavyzdžiui, „norėčiau įteigti vaikams, jog skaityti knygas yra gerai…“ (juokiasi – red. past.). Manau, kad kiekvienas autorius kūryboje savaip perteikia viską, kas yra jo viduje, ir nebūtina to sakyti papildomai. Skaitydamas vaikas iš sakinių sandaros, žodžių parinkimo pajunta autoriaus pasaulėjautą. O jeigu greta to rašytojas prideda moralinį pamokymą, tai tampa tarsi anekdotu su paaiškinimu (juokiasi – red. past.). Šis triukas yra pigus, jis vaikystėje mane erzindavo. Todėl ankstesnėje savo kūryboje taikydavau visiškai priešingus moralus, jie kartais atrodydavo absurdiškai, keldavo juoką. Vis dėlto pridursiu, jog parašyti teksto, kuriame nebūtų įspraustas tam tikras autoriaus mąstymo būdas, neįmanoma. Tačiau jis turi būti juntamas nežymiai.
Kokį išskirtinai dominuojantį bruožą turi Jūsų kuriamos ir iliustruojamos pasakos?
Pasakose man itin svarbus logiškumas. Manau, jog net fantastinio žanro knyga turi turėti vidinę logiką. Kurdamas visuomet stengiuosi laikytis priežasties ir pasekmės dėsnio. Jei kūriniai rašomi neatsižvelgiant į šį principą, jie praranda savo prasmę. Pavyzdžiui, kai visą laiką buvęs blogas veikėjas staiga tampa geras be jokios priežasties. Todėl pasakojimą bandau sudėlioti įtikinamai, kad man pačiam ir vaikui būtų aiškus kiekvieno veikėjo elgesys, veiksmai ir jų tarpusavio ryšiai. Man padeda būdas, kai mintyse prasuku pasakos veiksmą tarsi kiną. Taip lengviau pastebiu, ar veiksmas stringa, ar vystosi sklandžiai. Stengiuosi to siekti, tačiau tai dar nereiškia, kad visada pavyksta gerai.
Jūsų iliustracijų fone dažni augmenijos fragmentai. Kodėl?
Mėgstu gamtą, augalus. Juose galima pamatyti nepavaldžią, žmogui nesuprantamą galią. Piešti augalus pradėjau dar automobilių dalių parduotuvėje dirbdamas pardavėju. Kolegos kasdien nuveždavo mane į darbą. Toje stotelėje, kur jų laukdavau, augo įvairiausių žolynų. Prisiraudavau žolių ir įsidėdavau jų į kišenę. Darbe, belaukdamas klientų, pasiimdavau padidinamąjį stiklą, žvelgdavau per jį į atsineštas žoles ir paišydavau jas popieriuje, tarsi kurdamas enciklopediją. Taip žvelgiant į augalus, galima pamatyti savitas, architektūrines jų formas, lyg kas nors būtų jas išliejęs: taisyklingos, tikslios ir simetriškos su įvairiausiais grioveliais. To neaptiksi žvelgdamas plika akimi vien tik į augalo išorę.
Dažnai rengiate susitikimus su mažaisiais skaitytojais miestuose ir miesteliuose. Kas vyksta per susitikimus?
Per susitikimus su vaikais nuo pradžios iki galo kuriame pasaką. Stengiuosi sujungti kuo daugiau meno rūšių į visumą. Visada klausiu vaikų, kaip turi atrodyti veikėjas, o jie man apie jį pasakoja. Paprašau nupiešti ir iškirpti įvairiausių detalių, jas vėliau lipdome į bendrą piešinį. Vaikai dalijasi idėjomis, kartais pasiginčydami tarpusavyje. Kai sukuriame naują pasakos herojų, prašau papasakoti trumpą jo gyvenimo istoriją. Taip sukuriame paprastą veikėjo aprašymą. Tada nupiešiame jam draugus. Kai atsiranda daugiau veikėjų, apibūdiname jų savybes, taip pamažu visi kartu vystome istorijos veiksmą. Vėliau visa tai įgarsiname. Tarkime, jei pasakos siužetas vyksta miške, imituojame miško garsus: paukščius, vėjo ūžimą, lokio ėjimą ir panašius dalykus. Duodu įvairių savo paties pagamintų muzikinių instrumentų garsinei pasakojimo atmosferai sukurti. Tai padaryti gali kiekvienas. Papildomos žinios nereikalingos. Stengiuosi vaikams parodyti, jog, suskaidant kūrybos procesą į sudėtines dalis, viskas yra labai paprasta. Renginiuose viską darau ekspromtu. Iš anksto jiems nesiruošiu. Išmokau nesutrikti ir ieškoti sprendimų esamomis aplinkybėmis, tokia kūryba man prasmingesnė.
