Danas Pankevičius – daugiausia šalių apkeliavęs lietuvis. Jo sąskaitoje – daugiau nei 160 skirtingų valstybių. Vyras prisipažįsta, kad jo silpnybė – vietos, į kurias sudėtinga patekti.
Kažkada Danas dirbo didžiulėje kompanijoje ir buvo atsakingas už didmeninę prekybą, todėl darbo reikalais skrisdavo į pačius tolimiausius pasaulio kraštus. Vyras prisipažįsta, kad keliaudamas į šiuolaikinių technologijų nepaliestus kampelius suprato viena – mes Lietuvoje esame be galo laimingi ir turime tai vertinti, nes didžioji dalis pasaulio gyventojų neturi net vandens, o gentyse žmonės dėl jo net kariauja ir žudo vieni kitus. Laidos „Bus visko“ žiūrovams Danas atvėrė duris į paslaptingąją Šiaurės Korėją, kuri su savo nuolatos testuojamu branduoliniu ginklu šiandien atsiduria viso pasaulio dėmesio centre.
Vyras atviras – Šiaurės Korėja nenori sunaikinti pasaulio, ji tiesiog demonstruoja savo vienintelį pranašumą ir bando apsiginti nuo Amerikos. Ir, be abejo, turi dar daugybę keistų ir mūsų protu nesuvokiamų dalykų. „Mus vežiojo tik tomis pačiomis gatvėmis ir rodė savo gražiausias miesto dalis, nors, pakilus į vieną lankytiną objektą, bokštą, iš kurio matomas visas miestas, pasirodė tikroji tiesa: buvo galima išvysti išdaužytus langus ir apgriuvusias sienas. Buvau girdėjęs apie statistus ir pats įsitikinau, kad jie egzistuoja. Atvykus į vieną gamyklą, jos kieme žmonės pradėjo žaisti krepšinį, o vienas vyriškis kaipmat ėmė groti akordeonu. Įėjus į vidų, viskas nutilo. Kai išeidinėjome į lauką, mus pamatęs akordeonistas vėl puolė prie instrumento.“
Šiaurės Korėjoje vyras viešėjo ne vieną kartą. Pirmąkart ten lankėsi prieš šešerius metus, šalį vis dar valdant senajam lyderiui. Tuomet viskas buvo dar griežčiau, o už vieną dieną, praleistą Šiaurės Korėjoje, mokėjo po tūkstantį eurų. Paskutinį kartą čia jis buvo prieš pusę metų, kai viskas buvo šiek tiek pasikeitę. Buvo žmonių, kurie net turėjo išmaniuosius telefonus. Tai – partijos nariai ir mokslininkai, kurie čia itin gerbiami dėl savo darbo. Mokslininkai dalyvauja šalies ginklų pramonėje, todėl jiems net statomi atskiri rajonai.
Ten dirba kiekvienas, tačiau darbas dažnai išreiškiamas ir pačiomis absurdiškiausiomis formomis. Pagrindinis valdžios tikslas – kad visi būtų užsiėmę ir dirbtų. „Autostradoje, kurioje beveik nėra automobilių, šimtai kilometrų apsodinta gėlėmis. Manau todėl, kad kiekvienas žmogus turi būti užimtas. Valdžia prigalvoja visokių darbų. Prie gamyklų gali matyti žmones, skinančius žolę rankomis. Jie nenaudoja elementarių įrankių žolei pjauti ir viską daro rankomis arba tiesiog skabo peiliu.“
Šalyje egzistuoja ir dar daugiau taisyklių. Visi žmonės atrodo gana vienodai, nes yra oficialus leistinų šukuosenų sąrašas. Ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, paprastas žmogus ten laimingas, nes, žiūrėdamas į aplinkinius, mato tokį patį gyvenimą kaip ir savo ir jam neskauda širdies dėl geresnės kaimyno mašinos arba skanesnio kąsnio. Nieko apie pasaulyje vykstančius įvykius ir Vakarų kultūrą nežinantis Šiaurės Korėjos pilietis ant valdžios pykti negali. Mat jis turi viską – valdžia parūpina ir būstą, ir nemokamą gydymą, ir išsilavinimą. Netgi maisto. „Kiekvienas gyventojas, bent jau sostinėje, kasdien gauna ryžių. Ir tai priklauso nuo tavo darbo pobūdžio. Jei tu esi moteris ir dirbi lengvą darbą, gauni 850 gramų ryžių. Jei tu esi vyras ir dirbi statybose, gauni 1 kg 200 gramų ryžių per dieną. O jei nesuvartoji visų ryžių, gali grąžinti tuos ryžius valstybei ir valstybė už tai tau sumoka tam tikrą sumą pinigų.“
Vietiniai žino vieną taisyklę, kurią pažeidęs sugadinsi gyvenimą ir savo tėvams, ir net vaikams. Labiausiai baudžiama yra už bandymą pabėgti iš šalies. „Jeigu vietinis gyventojas bandys palikti šalį, bus nubausti jo vaikai ir tėvai, likę šalyje. Todėl ryžtis bėgti į Kiniją dabar yra itin pavojinga. Nes tavo kaltę išpirkinėja net trys kartos.“
LNK nuotr.