PETRAS TVERIJONAS – vienas iš nedaugelio kunigų, pasiryžęs Dievo žodį skleisti ne savo, o svečioje šalyje. Anglijoje, Vestminsterio vyskupijoje, jis rūpinasi išeivių iš Lietuvos dvasiniu gyvenimu. Už lietuvybės puoselėjimą ir pastangas suburti į Angliją atvykusius lietuvius jis apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Lietuviams, prisiglaudusiems Anglijoje, kunigas P. Tverijonas žinomas kaip itin šiltas ir rūpestingas žmogus, kuris visada pakalbins, paklaus, kaip sekasi, ir atras laiko išklausyti. Kunigas mielai su mumis sutiko pasidalyti mintimis apie emigrantų gyvenimą, ir ne tik.
Kaip nusprendėte atvykti į Angliją ir ar buvo sunku prisitaikyti prie šios šalies gyvenimo ritmo?
Atvažiavau atsitiktinai, 1999–aisiais paprašė atvykti į Londoną ir rūpintis vis gausėjančia išeivių iš Lietuvos bendruomene. Tuometiniam kunigui buvo 92–eji, o man 29–eri (įspūdingas skaičių derinys! – aut.pastaba). Pradžioje jaučiausi lyg įmestas į vandenį, o plaukti nemoku. Darbo buvo tikrai nemažai: reikėjo atnaujinti parapijos veiklą su naujais žmonėmis, pagyvinti sielovados, kultūrinį gyvenimą. Bet atsirado geranoriškų žmonių, kurie padėjo įsilieti į bendruomenę. Palaikė ir vietos katalikų bažnyčia, tad lengviau pripratau prie pasikeitusios aplinkos. Mūsų bažnyčia šimtametė, ją dabar gausiai lanko vis nauji žmonės iš Lietuvos.
Daug bendraujate su parapijos žmonėmis, aktyviai dalyvaujate jų gyvenime, esate ne tik dvasinis ganytojas, bet ir draugas. Prie Jūsų traukia žmones, Jūs vienijate labai skirtingų interesų asmenis. Kaip užmezgėte tokį glaudų ryšį?
Viskas priklauso nuo žmonių. Turime nemažai aktyvistų, kurie ypač noriai įsitraukia į bendruomenės gyvenimą. Deja, nėra galimybės lankyti šeimų, su visais artimai bendrauti, nes didelis atstumas – kai kam į bažnyčią ten 1–2 valandas keliauti. Reguliariai renkamės, turime įvairiausių programų. Artimas ryšys užsimezga ypač su tais žmonėmis, prie kurių tam tikru momentu, tam tikru būdu galėjai prisiliesti – geriau pažinti, išsikalbėti, išklausyti. Taip gimsta ir naujas požiūris į tikėjimą, kunigą, Bažnyčią.
Londone teko pabendrauti su tautiečiais, kai kurie prisipažįsta Lietuvoje buvę katalikais iš tradicijos ir lankęsi bažnyčioje tik per didžiąsias šventes, o gyvendami Anglijoje jie tarsi atrado tikrąjį kelią pas Dievą. Kas lemia tokius pokyčius, gal tokios asmenybės, kaip Jūs?
Man atrodo, kad, skirtingai nei Lietuvoje, čia nėra provokuojamosios terpės. Lietuvoje daug bažnyčių, dvasinių bendruomenių, kunigų. Ir tikrai yra daug gražiai dirbančių kunigų. Prisipažinsiu, nelengva būti atviram, labai paprastam, nes tampi pažeidžiamesnis ir žmonės kartais nori tavimi pasinaudoti. Tarkim, jei esi mandagus ir malonus, atsiranda tokių, kurie tiesiai šviesiai paprašys: „Kunige, gal nereikia tų sužadėtinių kursų eiti, gal čia jūs galėsite pasirašyti?“ Toks elgesys sutepa bendrystę, nėra pagarbos nei tikėjimui, nei Bažnyčiai, nei kunigui, kaip asmeniui. Tai stereotipinis mąstymas.
Čia nemažai gyvenančių jaunų žmonių patvirtina noriai lankę sužadėtinių kursus, nes buvo įdomi programa, įgijo vertingų žinių, kaip pavyksta pritraukti ir sudominti juos?
Šeštadieniais dirbame su sužadėtinių grupėmis. Dabar 16 būsimų sutuoktinių ruošiasi Santuokos sakramentui. Tokių kursų svarba akivaizdi – kur dar didesnė galimybė pamąstyti, pagilinti santykius, subrandinti juos kaip gerą vyną. Džiaugiuosi, kad žmonės įvertina tas nuoširdžias pastangas sudaryti įdomią programą, pakviesti, pasirūpinti kursų lankytojais, sukurti jaukią aplinką, atviro bendravimo atmosferą, diskutuoti, išgirsti jų pusę, neatitrūkti nuo žmogaus. Nepakanka vien formaliai išdėstyti teoriją. Visų Bažnyčių tikslas – skelbti Kristaus Evangeliją. Būtų labai gerai, kad visi būtume laimingi, kaip Bažnyčia, kaip šeima, kaip visuomenė, valstybė.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje jaučiamas žmonių susvetimėjimas, uždarumas, pasyvumas ar net nuolankumas. Ar pasikeičia mūsų tautiečiai atvykę į svečią šalį?
