Šiandien, 21-ajame interneto, informacijos pertekliaus, socialinių tinklų bei reklamos amžiuje, darosi vis sunkiau atskleisti save, susikurti išsvajotą karjerą ir būti kažkuo išskirtiniu. Lietuvos teatro ir operos režisierė bei prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė pastebi – yra daug protingų, išmintingų, talentingų žmonių, bet jie dažnai nepasiekia savo potencialo viršūnės dėl to, kad bijo savo pirmos nesėkmės ir žodžio „ne“.
„Aš turiu vieną taisyklę, kuria vadovaujuosi jau 50 metų ir kuri man padeda bet kurioje gyvenimo situacijoje: jeigu jums sako „ne“ – niekada netikėkite. Jei išgirstate neigiamą atsakymą, galite palinguoti galva, bet niekada su tuo nesutikite ir visada ieškokite būdų pralįsti, apeiti tą užkardą, prasisukti, kad ir aplinkiniu keliu, kad pasiektumėte tai, ko norite. Dėl savo svajonės reikia kovoti“, – pataria D. Ibelhauptaitė. Dalyvaudama Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „Karjeros dienose“ su studentais ir bendruomene ji pasidalijo savo išskirtine patirtimi ir patarimais, kaip surežisuoti sėkmingą karjerą ir gyvenimą.
Ką daryti, kai išgirstate „ne“?
D. Ibelhauptaitė pripažįsta – gyvenime teko išgirsti ne vieną „ne“. Šiuo žodžiu prasidėjo ir jos, kaip režisierės, kelias. „Tais laikais Lietuvoje nebuvo kur studijuoti teatro režisūros, tad turėjau stoti į Maskvos teatro akademiją. Tada režisūra buvo vyrų profesija, o vieną moterį priimdavo tik kokį kartą per 5 metus. Konkurse dalyvaudavo 500–600 žmonių į vietą, nes laisvų būdavo tik 5“,– pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Pirmą kartą į akademiją įstoti jai nepavyko – sakė, jog per jauna, mat tada į režisūrą daug kas stodavo jau turėdami vieną aukštojo mokslo diplomą. Įstoti pavyko tik trečiuoju bandymu, nes, anot režisierės, priėmimo komisija suprato, kad ji važiuos tiek kartų, kiek reikės, tol, kol įstos. Net ir pradėjus mokytis nebuvo lengva. „Pirmą paskaitą dėstytojas man tiesiai pasakė, kad moterų režisierių nebūna. Supratau, kad aš esu „nulio“ vietoje ir kad man darbo reikės įdėti kur kas daugiau nei kitiems. Atsidūrus tokiose situacijose būna labai baisu, nes atrodo, kad patekai į liūtų į narvą, ir imi dvejoti, ar turėsi pakankamai jėgų“, – prisipažįsta D. Ibelhauptaitė. Bet kartu pataria – tokiais gyvenimo momentais svarbu priminimas sau, kodėl tu tai darai, tikėti savo svajone. Anot jos, nereikia niekam kitam to aiškinti, svarbu pačiam žinoti, tada kaip kokiame slalome galėsi apeiti visas kliūtis ir judėti į priekį.
Režisierė atkreipia dėmesį – gyvenime labai daug kas mus visus žlugdo: mūsų darbus, idėjas, planus, tarsi norima, jog visi būtume vienodi, vidutiniški, saugūs. „Aš šitą stadiją vadinu „vidutiniškai gerai“. Ji visiems yra saugi – esame pastovūs, vykdome planą, nekeliame jokių „bangų“. Bet jei jūs esate tos asmenybės, kurios gyvenime nori pasiekti daugiau, nors kažkokia mažyte dalele prisidėti prie to, kad pasaulis judėtų į priekį, „vidutiniškai gerai“ yra tai, kas po kelerių metų sukelia didelį vidinį nepasitenkinimą. Net tada, kai iš jūsų norima ir tikimasi „vidutiniškai gerai“, jūs bandykite rasti galimybių ir nišų padaryti dar 10 proc. daugiau, nei prašoma. Genialumas, sėkmė ir išskirtinumas slypi tuose 10 proc. ir ne visi juos įgyvendina“, – sako D. Ibelhauptaitė.
