Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Čikagos lietuvius rotariečius jungiantis „Rotary Club of Chicagoland Lithuanians“ jau ne pirmąkart padeda jaunimui, dalyvaujančiam „Rotary“ ilgalaikių Jaunimo mainų programoje („Rotary Youth Exchange“). Ši programa, suteikianti unikalią galimybę jauniems žmonėms pažinti pasaulį, kitas kultūras, susirasti naujų draugų, tobulėti, išbandyti save, yra viena iš svarbiausių „Rotary“ organizacijos veiklos sričių. Kasmet „Rotary International“ jaunimo ilgalaikių mainų programose dalyvauja daugiau nei 8 000 moksleivių iš 80 šalių, mainų programa auga ir „Rotary“ klubai išsiunčia bei priima vis daugiau vaikų.
Kas yra „Rotary“ ilgalaikių jaunimo mainų programa?
Paprastai šioje programoje dalyvauja 15–18 metų jaunimas. „Rotary“ ilgalaikiai jaunimo mainai trunka apie 10 mėnesių, įskaitant visus mokslo metus. Į mainus išvykstama liepos–rugpjūčio mėnesiais, grįžtama birželį–liepą. Mainai yra kultūriniai, ne akademiniai, tačiau mokyklos lankymas privalomas. Mokėti priimančios šalies kalbą nebūtina – ji išmokstama mainų metu, tačiau patariama prieš kelionę savarankiškai išmokti svarbiausias buitinio bendravimo frazes. Programos metu moksleiviai gyvena rotariečių šeimose, mokosi priimančios šalies bendrojo lavinimo mokyklose vietos kalba, jais rūpinasi priimančios šeimos ir globojantis „Rotary“ klubas, kuris taip pat moka ir kasmėnesinę stipendiją.
Įprastos atrankos į šią programą vyksta rugsėjo pradžioje, susidomėję moksleiviai ir jų tėvai turi kreiptis į „Rotary Youth Exchange“ koordinatorius, kurie supažindina su šia programa. Jaunimo mainų programoje daugiausia dėmesio yra skiriama kultūriniams mainams ir tarptautinei patirčiai. Kiekviena šalis organizuoja vietos kalbos mokymus arba kursus, dažnai pasibaigus programai išduodamas atitinkamas kalbos mokėjimo lygį patvirtinantis pažymėjimas, pavyzdžiui, mainų dalyvė Taivanyje, prieš išvykdama nemokėjusi nė vieno žodžio kinų kalba, išmoko rašyti ir kalbėti tradicine mandarinų kalba ir hieroglifais, mainų programos partneriai Meksikoje moksleiviams suteikia sertifikatą, patvirtinantį teisę ispanų kalbos mokyti kitus.
Dalyvavimas „Rotary“ ilgalaikių jaunimo mainų programoje yra finansuojamas moksleivio tėvų, vietos ir užsienio „Rotary“ klubų bei apygardų. Moksleivio tėvai apmoka tokias išlaidas kaip lėktuvo bilietai, sveikatos draudimas, vizos gavimo, pažintinių kelionių, papildomo ugdymo būrelių ir pan. Priimančios šalies šeimos ir „Rotary“ klubai rūpinasi atvykstančio programos dalyvio kalbos mokymu, apgyvendinimu, maitinimu ir mokslu mokykloje, už tai sumoka, organizuojami bendri renginiai su atvykusiais moksleiviais iš kitų šalių, kviečiama dalyvauti reguliariuose „Rotary“ klubų susitikimuose. Moksleivis gyvena įprastą šeimos gyvenimą, turi iš anksto aptartas pareigas mainų šeimoje, pvz., kambario tvarkymas, šiukšlių išnešimas ir kt., kaip bet kuris kitas šeimos narys. Rekomenduojančio „Rotary“ klubo jaunimo mainų programos koordinatorius turi įsitikinti, kad priimančios šeimos turi tinkamas sąlygas moksleivio priėmimui. Išleidžiantys savo vaikus tėvai turėtų būti ramūs, kad jų atžalomis bus atsakingai rūpinamasi.
