„Tapyba yra tarsi sparnai sielai. Verta mokyti kitus patirti sielos skrydį“, – sako jaunosios kartos dailininkė, dailės pedagogė Simona Juškevičiūtė. Ypatingoje vietoje – pušyno apsuptyje gražiame ir jaukiame Kulautuvos miestelyje (Kauno r.) – dirbanti menininkė meno gerbėjus žavi ne tik savo švelnia, subtilia, vidinę ramybę ir darną perteikiančia kūryba, bet ir gebėjimu pasitelkus meną grąžinti žmonėms gyvenimo džiaugsmą, stiprinti jų savivertę ir padėti atrasti vidinę harmoniją. Itin daug kuriančios ir šiuo metu parodai tolimojoje Australijoje besiruošiančios Simonos tapybos darbais pildosi privačios kolekcijos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o jos kūrybą socialiniuose tinkluose stebi vis daugiau meno kolekcininkų.
Kaip Jūsų gyvenimas tapo neatsiejamas nuo meno, tapybos?
Vaikystėje ištisas valandas būdavau pasinėrusi savo vaikiškame piešinių pasaulėlyje. Kai visi vaikai jau žaisdavo kitus žaidimus, aš vis piešdavau! Tėvai pastebėjo mano polinkį į meną ir leido mane mokytis į Kauno dailės gimnaziją. Tik teko savarankiškai nuspręsti, ar mokytis muzikos, ar dailės skyriuje, nes turėjau gabumų ir vienoje, ir kitoje meno srityje.
2004 m. apsigynusi tapybos bakalauro darbą, pamažu pasinėriau būtent į tapybos dailės šaką. Paskaitose dominavo grafika, tad niekas manęs nespėjo „suformuoti“ kaip tapytojos. Atrasti tapybą su gausybe spalvų, atspalvių padėjo tapybos dėstytojo Arūno Uoginto paskaitos – jose ir įvyko lūžis.
Kai praėjo dešimt metų nuo diplominio tapybos darbo apgynimo, tik tada suvokiau, kiek daug nuėjau – juk tapyta tūkstančius valandų. Studijoje tapydavau nuo penkių iki aštuonių valandų per dieną, o savaitgaliais tų valandų neskaičiuodavau. Vis didėjo poreikis kurtis sąlygas darbui, nebe nuomotis studiją, o įkurti savąją. Privati tapybos studija Kulautuvos pušyne man dabar yra ir darbo vieta, ir svečių priimamasis. Aš visada svajojau taip gyventi. Kūrybai paskyriau savo gyvenimą ir esu laiminga…
Papasakokite, kaip Jums sekėsi baigus mokslus skintis karjeros kelią. Ar visada dirbote tik su menu susijusį darbą? Ar buvo sunku siekti savo tikslų?
1996 m. baigiau Kauno dailės gimnaziją, vėliau – Kauno aukštesniąją dailės mokyklą ir dailės pedagogikos ir technologijų bakalauro studijas Šiaulių universitete. Dešimt metų dirbau dailės mokytoja vidurinėje mokykloje ir neformaliojo švietimo srityje. Supratusi, kad noriu tobulėti, išdrįsau palikti mokyklą ir dirbti tik kūrybinį darbą dėl tėvų ir tų dėstytojų bei mokytojų, kurie matė mano nerealizuotą meno gabumų potencialą. Esu dėkinga dėstytojams, ypač Sigitui Nenortai (1933–1999), kuris skaitė paskaitas Kauno dailės aukštesniojoje meno mokykloje (buvęs „Stepžukės“ technikumas), dėstytojui Arūnui Uogintui, kuris dėstė tapybą Šiaulių universiteto Tapybos fakultete, ir mokytojui Gintautui Vaičiui, kuris mokė Kauno dailės gimnazijoje. Kai turi Dievo dovaną, kai jau rankose turi diplomus, kai esi „atidirbęs“ pedagoginį darbą – kelias atviras kūrybai. Iki to reikėjo užaugti, išdrįsti.
Manau, mano kelias nulemtas iš aukščiau, negaliu sakyti, kad jį teko „skintis“. Manau, jei klausai intuicijos, tada pasiteisina įgytos žinios, patirtis. Aš einu pirmyn negalvodama apie sunkumus, nes visa savo esatimi esu įsitraukusi į tai, ką darau. Kūrybinių tikslų siekimas man yra kaip sielos kvėpavimas.
Atskleisite įdomių savo, kaip menininkės, patirties faktų. Ar tiesa, kad per 11 metų sukūrėte daugiau nei 1000 meno kūrinių?
