Balzeko muziejaus 2017 metų žmogaus pokyliui artėjant
Darius Polikaitis – žmogus, kurį pažįsta ir gerbia ne tik Čikagos lietuviai. Jo nebereikia pristatinėti – jau beveik tris dešimtmečius D. Polikaičio vadovaujamas lietuvių meno ansamblis „Dainava“ yra ne tik daugelio Čikagos lietuvių švenčių dalyvis. Kolektyvas ne kartą koncertavo Lietuvoje, Kanadoje. D. Polikaitis – dar ir „Dainavos“ vyrų okteto vadovas bei dainininkas, jis prieš daugiau nei 20 metų įkūrė ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų chorą „Vyturys“ ir jam vadovauja iki šiol. Šis Amerikoje gimęs lietuvis dirigavo ne vienai Pasaulio lietuvių dainų šventei Čikagoje ir Toronte. Ir tai toli gražu ne visa jo veikla. Pabandžius išvardyti šio žmogaus apdovanojimus, susidarytų tikrai įspūdingas sąrašas.
Balzeko lietuvių kultūros muziejus (JAV) D. Polikaitį išrinko 2017 metų žmogumi. Lapkričio 18 dieną įvyks jo pagerbimo pokylis. Artėjant šventei, D. Polikaitis rado šiek tiek laiko neilgam pokalbiui apie savo muzikos pomėgį, tapusį tarsi antrąja profesija, taip pat apie šeimą ir gyvenimo nuostatas.
Dėl savo muzikinės veiklos esate žinomas ir pagerbtas ne tik JAV lietuvių bendruomenėje, bet ir Lietuvoje. Dabar tapote 48-uoju Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Metų žmogaus titulo savininku. Kokios mintys lanko artėjant šiam Jūsų pagerbimui? Ar garbingi titulai kaip nors veikia Jūsų, kaip muzikanto ir atlikėjo, gyvenimą ir darbą?
Malonu, kad įvertinamas mano darbas, smagu, kad tokiu būdu gali būti atkreiptas visuomenės dėmesys į chorinį meną, į „Dainavos“ choristus. Mano toks būdas, kad aš pats šiek tiek nepatogiai jaučiuosi apdovanojamas. Nes manau, kad yra tiek daug žmonių, kurie dirba iš idėjos, daug laiko ir pastangų įdeda į tuos darbus, kurie yra galbūt mažiau pastebimi, todėl apie juos mažiau žino visuomenė. Tačiau tikrai žinau: yra daug žmonių, kurių darbai yra verti pagerbimo.
Pagal išsilavinimą esate inžinierius, tačiau lietuvių bendruomenėje daugiau žinomas kaip lietuvių meno ansamblio „Dainava“ vadovas. Dar vadovaujate „Dainavos“ vyrų ansamblio grupei, atliekate ir daugiau pareigų, susijusių su muzika. Kaip viską suspėjate? Kuriai specialybei – inžinieriaus ar chorvedžio – skiriate daugiau laiko?
Esu inžinierius pagal išsilavinimą, dirbu „Nokia Telecom“ kompanijoje, užimu atsakingas pareigas. Jeigu reikėtų pamatuoti laiką, tai darbas ir muzika po darbo užima po tiek pat laiko. Muzikai skiriu vakarus po darbo, savaitgalius. Dėl mano užimtumo kartais labai kenčia šeima. Tačiau turiu nuostabią žmoną – esu dėkingas Lidijai, kad ji supranta, priima tai ir leidžia man dalyvauti „Dainavos“ veikloje.
Esate iš muzikalios šeimos: kai scenoje dainuoja „Dainavos“ vyrų ansamblio grupė, beveik pusė jos narių (net trys) yra broliai Polikaičiai. Papasakokite apie savo dainuojančią šeimą. Kaip pats atsiradote muzikos pasaulyje? Ar Jūsų paties vaikai eina tėčio keliu?