Šioje programoje dalyvavusių jaunuolių metai būna pilni naujų atradimų – naujų patirčių, naujų draugų visame pasaulyje. Daugelis moksleivių sako, kad „tai buvo geriausi metai jų gyvenime“. Kita vertus, į „Rotary“ ilgalaikius jaunimo mainus galima žvelgti kaip į mokyklinės rutinos pertrauką, kuri suteikia progą per naujas patirtis geriau pažinti save, savo asmenybę, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, susivokti, kokie yra gyvenimo tikslai, pasisemti gausybę naujų patirčių bei idėjų, užmegzti draugystes su vietos bei kitais atvykusiais mainų moksleiviais iš įvairių pasaulio šalių. Pažymėtina, kad, stojant į užsienio aukštąsias mokyklas ir rašant motyvacinius laiškus, tarptautinių mainų patirtis dažnai išskiria gerąja prasme iš kitų kandidatų srauto.
Dalyvavimas mainų programoje – puiki savarankiškumo mokykla
Šiuo metu College of du Page (IL) apskaitą ir verslą studijuojantis Lukas Kliarskis praėjusiais metais dalyvavo „Rotary“ jaunimo mainų programoje ir, gavęs „Rotary Club of Chicagoland Lithuanians“ rekomendaciją, 10 mėnesių praleido Indonezijoje. Paprašytas papasakoti apie save Lukas sakė dabar daugiausia dėmesio skiriantis mokslui, vėliau jis planuoja studijuoti tarptautinį verslą. Lietuvaičiui patinka krepšinis, jis mėgsta nardyti, keliauti, pažinti kitas šalis, jų kultūrą ir žmones.
Apie mainų programą jis sužinojo iš tėčio, kuris priklauso „Rotary“ klubui, – į šio klubo susirinkimą atėjęs programos koordinatorius papasakojo rotariečiams apie programą, jos reikalavimus. Luko tėtis pasiūlė sūnui išbandyti tokią galimybę. Į mainų programą vaikinas bandė pakliūti du kartus – pirmąkart nepateko, todėl pasitaręs su tėvais nusprendė šią galimybę išbandyti kitais metais.
Atranka į šią programą vyksta keliais etapais, pirmiausia kandidatai ir jų tėvai kviečiami į interviu. Kaip sako Lukas, interviu metu užduodama nemažai klausimų, kai kurie reikalauja ilgesnio pamąstymo. Pavyzdžiui – kaip pasielgtum, jeigu būtų pasiūlytas patiekalas, kurio nenori ar nemėgsti? Tėvai dalyvavo atskirame interviu, kurio metu buvo bandoma išsiaiškinti, ar tikrai vaikas nori dalyvauti programoje, ar yra komunikabilus, kaip jis jaučiasi ilgesnį laiką gyvendamas be tėvų svetimoje aplinkoje, ar vaikas gali valgyti bet kokį maistą ir pan. Pasak Luko, dalyvauti interviu nebuvo taip paprasta, bet jeigu esi nusiteikęs tokiam iššūkiui, tikrai verta pabandyt.
Antras atrankos žingsnis – dalyvavimas 3 dienas Lake Geneva (WI) vykstančioje „Rotary“ jaunimo lyderių akademijos („Rotary Youth Leadership Awards“ – „RYLA“) stovykloje, kur susirenka mokyklų lyderiai iš aplinkinių valstijų. Jie dirba komandoje, atliekamos užduotys grupėse, mokomasi bendrauti, kartu spręsti iškylančias problemas. Toje stovykloje Lukui teko dalyvauti du kartus, jam ten labai patiko. Vadovai stebi kandidatus ir pasibaigus stovyklai pasakoma, ar jie pakliuvo į ilgalaikę mainų programą. Tada patekusieji į programą moksleiviai turi susitvarkyt nemažai dokumentų, gauti rekomendacijas, rinktis šalis, į kurias pageidautų vykti.
Lukui buvo pasiūlytas 17 šalių sąrašas, iš kurio reikėjo pasirinkti 3 labiausiai pageidaujamas šalis. Jis pasirinko Filipinus, Malaiziją ir Indoneziją, pirmu numeriu įrašė Malaiziją, tačiau ten nepakliuvo, nes tais metais į šią šalį buvo skirta nedaug vietų. Kadangi lietuvaitis buvo lankęsis ne vienoje Europos šalyje, jis norėjo rinktis tuos kraštus, kur susiruošti nuvykti ne taip paprasta. Paklaustas, kodėl rinkosi Azijos šalis, mūsų pašnekovas sakė norėjęs pabuvoti regione, kur pastaruoju metu ypač sparčiai vystosi verslas. Be to, Lukui patinka nardyti, tad jis apsidžiaugė, kad gyvens prie jūros, bet vėliau sužinojo, kad gyvens gana toli nuo vandens – viduryje salos, tarp ugnikalnių.