Kai skiriu beveik visą savo laiką ir energiją kūrybai, patikėkite, darbų labai greitai prisipildo visi studijos kampai (šypsosi). Būna, per savaitę gimsta dvidešimt naujų tapybos darbų. Tačiau buvo ir taip, kad vieną paveikslą „Laikinumo triumfas“ (160×100 cm) tapiau visą vasarą daugiau nei 700 valandų.
Kad esu sukūrusi daugiau nei 1000 meno kūrinių, tiesa. Iš jų apie 500 vien aliejinės tapybos darbų, apie 200 iliustracijų vaikiškoms knygelėms, 300 koliažų, apie 90 eskizų ir grafikos darbų. Dailės kūrinių sukurta tiek daug, kad tikslaus skaičiaus nežinau, reikėtų ilgai rūšiuoti. O kur dar autorinė bižuterija, dekoruota aliejiniais dažais, – tokių darbų sukurta apie 200. Atlikta ir nemažai sienų dekoravimo darbų privačiose erdvėse. Pavyzdžiui, privačiai erdvei Kaune nutapyta apie 70 miniatiūrų „Mažoji Venecija“.
Prisiminiau netgi tokį vienos dėstytojos juokelį: „Mūsų kokybiškas fabrikas…“ Viena grupės draugė buvo pyktelėjusi, kad atnešu per daug eskizų. Aš savęs nestabdžiau, idėjos verždavosi iš manęs. Netgi pusdiplomio ekologine tematika eskizus sukūriau per parą, dėstytojų komisija žavėjosi ir kartojo: „Jos eskizai profesionalūs, galima iškart spausdinti plakatams…“ Esu dėkinga visiems dėstytojams, kurie mane augino kaip menininkę.
Tikriausiai Jūsų meno kūriniai ilgai darbo studijoje neužsibūna ir dabar yra pasklidę ne vien po Lietuvą…
Dažnai iš studijos išsinešamas net nespėjęs išdžiūti aliejiniais dažais tapytas darbas! Iš pradžių darbai sklido tik po Lietuvą. Kad jie sklistų tolyn, reikia daug dirbti ir pasitelkti į pagalbą profesionalus. Esu dėkinga Ramintai Lilaitei, su kurios pagalba mano paveikslai atsidūrė kitos lietuvės Rūtos Laukien restorane-meno galerijoje Bostone „Liquid Art House“. Raminta ypač palaiko mane mene. Taip pat esu dėkinga tarptautinio jaunųjų vokalistų konkurso „Kaunas Talent“ organizatorei Onutei Žukienei, vaikystės draugei Anetai Schneider, kurios dėka mano darbai pasklido Vokietijoje. Dabar tapau naujus paveikslus Australijos galerijai. Šiai parodai ruošiuosi jau metus.
Man labai keista, kai kelis mėnesius palankius tapybos studiją norima tapti žinoma. Tam reikia labai daug dirbti, tobulintis, gilintis. Be abejo, yra išimčių, bet jų vienetai. Visas gyvenimas – nesibaigianti mokykla.
Jūsų darbai sulaukia ir užsienio meno kolekcininkų susidomėjimo. Kaip šie Jus atranda?
Internetas atveria daug galimybių, tik reikia išmokti jomis naudotis. Per jį mano darbus pastebėjo ir teigiamai įvertino garsus Singapūro meno kolekcininkas Ong Tengh Huat. Dabar durys plačiai atsiveria pasitelkus „Instagramą“. Šioje srityje man daug padeda asmeninė konsultantė, „Instagramo“ rinkodaros specialistė Indre Asada, dirbanti nuotoliniu būdu.
Papasakokite apie savo dalyvavimo parodose užsienyje patirtį. Kuo jos išsiskiria iš vietinių parodų?
Ši patirtis man labai svarbi ir įdomi. Rengiant parodą Londone man padėjo visa komanda – trys vertėjos, stilistė, fotografė… Padėką parašiau 17-ai žmonių ir vis tiek atrodo, kad išvardijau ne visus. Viena tokią parodą tikriausiai būčiau rengusi dvejus metus. Surengti vietinę parodą, žinoma, paprasčiau – atvežiau, išeksponavau ir t. t. O kitoje šalyje, pasirodo, neužtenka gražių darbų, reikalinga profesionalų pagalba – vienas lauke ne karys. Reikia nemažai pasistengti, kad apie tavo darbus sužinotų, juos vertintų, atpažintų ir jų kaina taptų atitinkanti tikrąją jų vertę.
