Dabar dviračiai – vienos iš dažniausiai naudojamų transporto priemonių. Tai puikus būdas ne tik nuvykti iš taško A į tašką B, bet ir praleisti laisvalaikį. Tačiau ar kada nors teko susimąstyti, kaip buvo išrastas pirmasis dviratis ir kuo jis skyrėsi nuo dabartinio?
Pirmosios užuomazgos
Dar prieš sukuriant šiuolaikinį dviratį buvo sukonstruota keletas kur kas paprastesnių šios transporto priemonės pavyzdžių. Bandymai prasidėjo XVI a., atradus Leonardo da Vinci eskizus, kuriuose buvo pavaizduotas primityvaus dviračio dizainas. Tačiau kai kurie istorikai tvirtina, kad piešiniai buvo sukurti ne paties žymaus menininko, o jo mokinio Gian Giacomo Caprotti arba net suklastoti. Vis dėlto šio dizaino dviratis niekada nebuvo pritaikytas praktiniam naudojimui.
Šiuolaikinio dviračio pirmtakai
Vokiečių baronas Karl von Drais XIX a. pradžioje išrado šiuolaikinio dviračio pirmtaką pavadinimu „Laufmaschine“. Jis turėjo du ratus, kuriuos jungė vienas centrinis strypas. Priešingai nei dabartiniai dviračiai, kurie yra lengvai valdomi ir patogūs, tuometiniai buvo kur kas primityvesni. Tam, kad pasiektų reikiamą greitį, vairuotojas turėdavo bėgdamas įsibėgėti. Tada reikėdavo pakelti kojas – dviratis važiuodavo tol, kol sustodavo. Vėliau Karl von Drais dizainas buvo patobulintas Anglijoje ir sulaukė komercinės sėkmės.
Jis buvo naudojamas beveik 40 metų, kol du prancūzų vežimų gamintojai sugalvojo idėją, galinčią pakeisti dviračių pasaulį. Pierre Michaux ir Pierre Lallemen nusprendė pedalus pritvirtinti prie priekinio rato, o sėdynę sumontuoti ant atraminės sijos. 1864 m. buvo pagamintas pirmasis tokio dviračio modelis. Jis pasirodė esąs labai efektyvus ir lengvai sukonstruojamas. Po ketverių metų pradėta masinė šių transporto priemonių gamyba, atliekami pradinio dizaino tobulinimai – taip atsirado vadinamieji „Boneshaker“ dviračiai. Jų rėmas buvo pagamintas iš metalo, o ne medienos, taip pat pradėtos naudoti guminės padangos ir rutuliniai guoliai.
Vienas populiariausių to meto dviračių turėjo didesnį priekinį ratą. 1869 metais jį sukūrė prancūzas Eugene Meyer, o masinę gamybą pradėjo anglas James Starley. Dviratis su aukštesniu priekiniu ratu buvo greitesnis ir komfortiškesnis, turėjo lengvesnį rėmą. Tačiau juo buvo sunkiau nusileisti nuokalne arba pakilti į kalną.
Kiti tobulinimai
1885 metais anglas John Kemp Starley sukūrė savo pirmąjį „saugumo dviratį“. Šiandien šis išradimas laikomas vienu iš svarbiausių dviračių istorijoje. Naujoji transporto priemonė turėjo grandinę, kuri jungė pedalus su galiniu ratu, ir vairu valdomą priekinį ratą. Laikoma, kad būtent tuomet prasidėjo „dviračių aukso amžius“. Nuo to laiko dviračiai tapo standartizuoti visame pasaulyje. Jie atitiko visus pagrindinius kriterijus: saugumą, greitį, patogumą ir vairavimo galimybę, manevringumą. Bendri dviračių bruožai buvo: metalinis rėmas, pripučiamos guminės padangos, ritininė grandinė, viena pavara, pedalai. 1900–1950 m. dviratis tapo viena iš pagrindinių viešojo transporto priemonių ir puikia pramoga. Bėgant metams, dviračių gamybos išlaidos smarkiai sumažėjo, todėl jų populiarumas visame pasaulyje labai išaugo.
Moderniųjų dviračių era
Laikoma, kad ji prasidėjo praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kai Šiaurės Amerikoje išaugo susidomėjimas aktyvaus gyvenimo būdo ir energiją taupančio transporto nauda. 1975 metais daugiau nei 17 milijonų žmonių pradėjo vairuoti dviračius. Nuo tada lenktyniniai, kalnų ir BMX dviračiai tapo standartu visame pasaulyje. Dabar ne naujiena ir hibridinės, elektrinės transporto priemonės, pritaikytos šiuolaikinio vairuotojo poreikiams. Pažanga pastebima ir kalbant apie medžiagas – šiuo metu dviračių rėmai įprastai gaminami iš lengvo ir tvirto aliuminio arba anglies pluošto.
Nuo sunkiai praktiškai pritaikomų modelių iki modernių transporto priemonių – per daugiau nei 500 metų įvyko begalė pokyčių. Daugybė žmonių dabar sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be dviračio. Nieko keista, juk tai – vienas iš geriausių būdų palaikyti fizinį aktyvumą, smagiai praleisti laisvalaikį ar tiesiog nuvykti į norimą vietą.