Nuo kalno leistis lengviau nei į jį kopti
D. Ibelhauptaitė akcentuoja, kad niekada nereikia bijoti norėti daug, kurti didelius planus, prašyti ir kviesti prisidėti prie idėjų įgyvendinimo geriausius žmones. „Dar savo karjeros pradžioje aš supratau vieną dalyką: jei pradedi į karjeros viršūnę kopti nuo apačios, tai bus labai toli eiti. Bet jei pradėsiu nuo kalno viršūnės ir ten man sakys „ne“, tai aš galėsiu eiti laipteliais žemyn ir vis klausti, kol mane priims. Nuo tos vietos ėjimas iki viršūnės bus trumpesnis nei nuo apačios“, – akcentuoja režisierė.
Šį metodą ji pritaikė baigdama studijas akademijoje. „Aš nusprendžiau eiti į geriausią Maskvos teatrą. Teatro vadovą beveik ištiko šokas, kai aš ten nuėjau ir pasisiūliau pastatyti spektaklį. Po 20 min. apsvarstymų jis man pasakė „daryk“, o vėliau prisipažino, kad per daug metų pas jį niekas nebuvo atėjęs su tokiu pasiūlymu. Matyt, visi bijojo“, – pasakojo režisierė.
Ji atkreipia dėmesį, kad, pakliuvus pas geriausius, turi ir dirbti 10 kartų geriau ir greičiau, nes reikalavimai yra visiškai kito lygio. Tačiau D. Ibelhauptaitė ragina – niekada nereikia bijoti, jei turite gerą idėją ir esate savimi užtikrinti. „Net jei ir nesate užtikrinti, nepamirškite, kad galima tai suvaidinti. Niekam nesvarbu, kaip jūs jaučiatės ketvirtą valandą ryto – ramiai miegate, dirbate ar verkiate. Nebūtina rodyti visų savo savybių, galima save pristatyti tik geriausioje šviesoje. Tad jei kažkur pakliuvote tarp didelių ryklių į didelį baseiną, elkitės kaip vienas iš jų, negalvokite, kad esate „silkutė“, – pataria režisierė.
Šiuolaikiniam pasauliui reikia žmonių-multipleksų
Režisierė atskleidžia – pas ją dirbančius jaunus žmones ji apkrauna beprotiškai dideliu darbo krūviu ir kalba jiems apie žmogų-multipleksą. „21-ojo amžiaus žmogus turi būti ne tik ekspertas savo srityje, bet ir žinantis, mokantis, gebantis daug kitų dalykų. Žmogus-multipleksas gali ir parežisuoti, ir rekvizitą suklijuoti, jei sulūžo, ir pastovėti pardavinėdamas bilietus, ir į verslo susitikimą nueiti, ir interviu duoti. Iš mūsų komandos 28 operos solistai dainuoja didžiausiose Europos scenose. Kodėl? Nes tai yra žmonės, kurie anksti suprato, kad gerai dainuoti neužtenka – tu turi būti puikus aktorius, tu turi į save investuoti, nes tavo kūnas ir protas yra tavo instrumentai“, – sako režisierė.
VGTU „Karjeros dienų“ dalyviams D. Ibelhauptaitė akcentavo – universiteto baigimas nėra pabaiga, priešingai, tai pradžia kelionės per gyvenimą, kurios metu renkama praktika, įspūdžiai, įgūdžiai, patirtis į tą krepšelį, kuris daro jo savininką unikalų, kitokį, netradicinį, išskirtinį. Dėl to režisierė ragina studentus būtinai pasinaudoti studijų metu suteikiamomis mainų galimybėmis: „Reikia išvažiuoti į kitą šalį tam, kad įgautum kitų patirčių. Reikia pamatyti ir suprasti save pasaulio kontekste. Jei tu sėdi savo balkone ir galvoji, kad esi geriausias, tai yra visai kas kita, nei kai apkeliavęs pusę pasaulio tu sėdi savo balkone ir žinai, kad esi geriausias“, – atkreipia dėmesį ji.
Pasak režisierės, holivudinės sėkmės istorijos bet kur – versle, mene, gyvenime – yra tik istorijos: „Aš nesutikau nė vieno sėkmės lydimo žmogaus, kuriam viskas nukrito iš dangaus. Jei neįdėsite daug juodo darbo – niekas neįvyks. Juodas darbas yra pagrindas – tiek tobulėjant profesinėje srityje, tiek nuolat semiantis žinių, tiek plečiant akiratį. Kad ir ko jūs siektumėte, labai svarbu neužsidaryti dėžutėje, nevirti savo sultyse, matyti kontekstą ir pasaulį aplinkui.“
VGTU nuotr.