Mano tėvai myli muziką. Ir tėtis, ir mama turi gerus balsus, abu puikiai dainuoja. Man nuo mažens patiko, gerai sekėsi ir muzika (išmokau skambinti pianinu būdamas antroje klasėje), ir tikslieji mokslai. Tačiau ir pats nusprendžiau, ir tėvai patarė pasirinkti inžinieriaus specialybę. Bet muzika iš mano gyvenimo niekur nedingo. Mano mama buvo tas žmogus, kuris labiausiai mane skatino mokytis muzikos. Abu tėvai dainuodavo chore, bet kai mes su Lidija susituokėme, mama savo laiką, skirtą muzikai, atidavė mūsų vaikams. Ji atvažiuodavo jų pasaugoti, kai mudu su Lidija važiuodavome į repeticijas. Mano žmona irgi dainuoja „Dainavos“ chore. Kaip vaikai? Nenorėjau stumti savo vaikų eiti tuo keliu, tačiau augančius juos namie supo muzika, todėl nieko keista, kad jie visi muzikuoja savo malonumui. Dabar Kovui, vyriausiajam, yra 22-eji, jis padavė prašymą medicinos studijoms. Dukra Daina, kuri studijuoja ir rengiasi tapti logopede, dainuoja net keliuose choruose, o jauniausias 17-metis Vitas irgi muzikuoja laisvalaikiu.
Ar dažnai susirinkę šeimos nariai užtraukiate dainą? Ar teko kada nustebinti amerikiečius savo lietuviškomis dainomis?
Aš pamenu iš vaikystės, kad mano tėvai kartais visą vakarą dainuodavo. Tos dainos taip gražiai skambėdavo. Dabar dainuoti namie ar pasikvietus svečių nebėra taip populiaru, kaip anksčiau. Tiesa, kartais būna, kad ir dabar šeimoje uždainuojame. Bet, prisimenu, vaikystėje prieš Kalėdas aš atsisėsdavau prie pianino (esu vyriausias tėvų vaikas), skambindavau, o visa šeima giedodavo kalėdines giesmes. Taip pat prisimenu, kaip prieš kelerius metus buvome pakviesti su „Dainavos“ choru į Vašingtoną pakoncertuoti (kvietė tuometinis ambasadorius Žygimantas Pavilionis) jungtinėje Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventėje. Taip atsitiko, kad visai grupei reikėjo palūkuriuoti viešbučio fojė. Kažkas užtraukė dainą, paskui kitą, ir nepastebėjome, kaip visas dvi valandas pradainavome. Viešbučio gyventojai praeidami sustodavo ir klausėsi. Viena šeima buvo neseniai palaidojusi savo tėtį, JAV armijos karininką. Juos ypač sujaudino daina „Anoj pusėj Dunojėlio“.
Kas Jums pačiam gyvenime, be muzikos, yra svarbiausia?
Yra daug dalykų, kurie svarbūs. Aš labiau idealistas nei pragmatikas. Man svarbiausia yra šeima, ryšys su Dievu. Ne tiek tas išorinis – ėjimas į bažnyčią, o vidinis. Taip pat labai svarbu ryšys su tauta, kad jis būtų gyvas. Taip pat ryšys su Amerika, šalimi, kurioje gimiau, kuri priėmė mano senelius ir tėvus, suteikė sąlygas mano tėvams ir mums, jų vaikams, išsimokslinti. O muzika man labai svarbi – neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.
Ko palinkėtumėte pats sau?
Noriu, kad sugebėčiau prasmingai gyventi. Kad mano laikas ir mintys būtų skirtos ne tik savo poreikiams ir norams patenkinti. Kad galėčiau savo darbais pasitarnauti visuomenei. Turėdamas tokią nuostatą tikiu, kad nors šiek tiek kitiems gyvenantis žmogus nors maža dalele keičia pasaulį. Tai būtų linkėjimas ne tik sau, bet ir mano vaikams, visiems.
Dėkoju už pokalbį.
Virginija Petrauskienė