Kaip per kūrybines dirbtuves gimsta pasakos ir jų temos?
Pasakos veiksmą vaikai dažnai kuria pažįstamoje aplinkoje, pavyzdžiui, mintimis nusikeldami į gražiausias savo miesto ar miestelio vietas. Įdomu tai, kad susitikimo pradžioje jie dažniausiai kuria neigiamų atspalvių turinčias istorijas: negražų, piktą veikėją, kuriam nutinka įvairių nesėkmių. Tačiau vėliau pradeda gailėti savo sukurtų nelaimingų veikėjų ir visaip jiems padeda. Vaikai sugalvoja gerų istorijos užuomazgų, tačiau nemoka sukurti logiškos pabaigos. O pasakos baigtis itin svarbi. Todėl palaipsniui nukreipiu veiksmą taip, kad kuriamos istorijos atomazga būtų prasminga, tačiau griežto plano nesilaikome. Vizija gali kisti. Vaikams tai patinka, kurdami jie mėgsta eksperimentuoti daug ką kaitaliodami.
Kaip Jums pavyksta paskatinti vaikus kurti drauge? Ar lengva išlaisvinti jų vaizduotę?
Dažnai šių laikų vaikai yra linkę pasakoti šabloniškas istorijas, matytas serialuose, skaitytas knygose. Tačiau paaiškinu jiems, jog kartoti tą patį bus nuobodu ir kad turime visišką laisvę kurti bet ką, kam nereikia išankstinių jų mintyse turimų ruošinių. Tai supratę, jie atsipalaiduoja ir pradeda siūlyti visiškai naujų idėjų. Jas aptariame visi kartu, jei reikia, balsuojame už įdomiausias. Stengiuosi, kad ta pati pasaka turėtų skirtingą pabaigą. Taip vaikai po truputį išjudina savo vaizduotę.
Mano renginiai būna triukšmingi, kad juose vaikai galėtų išsišūkauti, išdykauti ar pamušti būgną taip išliedami savo kūrybinę emociją. Suorganizuoti renginį, kuris patiktų vaikams, nėra sunku, bet padaryti taip, kad per jį vaikai įgytų tam tikrų įgūdžių, kuriuos prisiminę vėliau panaudotų gyvenime, sunkiau. Manau, jog liekamoji vertė yra svarbiausias dalykas.
Minėjote, jog per kūrybinius susitikimus su vaikais kartu grojate įvairiais Jūsų gamybos muzikos instrumentais. Kaip ir kodėl kilo ši idėja?
Namie turiu ornamentais išraižytą gitarą. Per vienas kūrybines dirbtuves pastebėjau, kad vaikams ji įdomi. Jie nori prie jos prisiliesti, ja pagroti. Todėl gimė idėja pačiam kurti muzikos instrumentus. Norėjau, kad kuo daugiau vaikų galėtų pajusti skirtingą skambesį muzikuodami, nes ne visi jie savo gyvenime turi galimybę patys išbandyti skirtingus muzikos instrumentus taip išreikšdami save. Todėl iki šiol eksperimentuoju kurdamas nestandartinių formų ir garsų instrumentus. Brandinu idėją padaryti muzikos laboratoriją, kurioje vaikai galėtų išbandyti visų tipų muzikos instrumentus. Šiais laikais muzikuojančio žmogaus specializacija yra gana siaura, įmanoma sutikti, tarkime, pianistą, niekada nebandžiusį groti saksofonu. Todėl noriu leisti vaikams paimti į rankas kiek įmanoma daugiau muzikos instrumentų, kad jie patys juos išbandytų, o vėliau galbūt pasirinktų, kuris jų arčiausiai širdies. Niekada negali žinoti, gal kažkada tas vaikas taps muzikantu. Muzikos instrumentų kūrimas ir eksperimentavimas su jais man pačiam labai įdomus. Vaikystėje neturėjau galimybės pamėginti groti įvairiais muzikos instrumentais, niekas man jų nedavė. Todėl šiandien gyvenu nuostata, jog pirmojo bandymo galimybę turi turėti kiekvienas vaikas.
