Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Su Donata Aukštuoliene esame pažįstamos jau kelerius metus. Gyvendamos Čikagoje kartais susitinkame lietuviškuose renginiuose, kuriuose ji dažniausiai būna su savo šeima – vyru Domu ir 8 metų dukra Aleksyte. Su Donatos mama Vitalija dirbame toje pačioje Maironio lituanistinėje mokykloje, be to, ji yra kilusi iš mano gimtojo Kupiškio. Praėjusią vasarą su šia šeima susitikome iškylaudami prie ežero, tad buvo proga ir daugiau pasišnekėti. Žinodama, kad 2022 metais Donata įsitraukė į alternatyvaus meno festivalio „Burning Man“ komandos „Amber Dust“ surengtą Ukrainos palaikymo akciją, norėjau apie tai sužinoti daugiau.
Festivalis „Burning Man“ nuo 1991 m. vyksta Jungtinėse Valstijose, Nevados Juodosios Uolos dykumoje (angl. Black Rock Desert). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu „Black Rock City“ (Juodosios uolos miestas). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, penkis kartus daugiau kitų žmonių ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, veda mankštas… Kiti, pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis, prisideda prie vyksmo, kaip tik kiekvienas išmano.
Lietuvių komanda pagal architekte dirbančios Donatos brėžinius sukūrė medinę ukrainiečių laisvės simbolio instaliaciją, siekdama priminti visuomenei, kad karui Ukrainoje tęsiantis labai reikalingas palaikymas. Paklausta, ar galėtume apie tai pasikalbėjusios daugiau šią istoriją pristatyti projektui „Mano migracijos istorija“, Donata neprieštaravo. Tad kviečiame skaityti ne tik pasakojimą apie lietuvių dalyvavimą garsiajame festivalyje „Burning Man“ su Ukrainos palaikymo simboliu, bet ir šios talentingos moters migracijos istoriją.
Ar gali papasakoti apie save, savo šeimą, darbą, pomėgius?
Esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje, būdama 20 metų atvykau gyventi į JAV. Čia ištekėjau už lietuvio, su vyru auginame 8 metų dukrą. Nuo mažens mėgau užsiimti įvairiais „kūrybiniais projektais“ – piešti, daryti popierinius namukus, baldukus lėlytėms. Svajojau būti architekte, mano svajonei buvo lemta išsipildyti – baigiau studijas ir dirbu architekte.
Architekto darbas reikalauja daug žinių ir pastangų, todėl didelė dalis mano pomėgių yra tarsi būtinybė – tai nuolatinis domėjimasis kompiuterinėmis grafikos ir braižymo programomis, kurios kasmet keičiasi. Tačiau didelę dalį savo laisvalaikio stengiuosi skirti šeimai, ji man yra labai svarbi. Mes mėgstame bendrauti su draugais, patinka keliauti.
Kur Tavo šaknys? Kaip seniai gyveni Amerikoje? Kokia ji, Tavo akimis?
Gyvenu Amerikoje jau apie 20 metų. Kaip tik šiuo metu esu pusę savo gyvenimo nugyvenusi Lietuvoje, o kitą pusę – Amerikoje. Todėl ir jausmas dvejopas: atrodo, kad pusė mano šaknų yra Lietuvoje, o kita pusė – JAV.
Mano akimis, didžiausias Amerikos pranašumas yra tai, kad eilinis žmogus čia gali patogiai gyventi. Manau, tai daugiausia ir traukia imigrantus iš kitų šalių. Žmogus, turintis tikslą ir linkęs įdėti pastangų jam pasiekti, turi galimybę tai padaryti. Gana sunku apibūdinti JAV, nes tai didžiulė, įvairovės kupina šalis. Netgi geografiniu atžvilgiu tai viena nedaugelio šalių, kuriose susijungia visos klimato zonos. Aplankyk Rytų pakrantę, centrinę dalį ir Vakarų pakrantę – pamatysi tris skirtingas šalis. Čia gyvena žmonės, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių – kiekvienas su savo tradicijomis, papročiais, nuomonėmis ir įpročiais. Jie visi priversti suprasti, toleruoti ar bent jau apsimesti, kad toleruoja vienas kitą, – dėl to patogaus gyvenimo… Aš džiaugiuosi, kad čia gyvenu, nes ši šalis gerokai praplėtė mano akiratį.
2022 m. „Burning Man“ festivalyje lietuvių stovykla „Amber Dust“ pristatė instaliaciją „Laisvės trišakis“ („Tryzub“) – kovų už laisvę ir viso pasaulio demokratines vertybes simbolį. Kam ir kaip kilo mintis sukurti šį simbolį? Kaip sekėsi kurti įspūdingą penkių metrų konstrukciją, sveriančią 700 kg? Kas prisidėjo prie šio projekto?
