„Sveiki atvykę į „Lotus Home“ atidarymą! – taip trečiadienio vakarą į garbius svečius, pakviestus į analogų Lietuvoje neturinčių grožio bei mados namų atidarymą, kreipėsi dainininkė ir renginių vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė. – Tai oazė, kur savo srities meistrės pasirūpins kiekviena detale: nuo suknelės kūrimo, įvaizdžio parinkimo, švenčių planavimo, dekoravimo iki manikiūro, makiažo, šukuosenos, kūno modeliavimo. Viskas „Lotus home“ – po vienu stogu!“
Anot jos, Kauno senamiestyje duris atvėrė erdvė, kur vyksta transformacijos: čia gimsta kerinčios nuotakos, stilingos švenčių viešnios, rafinuotos pokylių dalyvės ir… mūzos tampa tikromis deivėmis.
„Čia susitinka grožis ir menas, nes moterys yra mūsų įkvėpimo šaltinis“, – patikino kartu su vyru „Lotus home“ idėją išvysčiusi garsi dizainerė Ingrida Rutkauskaitė-Naujokė.
Ypatingą vakarą kūrėja kartu su gausiu kolektyvu pristatė ir ryškiausias 2023 metų vestuvinės mados tendencijas. Būsimųjų nuotakų pasirinkimus „Lotus home“ vizažistams, šukuosenų meistrams, floristams, švenčių dekoratoriams, grožio terapeutams, pedikiūro ir manikiūro specialistams bei dizaineriams atskleisti padėjo „Baltic Model Management“ modeliai.
Pasak I. Rutkauskaitės-Naujokės, įsimintiniausią savo gyvenimo dieną merginos dažniausiai nori būti romantiškos, bohemiškos, modernios, retro arba pasikliauti klasika.
„Visus mūsų komandos kurtus stilius jungia į madą grįžtantys korsetai bei blizgios detalės, rinktiniai audiniai. 2023-ųjų vestuvinėje madoje bus aktualios plunksnos, podiumo neapleis pūstos suknelių rankovės, bet nuotakos po truputį keliauja į minimalizmą, todėl pats jų drabužis nebėra labai apkrautas. Šiuolaikinės merginos nori puoštis, bet saikingai. Dažniau renkasi minimalistines sukneles su moderniais akcentais“, – sakė dizainerė.
Moderni nuotaka, anot jos, yra vilkinti kelnių kostiumą, dekoruotą gėlėmis. Jos stiliui ir charakteriui paryškinti prie drabužio priderinama ypatinga puokštė bei makiažas.
Bohemiškos merginos vestuviniame drabužyje nėriniai yra derinti su šilku, įvesta moderni detalė – diržas. Puokštė – natūrali, dominuoja smilgos. Bendrą įvaizdį pabrėžia plaukų pynimas.
Klasikiniame stiliuje akcentuojamos pūstos rankovės ir atlasinis audinys, maišytas su šilku. Nepamirštamos naujausios mados tendencijos – blizgūs audiniai. Klasikos perliukai – kuodas, raudonos lūpos.
Romantika asocijuojasi su lengvumu, vėjavaikiškumu, tiuline suknele, dekoruota nėrinių lapeliais, pūstomis rankovėmis, garbanomis ir lengvu makiažu.
O retro nuotakos išskirtinumas – korsetas ir žuvytės tipo sijonas.
Korsetas ir vestuvinė suknelė – jau daug metų neatsiejami formuojant tradicinį, puošnų ir itin moterišką, grakštų įvaizdį. Korsetas – tai turbūt vienas tradiciškiausių vestuvinės suknelės elementų, istorijoje naudotas formuoti moters figūrai, išryškinti krūtinei, liekninti talijai, paslėpti netobulumams. Maždaug XVI amžiuje, kai korsetas atėjo į madą, jis buvo taikomas kaip apatinių drabužių dalis, tačiau kiek vėliau, daugiausia karalienės Viktorijos laikais, XIX amžiuje, buvo dėvimas ir kaip viršutinis drabužis, suknelės dalis, dažnai būdavo dekoruojamas įvairiais brangakmeniais ir siuvinėjimu.
Vestuvinė suknelė – tai vienas įsimintiniausių drabužių moters gyvenime. Tarp kitų svarbių vedybų ceremonijos akcentų vestuvinė suknelė laikoma nuotakos asmenybės atspindžiu. Šiuolaikinėje Vakarų Europos kultūroje nuotakos dažniausiai renkasi baltos spalvos (ar pastelinių atspalvių) suknelę, kurią XIX amžiuje išpopuliarino karalienė Viktorija.
„Žinoma, iki to laiko taip pat pasitaikydavo baltų vestuvinių suknelių, tačiau ne taip masiškai. Dažniausiai nuotakos rinkdavosi tamsesnės ar ryškesnės spalvos suknelę, pvz., raudoną. Baltos spalvos buvo mažai, tačiau visai ne dėl nekaltumo faktoriaus – balta spalva simbolizavo prabangą ir buvo nepraktiška, todėl prieinama tik aukštesniajai turtingųjų klasei“, – yra rašiusi kostiumo dizainą studijavusi bei į vestuvinių suknelių istoriją besigilinusi Monika Stauskytė.
Pasak autorės, iki XX amžiaus antrojo dešimtmečio buvo įprasta, jog vestuvinė suknelė buvo daug uždaresnė, kuklesnė nei kasdieniai drabužiai – vestuvinę suknelę net būtų galima laikyti apeiginiu drabužiu. Tačiau antrasis dešimtmetis tapo mados virsmo laikotarpiu – po truputį siekiama išsilaisvinti iš karalienės Viktorijos griežtos ir ribojančios mados. Vestuvinių suknelių siluetai ėmė laisvėti, kirpimo linijos pakilo gerokai aukščiau žemę šluojančių šleifų. Antrojo pasaulinio karo metais nuotakos negalėjo įsigyti vestuvinių suknelių, todėl įprasta tapo skolintis ar tekėti vilkint karine uniforma. Iškart po karo vestuvinių suknelių mada vėl ėmė sparčiai keistis ir beveik masine tendencija tapo trumpa ar vidutinio ilgio vestuvinė suknelė, kurios įvaizdį išpopuliarino mados ikona laikoma Audrey Hepburn.
Praėjus maždaug dešimčiai metų, vyraujančios tendencijos grįžo prie tradicijų, daugiausia imta sekti karališkųjų šeimų ir kilmingųjų pavyzdžiu – vestuvinei suknelei renkamasi rafinuotos klasikos stilistika, kuri beveik nepakitusi iki šių dienų.
Ingos Balevičienės nuotraukos