Dr. Eglė Kačkutė-Hagan, VU Lyčių studijų centro mokslininkė stažuotoja, jau kurį laiką gilinasi į moterų tapatybės, padėties visuomenėje ir diskriminacijos problemas. Ji moterų kūryboje ieško santykio su jomis pačiomis, jų asmenine patirtimi ir visuomene, kurioje jos gyvena. Moterų padėties visuomenėje, jų diskriminacijos, motinystės patirties ir kitos temos mokslininkę verčia gilintis į naujos, šiuolaikinės moters pasaulį, atsiskleidžiantį per meną, literatūrą ir, žinoma, kasdienį gyvenimą. Šį kartą su mokslininke kalbamės apie moterų padėtį visuomenėje ir jos pačios moterišką patirtį šiandieniame pasaulyje.
Kokie esminiai šių dienų moterų ir praeities moterų skirtumai? Kaip tai atsispindi kūryboje?
To paties galime klausti apie visą žmoniją, tai daugiau klausimas antropologams. Visa žmonija nuolat keičiasi, pastaraisiais keliais dešimtmečiais ypač sparčiai. Nemanau, kad kas nors žino, kas yra moters prigimtis. Kaip ir nežino, kas yra žmogaus prigimtis.
Tai, kad šiuolaikinės vakarietės turi kur kas daugiau laisvės rinktis − kaip gyventi, kuo būti, kaip atrodyti, su kuo būti, su kuo gyventi, kaip rengtis, ką dirbti, gimdyti ar negimdyti, kiek vaikų gimdyti, gimdyti vienoms ar su partneriais ir t. t., – atsispindi pasakojimų siužetuose, juose vaizduojamuose santykiuose.
Kokia yra šiuolaikinė moteris, per ką ir kaip atsiskleidžia jos tapatybė?
Į šį klausimą negaliu atsakyti. Šiuolaikinės moterys yra visokios: jos dirba, mokosi arba ne, valo kitų moterų namus, skrenda į kosmosą, tyrinėja Antarktidą, gimdo, augina keturis vaikus arba nutaria jų neturėti, stoja į vienuolynus, nešioja hidžabus, dėvi bikinius, valdo didžiules korporacijas ir ištisas valstybes, ravi daržus, kuria muziką ir kitokį meną, stato namus, boksuojasi, mušasi, smurtauja, myli, liūdi, išteka ir skiriasi arba neteka ir nesiskiria, keliauja arba visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje, badauja ir persivalgo, keičia lytį, galvoja, svajoja, sielojasi dėl nepasisekusių sumanymų, gailisi neįgyvendintų svajonių, įgyvendina svajones, klysta, gyvena, mėgina atskleisti savo potencialą. Jų tapatybė ir atsiskleidžia per tai, kokius sprendimus jos priima, kokias profesijas renkasi, kokius kuria santykius su kitais žmonėmis ir pačios su savimi.
Moters vaidmenys dėl feministinių idėjų pergalės labai išsiplėtė: moteris jau yra ne tik žmona ir motina, bet ir darbuotoja, šeimos išlaikytoja. Senosios pareigos neišnyko, tačiau atsirado naujų užduočių. Kaip moterys su tuo tvarkosi? Kaip tai atsiliepia jų psichinei sveikatai, tapatybei, laimės jausmui? Ar nenukenčia jos pačios arba vaikai?
Taip, moterų pareigų laukas pasikeitė ir išsiplėtė, o dabar turi pasikeisti ir LABAI išsiplėsti vyrų pareigų laukas. Kadangi Vakaruose, pvz., Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, kova dėl moterų teisių vyko ilgai ir laipsniškai, kartu kito ir bendros visuomeninės nuostatos lyčių atžvilgiu, moterys pamažu išsikovojo subjekto, individo, o ne tik moters statusą. Kintant moterų vaidmenims visuomenėje, kito ir vyrų vaidmenys, jie labiau įsitraukė į vaikų priežiūrą, buities darbus (nors sakyti, kad šiose šalyse pasiekta lyčių lygybė arba kad išnyko mizoginija (stiprus nusistatymas prieš moteris), būtų labai naivu ir klaidinga, nes taip toli gražu nėra). Be to, tam tikros klasės moterys kovėsi dėl galimybės (ne prievolės) dirbti kartu auginant vaikus. Klasinėse Vakarų visuomenėse egzistuoja žmonos ir ypač motinos statusas, net savotiškas prestižas, kuris moterims pradėjus dirbti visai neišnyko. Lietuvoje ir kitose posovietinėse visuomenėse problema ta, kad prasidėjus sovietizmo epochai moterys ne pasirinko, o buvo priverstos dirbti. Be to, 1918 m. moterims suteikus teisę balsuoti, nebesiplėtojo feministinis diskursas, nukreiptas prieš mizoginiją, nedekonstruotas moters kaip menkesnio sutvėrimo vyro atžvilgiu įvaizdis. Todėl šiuo metu Lietuvoje vis dar esama dvejopo požiūrio į moteris: iš jų tikimasi visaverčio funkcionavimo visuomenėje ir darbo rinkoje (čia jos laikomos lygiavertėmis), tačiau tuo pat metu jos nuolat menkinamos, objektyvizuojamos, seksualizuojamos, vertinamos pagal tai, kiek tenkina vyrų žvilgsnį, t. y. potencialiai geismą. Manau, kad šią spragą Lietuvos viešojoje erdvėje ir mėgina užpildyti šiuolaikinės feministės.