Mano vyro draugas Edgaras jau 13 metų organizuoja stovyklą „Burning Man“ festivalyje. Šiais metas jis labai norėjo pastatyti instaliaciją. Kadangi jį itin sukrėtė karas Ukrainoje, jis norėjo, kad instaliacija būtų susijusi su Ukraina.
Vieną dieną Edgaras tiesiog atvažiavo pas mane, išsikirpęs „Laisvės trišakį“ iš popieriaus, ir paklausė: „Gal turi kokių idėjų, kaip jį pastatyti?“ Pradėjome diskutuoti – kokio dydžio, iš kokių medžiagų jis galėtų būti pastatytas, kaip atlaikys vėją ir kokios mūsų galimybės įgyvendinti šį projektą. Be to, mes iškart nusprendėme, kad instaliacijos nedeginsime, taigi turėjome dar vieną užduotį – kaip ją išardysime ir išvešime iš dykumos? Man kilo mintis pagaminti šį simbolį iš detalių, kurios būtų suneriamos viena su kita kaip 3 dimensijų dėlionė į „waffle construction“. Šio tipo konstrukcija yra ne naujiena architektūroje. Ji labai stabili, dėl to buvau tikra, kad atlaikys dykumos audras. Tada tereikėjo sugalvoti formą ir nubraižyti detales. Mano akimis žiūrint, tai tiesiog didžiulis geometrinis galvosūkis, o man patinka geometrija. Nubraižytas detales reikėjo išpjauti specialia mašina iš maždaug 1,5 cm storio faneros. Saulius Jarasiūnas, kuris organizuoja stovyklą „Burning Man“ festivalyje kartu su Edgaru Genenko, pasirūpino instaliacijos pastatymu – surado, kas išpjaus detales, nuvežė jas į dykumą, pasirūpino apšvietimu ir kitais dalykais.
Ar tai pirmas Tavo darbas, susijęs su lietuviška veikla Amerikoje?
Taip, pirmas.
Kokie jausmai, nuotaikos, įspūdžiai susiję su šio simbolio kūrimu?
Labai malonūs įspūdžiai. Labiausiai pribloškė, kai pamačiau grupelę susigraudinusių ukrainiečių prie „Laisvės trišakio“, kai kurie iš jų verkė. Negalvojau, kad darau kažką ypatingo, tiesiog padėjau draugui, kuris turėjo gražią idėją, ir buvo malonu tapti tos idėjos įgyvendinimo dalimi. Tada supratau, kad kai kam tai turi didelę reikšmę ir sukelia stiprias emocijas. Esu dėkinga Edgarui, kad jis įtraukė mane į šios instaliacijos kūrimo procesą.
Donata, šią vasarą pirmąkart važiavai į „Burning Man“ festivalį. Kokie įspūdžiai? Ar norėsi ten vykti kitąkart?
Įspūdžiai nenupasakojami – tarsi pabuvus kitame pasaulyje. Ten patyriau labai daug pozityvių emocijų. Galbūt taip yra dėl to, kad visas festivalis pagrįstas dalijimosi principu. Ten pabuvus, nori nenori sukasi mintys: „Kaip aš čia dar galėčiau prisidėti, ką galėčiau ten nuvežti ir pasiūlyti kitiems?“ Labai norėčiau dalyvauti ten dar kartą. Šį sykį, rodos, per trumpai pabuvau, per daug miegojau, per mažai pamačiau. Kitą kartą galbūt būčiau labiau pasiruošusi.
Ką Tau reiškia lietuvybė? Kiek savyje jauti vadinamąjį „lietuvybės geną“?
Aš esu lietuvė. Jei nebūčiau migravusi į JAV, tai galbūt būtų tik bereikšmė frazė. Na kas daugiau aš galėčiau būti? Tai būtų tiesiog faktas, kaip ir mano ūgis, akių, plaukų spalva. Tačiau, kad ir kur aš gyvenčiau, kad ir su kuo bendraučiau, kad ir kaip pasikeistų mano mąstysena, aš niekada nebūsiu ne lietuvė. Gyvenant svetimoje šalyje, galbūt yra sudėtingiau palaikyti lietuvybę, nes ji nėra aplink visur ir visada. Tačiau tada pasidaro itin svarbu tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, marginti kiaušinius taip, kaip mano močiutė juos dažė. Man būtų labai sunku, jeigu gyvenčiau kitoje JAV vietoje, o ne Čikagos priemiestyje, kur yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė. Ten vyksta lietuviški renginiai, vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Mano visi artimiausi draugai yra lietuviai. Aš gyvenu Amerikoje, tačiau sukuosi savotiškame lietuviškame „burbulėlyje“. Jei to nebūtų, jausčiausi praradusi didelę dalį savęs.
Loreta Timukienė
Lietuvos nacionalinio muziejaus projektas „Mano migracijos istorija“ finansuotas Lietuvos kultūros tarybos
