Grąžinti šauktinių kariuomenę – žingsnis, kurio tikrai nebūtų reikėję žengti, jei visuomenė būtų pakankamai pilietiška ir patriotiška. Diskutuoti tikrai yra apie ką – apie šauktinių indėlį į kariuomenės pajėgumą bei alternatyvas jaunuoliams, besimokantiems, dirbantiems ar turintiems kitų įsipareigojimų, kuriuos tinkamai įvykdyti devynių mėnesių nepertraukiama tarnyba gali sutrukdyti.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos beveik neturi norinčiųjų priėmimo apribojimų. Vadinasi, parengti aktyvių karių valstybė galėtų tiek, kiek jai būtina. Tačiau pareigos suvokimo ir jos atlikimo bei savanoriškumo pasigendama, todėl ruošti kaip ir nėra ką. Tokią situaciją puikiai iliustruoja žurnalisto klausimas karei savanorei, kuri, šeštą mėnesį besilaukdama kūdikio, dalyvauja kovinio rengimo pratybose: „Moterie, ką tu čia veiki?“ – klausia žurnalistas. O ji tik ištarė: „Vyrų nėra.“ Žurnalistas daugiau nieko nebeklausė…
Mano manymu, pradinė karinė tarnyba savo šaliai labai panaši į mokesčių mokėjimą, t. y. visiems turėtų būti privaloma, gal net ir moterims. Be abejonės, įvertinant fizines ir asmenines savybes. Pavyzdžiui, pacifistui brukti ginklo į rankas tikrai nereikėtų, tačiau kastuvą – kodėl gi ne?
Kariuomenės pajėgumą lemia ne karių skaičius
Karių skaičius iš esmės beveik nieko nepasako apie kariuomenės pajėgumą. Karių profesionalumas kur kas svarbesnis. Aprūpinimas ginkluote, amunicija, ryšio ir transporto priemonėmis taip pat ne paskutinėje vietoje. Galimybė per trumpą laiką sumobilizuoti reikiamą skaičių parengtų karių – dar vienas svarbus dalykas. O rezervo formavimo klausimas opus daugelio pasaulio šalių kariuomenėms. Gal tik ne Izraelio, Norvegijos ar Suomijos.
50 proc. ar mažesnis kovinių batalionų užpildymas reiškia, kad jų apskritai nėra kaip kovinių vienetų. Ar Lietuvoje dalinių užpildymas šauktiniais šią problemą gali visiškai išspręsti? Tikrai nemanau, tačiau gyvendami nenuspėjamų ir agresyvių kaimynų pašonėje negalime leisti sau turėti tik kadrinius dalinius.
Lygiai taip pat negalime sau leisti turėti beveik visiškai tuščius dalinius. Prireikus nebūtų kam pasirūpinti jų pačių apsauga, jau nekalbant apie pirmuosius būtinus veiksmus prasidėjus konfliktui. O tai galėtų ir turėtų atlikti būtent šauktiniai, jau baigę bazinį kario kursą. Vos kelerių metų pašaukimas į kariuomenę leistų parengti rezervą, kuris užtikrintų būtiną minimumą bent dešimtmečiui į priekį. Tačiau priverstinis šaukimas tikrai nėra vienintelė galimybė turėti stiprią kariuomenę.
Apie alternatyvas nekalbama
Šiandien visuomenė sujudusi: jaunuoliai bus į kariuomenę šaukiami priverstinai, atitraukiami nuo mokslo, darbo, šeimos, o kur dar kiti jų planai ir įsipareigojimai, pavyzdžiui, paskolos ir t. t. Lyg ir nedemokratiška? Bet taip atrodyti gali tik jei nematysime alternatyvų pradinei karo tarnybai atlikti, kurios kažkodėl pristatant šauktinių grąžinimą nepelnytai užmirštos. O, pasirodo, jų yra dvi, neieškant išsisukimo būdų ar nesipustant padų bėgant iš šalies.
Jaunuoliai gali tą pačią pareigą tėvynei atlikti tarnaudami Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), arba aukštųjų mokyklų studentai ir absolventai gali ją atlikti Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (JKVM). Tiek vienu, tiek kitu atveju civilio įprasto gyvenimo ritmas nenutrūksta. Tiesa, tarnybos laikas ilgesnis – 3−4 metai, bet per metus „investuojama“ 20−50 dienų per metus (priklausomai nuo kursų bei asmeninio įsitraukimo), kurių didžioji dauguma – savaitgaliais. Be to, tarnaudami KASP, kariai gauna piniginę išmoką už tarnyboje praleistas dienas, maitinimą arba maitinimo išlaidų kompensaciją, transporto išlaidų kompensaciją, jei tarnybos vieta yra toliau nuo gyvenamosios vietos. Abiem atvejais ištarnavus tinkamą laiką yra įskaitoma pradinė karinė tarnyba. Dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete (VDU) su studentais, pastebiu, kad daugumai jaunuolių tai būna naujiena ir ji tikrai vilioja. Todėl darau išvadą, kad apie tai reikia kalbėti garsiau, tada ir savanorių bus kur kas daugiau. Patriotiškumo iki rugpjūčio neišsiugdysime, bet stengtis verta.
Doc. dr. Vytautas Liesionis, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytojas
Jono Petronio nuotrauka