Iš „Rotary“ klubo jis gavo kontaktus šeimų, kuriose gyvens, susirašinėjo su jomis. Viena šeima atsiuntė apie 60 žodžių, kuriuos pasiūlė išmokti prieš atvykstant, kad būtų lengviau susikalbėti. Pradėjęs domėtis Indonezija lietuvaitis sužinojo, kad šioje ketvirtą vietą pasaulyje pagal gyventojų skaičių užimančioje šalyje mažai kas kalba angliškai. Indonezijoje, kuri sudaryta iš 7000 salų, vietiniai gyventojai kalba daugiau nei 400 kalbų ir tarmių, beveik kiekviename didesniame mieste šnekama kita kalba, tačiau šalia vietinės kalbos vartojama ir valstybinė – indoneziečių kalba, kuri yra gana nesudėtinga. Lukas stengėsi kuo greičiau išmokti vietinę kalbą, nes tuomet atsiveria daugiau galimybių pažinti kultūrą, žmones. ,,Su „Uber“ vairuotojais galėjau susikalbėti po dviejų mėnesių, po keturių mėnesių jau galėjau bendrauti su vietiniais žmonėmis“, – sako lietuvaitis.
L. Kliarskis kartu su kitais programos dalyviais iš įvairių pasaulio šalių Lukas Kliarskis mainų programos metu Komodo saloje
Lukas prisipažino susidūręs su daug naujų dalykų, kai kurie jų atrodė gana neįprasti. Lietuvaitis gyveno trijose „Rotary“ šeimose. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje kitų Azijos šalių, gana ryškus skirtumas tarp turtingųjų ir vargingai gyvenančiųjų. Atlyginimai Indonezijoje gana maži, nėra užtektinai darbo, todėl vietiniai patys sau susikuria darbo vietas. Sakykim, stovi sankryžose ir vietoje šviesoforų reguliuoja eismą – jiems už šį darbą yra įprasta duoti arbatpinigių. Maistas Indonezijoje pigus, jo galima nusipirkti gatvėse, taip pat užsisakyti telefonu – užsisakius iš bet kokios parduotuvės ar restorano maistas į namus pristatomas motociklu. Maistas iš pradžių buvo neįprastas, visi patiekalai buvo su ryžiais, labai aštrūs, vėliau įprato. Teko apsilankyt ir ,,McDonald’s“ užkandinėse, tačiau jose siūlomas kitoks meniu nei Amerikoje. Skyrėsi maistas ir skirtinguose šalies regionuose.
Lukas kasdien lankė mokyklą, lavino kalbą, mokytojams padėdavo per anglų kalbos pamokas. Pamokos vyksta gana ilgai – prasideda 6:30 val. ryte ir baigiasi 4 val. po pietų. Pasak Luko, indoneziečiai labai daug mokosi, turi mažai atostogų. Jis džiaugiasi gana greitai mokykloje susidraugavęs su bendraamžiais, su kurias bendraudavo, kartu leisdavo laiką. Kartais Lukas gaudavo leidimą išeiti iš pamokų anksčiau, tuomet tą laiką jis praleisdavo būreliuose arba savanoriaudamas.
Jis stengėsi aplankyti kuo daugiau įdomių vietų, pakeliauti po šalį. Per laisvas dienas keliaudavo su priėmusiąja šeima ar vietiniais rotariečiais, turėjo progą visai savaitei išvykt į Balio salą. Vaikinui buvo įdomu dalyvauti indonezietiškose vestuvėse, kur susirinko apie tūkstantį svečių. Jam teko dalyvauti ir grožio konkurse, ten susipažino su ,,Mis Indonezija“.