Papasakokite apie labiausiai įsiminusį epizodą iš susitikimų su mažaisiais skaitytojais.
Kartą užėjau į biblioteką pasiimti knygų, mane atpažinusi bibliotekininkė paprašė suorganizuoti renginį vaikams. Viskas vyko per atostogas, visiškai neplanuotai. Tokiam renginiui nebuvau pasiėmęs nieko. Tačiau greitai atsirado salė, vietoj gitaros, prašytos renginiui vesti, gavau rusų liaudies instrumentą balalaiką. Iš plastikinių butelių, akmenukų ir kibirų greitai pasigaminau muzikos instrumentus. Piešimo popierių atstojo senas, ilgas tapetas (juokiasi – red. past.). Be to, susirinkusių vaikų auditorijoje buvo viena labai aktyvi mergaitė. Supratusi renginio taisykles, pribėgo ir nutaisiusi aktorinę veido išraišką griežtai man aiškino, kaip turi rutuliotis tuo metu kuriamos pasakos veiksmas. Aš buvau tarsi jos asistentas. Mergaitė man sakė, ką daryti, kur eiti, ką ir kada dainuoti (juokiasi – red. past.). Atrodė, jog viskas ėjosi ne pagal planą, tačiau tai buvo vienas iš linksmiausių renginių.
Jūsų interneto svetainė vaikams „Pasakų kūrimo virtuvėlė“ lankytojams prieinama nemokamai. Kas paskatino priimti būtent tokį sprendimą?
Savo interaktyvias pasakas leidžiu skaityti nemokamai, nes manau, jog kultūrinis švietimas turėtų būti nemokamas. Mano nuomone, vaikams turėtų būti nemokama viskas: sportas, muzikiniai užsiėmimai, spektakliai ir kiti juos lavinantys renginiai. Kol vaikai nori, reikia suteikti jiems galimybę, nes vėliau būna daug sunkiau juos kuo nors sudominti. Kultūrinio gyvenimo siaurumas vėliau gali itin brangiai kainuoti: gali išaušti diena, kai atsiradusią tuštumą žmonės užpildys bet kuo, dažniausiai greitai suvartojamu niekalu. Vaikystėje norėjau viską išbandyti, tačiau aplinka buvo priešiška mano norams. Todėl dabar stengiuosi galimybes, kurių stygių jaučiau pats, atverti kitiems. Man visada atrodė, jog viskas, kas skirta vaikams, daroma tarsi atmestinai. Manau, tai – bendras visuomenės požiūris į silpnesniuosius. Jis gajus ir dabar, nors ir atrodo, kad vyksta didelių pokyčių. Savo kūrybine veikla stengiuosi keisti šį nusistovėjusį požiūrį.
Kokie artimiausi Jūsų planai kūrybos srityje?
Plėtosiu savo interneto svetainės turinį. Bandysiu leisti interaktyvias nemokamas vaikiškas pasakas. Taip pat turiu sumanymą surengti kūrybines dirbtuves vaikams, per kurias jie patys sukurtų viską: piešinius, pasakojimą, muziką, įgarsintų, pašoktų ir atliktų dar daug įvairių dalykų, o galutinis rezultatas virstų spektakliu su mini orkestru. Noriu, jog vaikai pasijustų viską sugebančiais kūrėjais, kad jaustųsi sukūrę pasaką, kokios anksčiau dar nebuvo.
Dėkoju už pokalbį.
Interviu parengė Berta Banytė
Nuotraukų autorė Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė