Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad senatvė senelių namuose gėdinga ir nemaloni. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros lektorė dr. Urtė Lina Orlova, suprasdama, kad ilgalaikės socialinės globos įstaigose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje sudaro vieną iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių, tyrinėja jų gyvenimo kokybę. Apsigynusi daktaro disertaciją „Socialiai globojamų vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybės veiksniai“, ji, pabrėždama teigiamą reiškinio pusę, aiškinasi, kas senoliams suteikia laimės.
Svarbiausia – galėti
Atlikusi tyrimą, mokslininkė išskyrė septynis gyvenimo kokybę globos įstaigoje rodančius veiksnius. Tai savarankiškų sprendimų priėmimas, gyvybingų ryšių puoselėjimas, reikšmingų akimirkų atkūrimas, vitališkumo išlaikymas, dalyvavimas pagalbos procese, netikėtas asmens sąlytis su nežinia ir nematomi sprendimai, užtikrinantys socialinės globos procesą. Jei reikėtų apibendrinti, kas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia laimės, dr. U. L. Orlova rinktųsi žodį „galėti“. Tai galėjimas būti savarankiškiems, stipriems bei gražiems, galėjimas turėti ir išlaikyti ryšius, priimti pagalbą. „Žmonės jaunystėje gali įkopti į kalną, vėliau dviračiu nuvažiuoti iki bažnytėlės, nueiti iki savo tvartelio, apsikuopti virtuvėlėje, paskiau – tik atsikelti iš lovos. Fizinis aktyvumas senatvėje slopsta. Kol žmogus gali arba mano, kad gali, viskas yra gerai, ar ne?“ – sako lektorė.
Kitas itin reikšmingas aspektas – tai galimybė puoselėti ryšius. Jei artimųjų, draugų ir pažįstamų jau nebėra, seni žmonės gali daug dėmesio skirti tokiems dalykams, kaip jūra ar jų pačių užauginti medžiai.
Pasak dr. U. L. Orlovos, vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems ilgalaikės socialinės globos įstaigose, svarbiausia yra gebėjimas priimti pagalbą ir savarankiškumas. „Kai žmogus papuola į senelių namus, akivaizdu, kad aplinkiniai jį vertina kaip nebesugebantį savarankiškai gyventi. Vieni į pagalbos procesą įsitraukia, kiti jį visiškai ignoruoja. Kaip manote, kurie laimingesni? Galėjimas nuspręsti, kada keltis, kada valgyti, kur eiti ir ką rengtis, taip pat turi daug įtakos“, – įsitikinusi ji.
Dr. U. L. Orlova atkreipė dėmesį į tai, jog gyventojai, patyrę skurdą ir neturintys išsilavinimo, sunkiau priima pagalbą, dažniau vengia dalyvauti įstaigos gyvenime. „Jiems atrodo, kad nieko negalima pakeisti. Yra, kaip yra. Tie, kurie gyveno ne taip skurdžiai ir baigė mokslus, kad ir tremtyje, lengviau įsisąmonina, jog nuo jų šis tas vis dėlto priklauso“, – sako tyrėja.
Kitos tyrimo išvados
Klausydamasi pagyvenusių žmonių istorijų ir analizuodama interviu įrašus, mokslininkė suprato, kad jiems, nors apie tai kalbėti ir vengiama, aktualūs dar du dalykai. Tai mirtis ir socialinės globos, kaip paslaugos, (ne)suvokimas. „Panašu, kad tie, kurie moka apie mirtį pajuokauti, yra laimingesni. Tačiau taip nutinka retai. Seni žmonės dažniausiai mirtį ignoruoja, nors ji senelių namuose iš esmės yra kasdienybė“, – pasakoja dr. U. L. Orlova. Be to, jie kartais sąmoningai neįvardija, kad, gyvendami senelių namuose, žmonės tampa paslaugos gavėjais ir turi teisę reikalauti tam tikros kokybės.