Iki šiol Lukas palaiko ryšį su šeimomis, kuriose gyveno programos metu, bendrauja ir su kitais programos dalyviais, kurie į Indoneziją buvo atvykę iš kitų šalių – Brazilijos, Japonijos, Argentinos, Taivano, Vokietijos, Ispanijos, Dominikos Respublikos, Meksikos). Jie susidraugavo, nors gyveno skirtinguose miestuose, tačiau gana daug bendraudavo, dalijosi savo patirtimi. Lukas džiaugiasi susiradęs gerą draugą iš Argentinos – su juo ir dabar kas savaitę pasikalba telefonu.
Namo vaikinas grįžo birželio pabaigoje ir netrukus išskrido į Lietuvą. Ten dalyvavo dainų ir šokių šventėje. Paklaustas, ar per tuos 10 mėnesių nekankino namų ilgesys, Lukas sako stengęsis kuo mažiau galvoti apie namus ir kuo rečiau skambinti namiškiams – taip patarę ir programos vadovai.
Pasak jo, dalyvavimas mainų programoje – puiki savarankiškumo mokykla, galimybė išbandyti save. Lietuvaitis džiaugiasi galėjęs dalyvauti programoje ir turėjęs progą pamatyti, kaip gyvena indoneziečiai, susipažinti su jų kultūra (85 proc. šalies gyventojų yra musulmonai), papročiais, išmokti kalbą, susirasti draugų iš viso pasaulio.
Didžiausia patirtis – suvokimas, kad mes visi esame labai panašūs
Kitas su „Rotary Club of Chicagoland Lithuanians“ rekomendacija Jaunimo mainų programoje dalyvaujantis lietuvaitis Erikas Keturakis šiuo metu gyvena Japonijoje. Erikui – 16 metų, jis gimė Amerikoje, tėveliai čia atvyko iš Lietuvos prieš 20 metų. Lanko Downers Grove South mokyklą, praėjusiais metais baigė Maironio lituanistinę mokyklą. Anksčiau žaidė krepšinį, dabar važinėja dviračiais.
Apie mainų programą sužinojo iš savo draugo Luko – jis grįžęs iš Indonezijos pasidalijo įspūdžiais, rodė nuotraukas, papasakojo apie programą. Erikui labai patiko ši idėja, jis, kaip ir Lukas, norėjo sužinoti apie naujas kultūras, jo ketinimams pritarė ir tėveliai. Tad jam teko pereiti tokią pat atranką, kaip ir Lukui, tik Erikas pasirinko kitą šalį – tolimąją Japoniją. ,,Norėjau pagyvent šioje gražioje šalyje, viliojo Japonijos gamta, kultūra, kuri yra visiškai kitokia nei Lietuvos ar Amerikos. Galvodamas į ateitį apie mokslus, tikiuosi, kad japonų kalba pravers bandant rasti darbą. Be to, žinojau, kad japonų maistas – labai sveikas ir skanus“, – taip jis įvardija savo pasirinkimo motyvus.
Šioje tolimoje šalyje šešiolikmetis gyvena jau 8 mėnesius, jis prisipažįsta, jog nuo pat pradžių jam viskas čia atrodo kitaip nei namuose. Vaikinas gyvena prie jūros, šalia – kalnai. Jis sako visada norėjęs gyventi kalnuose ir yra laimingas, kad nuo dabartinių jo namų tik per 20 minučių galima atsidurti prie kalno, kurį vadina mažuoju Fuji. Į jį galima užlipti iki 1700 m aukščio – vaikinas ten žiemą važiavo slidinėti su šeima ir netgi dalyvavo lenktynėse. Lietuvaitis domisi japoniškomis tradicijomis, jis noriai mokosi japonų kalbą.
Mokiniai Japonijoje mokosi 6 dienas per savaitę, tačiau jie turi daug atostogų arba trumpesnių dienų. Erikas džiaugiasi, kad jam ilga savaitė – ne naujiena, nes 12 metų šeštadieniais lankydavo lituanistinę mokyklą. Mokymo sistema Japonijoje visai kitokia. Pirmiausia – mokiniams visos pamokos vyksta tame pačiame kabinete, mokytojai ateina į klasę. Mokymo procesas irgi skiriasi. Visi mokiniai atidžiai klauso mokytojo, tačiau per pamokas nedraudžiama šnekėtis, kartais vaikai netgi miega klasėse. Jie supranta, kad mokytis yra jų, o ne kieno nors kito rūpestis ir atsakomybė.