Nežinau, kaip moterys su visu tuo tvarkosi. Įvairiai. Man, tiesą sakant, irgi labai įdomu. Todėl šiuo metu ir vykdau vieną tarpdalykinį projektą „Dirbančios (motinos) portretas“, skirtą motinystės, emigracijos (daugiau ekspatriacijos) ir karjeros problematikai. Jo tikslas – suteikti matomumą ir balsą Ženevoje atsidūrusioms ekspatriantėms motinoms, mėginančioms suderinti profesinius ir asmeninius poreikius. Kalbindama tas moteris stengiuosi išgirsti jų problemas, suvokti pasirinkimus ir tų pasirinkimų kainą. Strategijų yra įvairių: vienos į motinystę įsitraukia visiškai ir perima visos šeimos vadovo vaidmenį, kai kurios užsiima kokia nors kūrybine veikla, kai vaikai mokykloje. Dažnai jos jau būna padariusios karjerą ir pakeičia gyvenimo būdą, kitos dirba, o vadovo vaidmenį palieka vyrams (tokių mažuma, bet yra), dar kitos pareigomis dalijasi su partneriais, bet vis tiek mano, kad atlieka daugiau su vaikų priežiūra ir buitimi susijusių darbų.
Kas, Jūsų nuomone, yra motinystė: patriarchalinė priespauda, pareiga ar galbūt moters pilnatvės išraiška?
Manau, kad motinystė yra tikri arba potencialūs motinos santykiai su savo vaiku arba vaikais. Šiuo klausimu man artima poetės ir feminizmo filosofės Adriene Rich teorija, kurioje skiriama motinystė, kaip potencialus kiekvienos moters santykis su savo vaikais, ir motinystės institucija, kuri prikuria įvairiausių suvaržymų, pareigų ir prievolių ir jas interpretuoja kaip motinos prigimtį ir paskirtį. Motinystės institucija yra viena patriarchalizmo išraiškų. Kai kurioms moterims motinystė yra jų pilnatvės išraiška, ir man tai atrodo puiku, tik svarbu nepamiršti, kad ne visos moterys tokios.
Kuo skiriasi motinystė emigracijoje nuo motinystės tėvynėje? Kokia Jūsų pačios patirtis?
Vienas svarbus skirtumas yra susijęs su kalba. Vaiką auginant užsienyje reikia pasirinkti, kuria kalba arba kalbomis jį auginti. Mano atveju tai buvo ir lieka sudėtingas pasirinkimas, nes mano vyras britas, mes su juo bendraujame angliškai, o šiuo metu gyvename prancūzakalbėje Šveicarijoje. Esame dvikalbė šeima, gyvenanti trečioje kalbinėje erdvėje. Kol kas didelėmis pastangomis pasisekė sūnų auginti trikalbį, bet nežinau, ar toliau taip pat seksis, nes jo pasaulio suvokimas ir žinios plečiasi ir mes dar nesugalvojome, kaip užtikrinti tolygų to pasaulėvaizdžio augimą trimis kalbomis. Motinystės emigracijoje patirtis gali būti kur kas vienišesnė nei tėvynėje, tačiau tai priklauso nuo to, koks buvo socializacijos ir kitoks gyvenimo įdirbis emigracijos šalyje prieš gimstant vaikui. Kai kurios motinos, dėl kokių nors priežasčių nutarusios su vaikais kalbėti ne gimtąja kalba, pasijunta labai vienišos ir atskirtos, netgi patiria traumą, kitos džiaugiasi išsivadavusios iš slegiančios ir (arba) traumuojančios gimtosios terpės ir puikiai jaučiasi ten, kur yra.
Kaip Jūs pati tvarkotės su šeimyninėmis pareigomis ir karjeros iššūkiais? Ką patartumėte kitoms moterims?
Ne taip gerai, kaip norėčiau. Man patinka verslininkės Sheryl Sandberg mintis, kad, galėdamos rinktis, moterys renkasi skirtingus dalykus, o pasirinkusios vieną dalyką turi iš dalies (o kartais ir visai) atsisakyti to, ko nepasirinko. Ko gero, patarčiau įsidėmėti, kad visos galime rinktis skirtingus dalykus ir pačios sugalvoti, kaip, su kuo ir kur įgyvendinsime savo gyvenimo projektus, kurie gyvenimui tekant kiek keičiasi.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Miglė Valaitienė
Vaidoto Reivyčio nuotr.
naujienos.vu.lt