Daug lemia tautos mentalitetas. Dėl prigimties ir susiklosčiusių istorinių aplinkybių vienas nuo kito nutolome. Mes priėmėme kapitalizmo žaidimo taisykles per daug rimtai. Jei mes su kaimynu turime po parduotuvę, galime būti konkurentais tik prekiaudami. O kai pakeliame abu po alaus bokalą – mes esame kaimynai. Taigi darbas – darbu, gyvenimas – gyvenimu. Mes galime karštai pasiginčyti net su artimiausiais žmonėmis, bet nelaikyti akmens užantyje. Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, aplinkai, visi keičiasi, bet ką kiekvienas atsineša su motinos pienu, išlieka. Čia dauguma išsilaisvina iš Lietuvoje egzistavusios baimės – „ką žmonės pasakys“ – pančių ir pasijunta laisvesni. Bet ir Anglijoje, jei bėgame nuo savęs ir norime apgauti save, išliekame su tomis pačiomis ydomis, priklausomybėmis, dvasinėmis žaizdomis.
Ar lietuviai emigruoja siekdami materialinės gerovės? O kodėl Lietuvoje neįmanoma padoriai gyventi?
Ne paslaptis, kad dalis išvažiuoja dėl ekonominių problemų. Aš nesu pranašas, bet, manau, kad ir dėl neteisybės. Bet tą neteisybę patys leidžiame kurti. Valstybinės institucijos „serga“. Visi skundžiamės, kad valdininkai ima kyšius, bet patys noriai juos dalijame. Ir politikus renkamės dėl saldžių pažadų ar pamėtytų saldainiukų, ne todėl, kad jais pasitikėtume. Apskritai visuomeniniai, socialiniai ryšiai buvo suskaldyti sovietų eros ir mes aklai priėmėme kapitalizmo pasiūlytą individualizmą. Užmiršome, kad pirma reikia gerbti kitą žmogų. Iš vienos pusės, žmogus nori būti mylimas, bet iš kitos, pats uzurpuoja visą erdvę ir „sužvaigždėja“ (mes „cool!“). Lietuva stipri, ji išliko po visų kataklizmų, karų, okupacijų ir pamažu stojasi ant kojų. Mums reikia ne tik matyti vienas kitą, bet tarnauti. Beje, Lietuvoje tik 2 proc. savanorystei atsidavusių žmonių, tuo tarpu toli pažengusiose Vakarų valstybėse jų 30–50 proc. Man patiko M. Ivaškevičiaus pjesės pavadinimas „Varom!“ (dėl turinio esu kiek kitokios nuomonės). Šis veiksmažodis daugiaprasmis (turi net 14 reikšmių): galima ką nors išvyti panaudojus jėgą (pavyzdžiui, išvarė iš Lietuvos), bet kartu entuziastingai pareikšti apie tikslo siekimą (Varom savo laimės ieškoti!). Bet dažniausiai įžvelgiame būtent negatyviąją pusę. O čia jau iškreipto mąstymo bėda…
Ko palinkėtute lietuviams „ten“ ir „čia“, kad nebūtų – „išvarėt“, „mus palikot“?
Jei mes galvojame, kad vieni išvarė, o kiti blogiukai, mes nekuriam pozityvios socialinės, kultūrinės terpės. Jei įvardiji save auka ir imi vien gailėtis ir kitus kaltinti – nieko nelaimi. Kai pats keitiesi, keičiasi ir aplinka. Tie, kurie užsidaro savo siaurame pasaulėlyje ir nenori gyventi jokio visuomeninio gyvenimo, dažniausiai ir kaltina kitus. Manau, kad mūsų susiskaldymas yra naudingas juodoms jėgoms.
Jei vėl sugrįžtute į Lietuvą, ką pirmiausia nuveiktute? Gal čia lengviau būtų realizuoti save?
Nenoriu pranašauti. Kai grįšiu, dirbsiu su kažkurios parapijos žmonėmis, stengsiuosi jiems tarnauti. Toks mano iššūkis. Kai esu Londone – ilgiuosi Lietuvos, kai būsiu Lietuvoje – ilgėsiuos Anglijos. Visų emigrantų tokia dalia. Negali tuo pat metu dviejose vietose gyventi, nebent iliuzijose. Bet kartais ta iliuzija gyva.