Gyvendamas šioje šalyje Erikas suprato, kad Japonijos kultūra – visiškai kitokia. Pradedant nuo vaikų – jų elgesys visai kitoks nei, tarkim, amerikiečių ar lietuvių, mažieji japoniukai turi daugiau vaikiškumo nei, tarkim, lietuvaičiai. Vyresni žmonės labai pagarbūs, kai kurie – itin drovūs, tad sunku suprasti, ką jie iš tiesų galvoja. Japonai labai laikosi taisyklių, mėgsta pastovumą.
Bendrauti su vietiniais vaikinui gana lengva, nes dauguma sutiktų žmonių su juo noriai šnekasi. Labai daug kur padeda šeimos – rūpinasi, nuolat klausia, ar ko nors reikia. Visų Eriką priėmusių šeimų vaikai eina arba ėjo į tą pačią mokyklą, tad visi pažįsta vieni kitus. Su jais jam lengva bendrauti, daugiausia bendrauja su berniukais, o dauguma mergaičių kuklinasi šnekėti su juo. Po mokyklos vaikai ne taip dažnai susitinka – jie mokosi arba būna užsiėmę kokia nors veikla.
Papročiai šioje šalyje irgi kitokie. Prieš valgant turi pasakyti いただきます ir ごうち層様でした – tai reiškia ,,Ačiū už maistą“ ir ,,Buvo skanu“. Japonų maistas irgi labai skiriasi nuo amerikietiško ar lietuviško, tačiau Erikui patinka – jis gana natūralus, viskas gaminama prieš valgant. Į mokyklą nešamasi ne suteptinių, o šilto maisto.
Turėdamas laisvo laiko, po pamokų Erikas eina į sporto salę, kartais važiuoja į parką pasivažinėti riedlente. Žiemą sekmadieniais važiuodavo slidinėti arba į parką.
Erikas su bendraamžiais
Šioje tolimoje šalyje Erikui nuo pat pradžių daug kas atrodė kitaip nei namuose
Didžiausia patirtis, kurią jau įgijo dalyvaudamas programoje, pasak vaikino, tai suvokimas, kad mes visi – labai panašūs, kad ir kur gyventume, kad ir kokia kalba kalbėtume. Kartu tai – labai gera savarankiškumo mokykla, kai tenka pačiam priimti sprendimus, rasti išeitį iš įvairiausių situacijų. ,,Sunku nusakyti žodžiais viską, nes per tuos mėnesius tiek daug mažų dalykų išmokstama“, – taip apie savo patirtį sako Erikas. Linkim šiam stipriam jaunuoliui sėkmės, lauksim jo sugrįžtant su naujais įspūdžiais ir naujomis patirtimis.
Neseniai Čikagos lietuvių „Rotary“ klube lankėsi viename iš Čikagos priemiesčių gyvenantis Jack, kuris pagal šią mainų programą ruošiasi vykti į Lietuvą. Susitikimo metu rotariečiai domėjosi, kodėl jaunuolis mainų programai pasirinko būtent mūsų šalį, jie negailėjo patarimų dėl dalyvavimo programoje. Lietuvaitis Markas, taip pat gyvenantis viename iš Čikagos priemiesčių, vasaros pabaigoje kaip jaunimo mainų programos dalyvis išvyks į Vokietiją, o vilnietis Mindaugas pagal šią programą atvyko į Jungtines Valstijas ir šiuo metu gyvena amerikiečių šeimoje Glen Ellyn.
„Rotary“ jaunimo mainų programose dalyvaujantys moksleiviai yra tarsi savo šalies ir juos rekomendavusių „Rotary“ klubų ambasadoriai. Gyvenimas svetimoje šalyje ir svetimoje kultūroje – nemažas iššūkis jaunam žmogui, todėl šią programą dažniausiai renkasi drąsūs, nebijantys naujų iššūkių, atviri naujoms patirtims jauni žmonės.
Daugiau informacijos apie šią programą: https://www.rotary.org/en/our-programs/youth-exchanges
Informacijos apie Rotary Club of Chicagoland Lithuanians veiklą galite rasti: https://www.facebook.com/RotaryClubofChicagolandLithuanians/
Loreta Timukienė