Paprastai menininkai kuria ne sau, o kitiems žmonėms. Kaip apibūdintumėte, kam skirti Jūsų paveikslai?
Manau, kūrėjas pirmiausia kuria sau. Jei man darbas tinka energetiškai, tik tada aš jį rodysiu kitiems. Ateina laikas, ir turi paleisti savo paveikslus, kurie yra tarsi tavo vaikai.
Mano darbai skirti tik tiems žmonėms, kurių sieloje harmonija, – kiti juos atmes. Tiems, kurie vertina ramybę, darną, subtilumą. Pastebėjau, kad tie, kuriems reikia energijos, iškart renkasi ryškesnio kolorito darbą arba kitą autorių. Įsitikinau, kad kiekvienas darbas pats suranda žmogų, kuriam yra skirtas. Panašios sielos atpažįsta kitos sielos vibracijas, energiją kūriniuose.
Kokios temos vyrauja Jūsų kūryboje?
Mano kūriniuose vyrauja moters pasaulio temos: sapnai, emocijos, moters-fėjos, moters-deivės įvaizdžiai; per simbolius ir spalvų gamas išreikšta harmonija. Būna temų, kurias padiktuoja sapnai…
Negatyvių temų netapysiu, man nepatiko, kai bandžiau nutapyti paveikslą „Gobšumo dimensijoje“ 2009 m.: norėjau sukrėsti godžius žmones, o draugams sukėliau šypsenas. Tai dar kartą patvirtino, kad man skirta tapyti tik harmoniją išreiškiančius paveikslus. Su metais vis geriau suvokiu, ką turiu tapyti ir kodėl.
Savo tapybos studiją įkūrėte Kulautuvoje. Kodėl pasirinkote šią vietą? Ar ji Jus įkvepia?
Kai įkūriau tapybos studiją Kulautuvoje, prisiminiau savo sapnus ir supratau, kad pasąmonė anksčiau žinojo, jog studija bus šio miestelio centre, pušyne. Čia mane atvedė intuicija.
Ši vieta, be abejo, įkvepia kurti tik grožį. Esu dėkinga gamtai – čia visai kita energetika negu mieste. Tai pajutau ne iškart – kelerius metus prieš tai tapydavau nuomojamoje studijoje Kaune.
Vien tapyba Jūsų veikla neapsiriboja. Papasakokite apie kitas savo veiklas.
Taip pat vedu tapybos pamokas ir tapybos terapijos užsiėmimus. Terapijos metu mano pagrindinis tikslas yra per tapybą sugrąžinti žmogui prarastą džiaugsmą, teigiamas emocijas, pakelti moters savivertę, padėti atsigauti po netekčių, išbristi iš depresijos. O per pamokas stengiuosi išmokyti dailės pagrindų.
Kam yra skirta tapybos terapija? Kaip ji veikia ir kiek laiko tam reikėtų skirti?
Tapybos terapija skirta plačios amžiaus grupės žmonėms – nuo paauglių iki senjorų. Ji veikia labai įdomiai: jei emocinis kūnas labai užterštas, iš pradžių darbai gali būti „sunkūs“. Kai išeina neigiama energija, darbai tampa tarsi kito žmogaus. Teigiamas terapijos poveikis pastebimas nuo pirmo užsiėmimo: pradedami sapnuoti ryškūs sapnai, keičiasi mintys, emocijos, atsiranda šypsenos, o tai labai svarbu „sergančios“ sielos žmogui.
Užsiėmimuose dalyvauja ir labai pasitikinčios savimi, žavios moterys – jų darbuose daug spalvų, džiugesio, jos tiesiog realizuoja jaunystės svajones kurti.
Tapymo procesui, kaip terapijai, valandos neužtenka – reikia trijų–penkių valandų. Teko vesti ir aštuonių valandų terapiją. Jei yra poreikis, terapija pratęsiama. Įvyksta giluminių, pasąmoninių pokyčių, kurie svarbūs norint atgauti vidinę pusiausvyrą.
Kodėl nusprendėte imtis tapybos terapijos? Kaip supratote, kad turite tam gebėjimų?
