Liepos 10–12 dienomis lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla „Bitė“ (Didžioji Britanija) sukvietė šeimas į kasmetę savaitgalio stovyklą „Amatą sunku išmokti, bet išmokęs gali šokti“.
Praėjusios stovyklos buvo skirtos miško užsiėmimams, sportui, o dabar atėjo eilė amatams ir seniesiems žaidimams. Programa buvo sudėliota taip, kad užsiėmimų užtektų ir vaikams, ir tėvams.
Patys mažiausieji galėjo kreidelėmis išgražinti miško medžius ar naudodami molį patobulinti ant medžio pamatytas formas. Daliai mažųjų labai rūpėjo plastilinas ir visa, ką iš jo galima padaryti, o dar kitiems magėjo išbandyti kai kuriuos senuosius žaidimus, pvz., stiklo karoliukų ar šokliukų žaidimą. Įdomu, kad šie buvo žaidžiami ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje.
Kas turėjo daugiau jėgų ir kantrybės, metė siūlus ant staklių ir mėgino nusiausti norimą daiktą. Dauguma vyrų ir berniukų netikėtai atrado apyrankių pynimo džiaugsmą, o mamos miklino pirštus darydamos virvines lėles, kurių vienas per kitą prašė tiek mergaitės, tiek berniukai. Lėlių galvos buvo padarytos pinant specialų kietąjį mazgą – jo mezgimas ir užėmė daugiausia laiko. O paskui jau vyko kūrybinis procesas, į kurį įsitraukė ir vaikai: kol mamos mezgė mazgus, jie rinkosi audinius ir mintyse kūrė bei karpė suknioms ar kelnėms siūti reikiamas medžiagų skiautes, svarstė, kaip turėtų atrodyti lėlytės krepšelis ir kokios spalvos bus lėlių plaukai.
Daugelis vaikų pasidarė visą lėlių šeimą: lėlė mama – iš storesnės virvės, o mažiukai vaikiukai – nurišti makramė rišimu.
Vaikai mamas skubino kuo greičiau baigti darbą, nes labai jau norėjo žaisti su savo lėlytėmis. Nuostabu, kad nė vienam neprisireikė jokių plastikinių žaislų, visi pamiršo kompiuterius ir telefonus… Jų vieton stojo paprasti pačių pasigaminti žaislai.
Popietę visus – ir didelius, ir mažus – tiesiog prikaustė varinių papuošalų gamyba ir galimybė išsikalti savo lėkštelę ar dubenėlį. Pradžioje išsiaiškinę senųjų ženklų reikšmes, visi kibo į darbą. Bent pusantros valandos buvo girdėti duslus kalenimas… Papuošalai buvo išmarginti ugnį bei laiką simbolizuojančiais ženklais, mažais medeliais ir pan. Užsiėmimo vadovė Erika Kureivienė negailėdama jėgų ir kantrybės visiems aiškino, kaip odą klijais ištepti, kaip geriau papuošalui kilpelę pasidaryti. Justinas Trampas negailėjo patarimų, kaip nukalti kuo gražesnį varinį dubenėlį.
Stovyklautojams labai magėjo nusivyti Lietuvos vėliavos spalvų tautinę juostelę bei nusilipdyti molinį dubenėlį, žinoma, margintą tradiciniais lietuviškais simboliais. Greta Urbonavičiūtė labai sumaniai mokė visus lipdymo meno.
Po darbų visi atsipalaidavo kepdami laužo duoną ir šokoladinį pyragą apelsine – šie stovykliniai patiekalai tapo „Bitės“ tradicija.
Tėvai atokvėpio gavo dalyvaudami diskusijose bei praktiniuose užsiėmimuose apie sveikatą.
Nė vienas namo neišvyko tuščiomis: kas pasipuošęs paties nusikaltu papuošalu, kas laikydamas molinį puodelį, kas su dubenėliu ar visa lėlių šeima. O tie, kurie skulptūros meno mokėsi iš Povilo Prokapo, vežėsi nepaprastai preciziškai nulipdytas žmogaus galvas…
Virginija Stukaitė-Laniauskienė
Nuotraukos Virginijos Stukaitės-Laniauskienės, Martynos Laskauskienės, Anetos Baršauskienės