Tapimas socialiai globotinu kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui reiškia pasikeitimą. Asmuo iš savo aplinkos perkeliamas į vietą, kurioje reikia gyventi pagal tam tikras taisykles, daryti tai, ką daro visi, priprasti prie kambario draugų ir kaimynų. „Lietuva išgyveno sovietinį laikotarpį. Vieni buvo ištremti, kiti padarę sovietinę karjerą, treti niekur nesikišo. Ir senatvėje visi šie žmonės turi gyventi drauge“, – teigia mokslininkė. O jau kaip vertinama esama situacija, priklauso nuo požiūrio.
Esti keturios pagrindinės priežastys, kodėl vyresnio amžiaus žmonės atsiduria ilgalaikės socialinės globos įstaigose. Pirma, asmenys patys nusprendžia keliauti į senelių namus. Pasak dr. U. L. Orlovos, tokie žmonės labai greitai ir noriai integruojasi. Antra, tokį sprendimą, negalėdami jais tinkamai pasirūpinti, priima senolių artimieji. Trečia priežastis – socialinių darbuotojų iniciatyva. Jie pasirūpina, kad vieniši ir savarankiškai gyventi nebesugebantys asmenys galėtų apsistoti socialinės globos įstaigoje. Ketvirta, į senelių namus patenka nuo įvairių – daugiausia alkoholio – priklausomybių kenčiantys žmonės.
Į socialinės globos įstaigas vis dar žiūrima gana neigiamai. „Ta karta tikrai žino, ką reiškia tokie žodžiai, kaip „ubagynas“ ir „špitolė“. Senelių namai paversta tokia siaubo vieta, į kurią patenka visiški nelaimėliai. Jie to nenori, nes gėda. Gėda ir vaikams“, – situaciją apibūdina dr. U. L. Orlova.
Apgyvendinat senolį globos įstaigoje, galima manyti, kad jam toje vietoje bus geriau: jis bus aprengtas, pamaitintas, vyks kultūrinių renginių, gausu įvairiausių kitų užsiėmimų, bus visada prieinama profesionali medicininė priežiūra, dirba jauni ir atsidavę darbuotojai. Tačiau dalis žmonių tokį sprendimą vertina kaip negarbingą naštos nusikratymą. „Šios įstaigos susijusios su socialine vienatve. Jei į jas patenki, vadinasi, esi neturtingas. Ir nebūtinai pinigų prasme. Tai labiau dvasinė kategorija. Nors viskas aplink švaru, tvarkinga, darbuotojai malonūs, patys seneliai gyvenimą įstaigoje vadina „rojumi ubagyne“, – teigia mokslininkė.
Dr. U. L. Orlova tvirtai tiki, kad laisvė yra prigimtinė vertybė, todėl žmogaus ir jo šeimos sprendimas, kad ir koks jis būtų, turi būti gerbiamas. Jei artimieji turi finansinių, emocinių ir psichologinių išteklių iki pat mirties slaugyti žmogų namuose, idealu. Tačiau ne visi būtinai privalo savo būstą paversti slaugos ligonine.
Mokslininkė pasakojo, kad viena šeima, gėdydamasi seną moterį atiduoti į senelių namus, laikydavo ją uždarytą kambaryje, neleisdavo būti bendrose patalpose, bendrauti su namiškiais. „Ne to reikėtų gėdytis. Svarbu, kad seni žmonės kuo ilgiau savarankiškai gyventų savo namuose. Galėjimas būti laisvam, savimi ir su artimaisiais yra vertybė. Tačiau brandus pagalbos priėmimas taip pat tokia yra“, – mano ji.
Dr. U. L. Orlova yra savanoriškos pagalbos senelių namams iniciatyvos „Senučiukai“ idėjos autorė ir moderatorė.
Izabelė Švaraitė
V. Jadzgevičiaus, „Senučiukų“ archyvo nuotr.