Tai į mano veiklą atėjo daug anksčiau, negu Janinos Andriušienės, tuometės Trečiojo amžiaus universiteto Kauno filialo direktorės, buvau pakviesta vesti tapybos terapijos užsiėmimų. Per dvylika metų dailės pedagogės darbas natūraliai peraugo į dailės terapijas. Pas mane mokytis dailės užsiregistruodavo vis daugiau žmonių. Kai tapyba labai stipriai apsigyveno mano pačios erdvėje, suvokusi jos poveikį mintims, sapnams, sveikatai, pradėjau dalintis turima informacija, vesti vis daugiau pamokų ir pastebėjau tapybos teigiamą poveikį kitiems žmonėms. Sustiprėjo suvokimas, kad turiu stiprių dailės terapijai reikiamų gebėjimų. Kai išbandžiau intuityvius savo sukurtus dailės pedagogikos metodus, žinoma, padėjo ir pedagoginių, psichologinių žinių bagažas, kurį sukaupiau studijuodama dailės pedagogiką.
Didžiausias pasiekimas man – kai ne tik išgirstu padėkas, bet ir matau realius pokyčius moterų gyvenime, per tapybos terapijas jų sąmonėje pasėtos grožio suvokimo sėklos duoda kiekvienai individualų augimą, ėjimą link Šviesos, t. y. harmonijos, pozityvumo, tikėjimo. Dabar kuriu naują – akvarelės terapijos nėščiosioms – programą (aliejiniai dažai netinkami).
Kokie Jūsų asmeniniai darbo su žmonėmis pavyzdžiai įrodo, kad menas iš tiesų daro įtaką žmonių savijautai, sveikatai?
Vieną pusmetį teko dirbti su moterimis, kurios palaidojo savo vaikus: jos atsiverdavo, kalbėdavo, drauge tapydavome. Kai pasibaigus terapijai moterys džiaugėsi, kad joms pavyko tapyti, supratau, jog pasiekta labai daug. Viena suaugusio sūnaus netekusi garbaus amžiaus moteris, terapijos metu nutapiusi ekspresyvų, ryškių spalvų paveikslą, su ašaromis akyse dėkojo, kad atrado sau tinkamą veiklą.
Po tapybos terapijos sulaukiu moterų atsiliepimų ir pasakojimų, kaip jas paveikė ši patirtis. Vieną moterį, kuri sirgo sunkia depresija, į mano studiją atvedė pasąmonė ir sapnas. Palankiusi tapybos studiją ji rašė: „Jau daug metų sergu depresija, vartoju antidepresantus, bet nesijaučiu laiminga. Visą tą laiką nuolat jaučiau baimę, nerimą, įtampą. Įvairiais būdais bandžiau išsikapstyti iš tos košmarų būsenos. Prieš septynerius metus pradėjau kurti eiles. Jose išdėsčiau visas savo emocijas, kritimus, išgyvenimus. Bet mano sveikata tik blogėjo. Praeitų metų vasarą susapnavau, kad perku 120 spalvų ir piešiu vieną akį. Ir kažkodėl pajutau didžiulį potraukį piešti, tapyti, tik tam trūko žinių. Bet dabar, kai lankau tapybos terapiją pas Simoną, esu labai laiminga suradusi naują depresijos gydymo būdą. Tapyba mane veikia teigiamai, raminamai, ji mane gydo, augina sparnus.“
Kiti moteris yra rašiusi: „Antrus metus bendrauju su Simona. Darbas studijoje ir jos paveikslų gelmė padeda suvokti save, ieškoti tikrojo „aš“… Aš niekada nebuvau laikiusi teptuko, bet dabar jau negalėčiau netapyti. Jos intelektas, pasaulio suvokimas ir savęs ieškojimas ragina ir tave nepaskęsti kasdienybėje, kitomis akimis žvelgti į gyvenimą, ieškoti naujų spalvų ir prasmių. Aš dėkinga likimui, kad sutikau Simoną.“
Dar vienos terapijos dalyvės Alinos atsiliepimas: „Kai atėjau pirmą dieną, maniau, kad nieko nesugebėsiu, net jutau baimę paimti teptuką ir daryti pirmus potėpius. Tačiau pabandžiau ir man patiko, tad su nekantrumu laukiu kitų užsiėmimų. Kiekvienas užsiėmimas – tai didelė dovana. Labai miela bendrauti su Simona. Ji labai šilta, miela, nuoširdi. Aš myliu Simoną.“ Mano patirtis vedant terapiją Alinai ypatinga, nes pamačiau tapybos terapijos poveikio stiprumą jai. Ji savo emocijų pasaulį perkėlė į paveikslą ir joje įvyko vidinis virsmas – Alina džiūgavo kaip vaikas.
Teko sulaukti ir tokių žodžių: „Mano vidinė esatis neabejoja, kad tapybos terapija gydo ir veikia pasąmonę, sapnus. Tai geriausi vaistai, kurie gydo be šalutinio poveikio! Ačiū, kad esate.“
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Simonos Juškevičiūtės asmeninio archyvo