Egzotinių ir unikalių potyrių troškimas vis daugiau lietuvių gena į Pietryčių Aziją. Eva Jas nusprendė, kad kelių savaičių atostogų per metus šiam nuostabiam pasaulio lopinėliui ištyrinėti negana, todėl persikėlė gyventi į Malaiziją, vėliau – į Indoneziją. Čia ji ne tik mėgaujasi kelionėmis po viena už kitą gražesnes salas, bet ir sėkmingai plėtoja verslą, pritaikydama architektūros ir interjero dizaino žinias, taip pat savanoriaudama prisideda prie pasaulio ateities – vaikų gerovės.
Esate ir architektė, ir interjero dizainerė. Kuriai veiklai pastaraisiais metais skiriate daugiausia laiko?
Šiuo metu abiem veikloms skiriu vienodai laiko, nes vykdomi projektai reikalauja abiejų. Nors tai dvi atskiros sritys, bet glaudžiai susijusios ir kartais susipina.
Papasakokite apie savo karjeros kelią. Kodėl nusprendėte persikelti į Aziją?
Lietuvoje baigiau interjero dizaino studijas ir norėjau įgyti architekto diplomą. Kadangi mūsų šalyje buvo ribotos galimybės tuo pačiu metu studijuoti ir dirbti, išvykau į Londoną. 5 metus dirbau šioje srityje ir kartu studijavau architektūrą neakivaizdiniu būdu. Londonas yra mano namai, ten praleidau 14 nuostabių metų. Bet norėjau keliauti po Aziją, todėl nusprendžiau keltis į Kvala Lumpūrą, Malaiziją. Ten darbavausi tarptautinėje įmonėje.
Balyje turite nuosavą dizaino studiją „Design Eva Studio“. Kodėl pasirinkote būtent Balį? Ar pasirinkimas pateisino lūkesčius?
Pandemijos metu nebuvo galimybių likti Malaizijoje, todėl teko keisti šalį. Kadangi Balyje buvo tekę pabuvoti anksčiau, nusprendžiau, kad būtų smagu sugrįžti.
Iš tiesų dizaino įmonę įkūriau Londone 2014 metais. Bet ši veikla niekada nebuvo pagrindinė, visada turėjau etatinį darbą kitoje įmonėje ir savo projektus darydavau atskirai.
Balyje turėjau puikią galimybę tęsti verslą dėl tam palankių sąlygų. Londone gyventi labai brangu, todėl baiminausi atsisakyti nuolatinio darbo ir atsidėti tik verslui, nebūdama tikra, ar užsitikrinsiu pakankamas pajamas pragyvenimui. Balyje truputį paprasčiau. Čia labai maži vietiniai atlyginimai, tai leidžia gan greitai suburti komandą. Aišku, didžiausias iššūkis rasti gerus darbuotojus, kartais sunkumų kyla ir dėl kultūrinių skirtumų.
Balyje atidariusi savo įmonę nustojau dirbti kitose kompanijose ir „D-eva Studio“ dabar yra vienintelė mano veikla.
Kokio pobūdžio užsakymų dažniausiai sulaukiate? Gal kurie nors projektai pareikalavo itin daug pastangų?
Daugiausia dirbame prie privačių namų – vilų – projektų, bet pasitaiko ir komercinių. Kiekvienas projektas reikalauja pastangų, nes reikia dirbti su vietiniais žmonėmis, vadovautis vietos valdžios įstatymais ir visada kyla daugiau ar mažiau iššūkių.
Kokiais atliktais darbais esate labiausiai patenkinta?
Kiekvienas ilgesnis projektas yra kaip vaikas: ilgai nešiojiesi viziją ir paskui lėtai ją realizuoji. Todėl esu patenkinta visais projektais, sunku išskirti.
Ar kaip dizainerei ir architektei Jums nebuvo sunku persiorientuoti į Pietryčių Azijos rinką, prisitaikyti prie kitokių klientų poreikių?
Iš tiesų maždaug 95 procentai mūsų klientų yra vakariečiai, o vietiniai klientai yra iš didmiesčių ir labai vakarietiški, todėl keblumų dėl to beveik nekyla.
Kokio stiliaus dizainus kuriate? Kokių neįprastų derinių pageidauja klientai?
Mano stilistinis bruožas yra minimalus modernas su tropiniu arba skandinavišku prieskoniu. Dabar vis daugiau pasitaiko japandžio stiliaus projektų, tai yra japoniško ir skandinaviško stilių mišinys. Klientai, atėję pas mane, jau žino mano stilių, todėl dažniausiai išsako pageidavimus pagal buvusius projektus. Žinoma, kartais prašoma ko nors specifiško, bet stilius daugmaž kartojasi.
Kas būdinga Indonezijos gyvenamųjų erdvių stiliui? Ką iš to rekomenduotumėte panaudoti lietuviams, kuriantiems savo namų interjerus?
Čia galioja principas „mažiau yra daugiau“. Kuriant gyvenamąsias erdves stengiamasi naudoti kuo daugiau vietinių medžiagų, vertinamas natūralumas, gamtos įkvėptos formos.
Matydama gyvenamųjų patalpų interjerus, kuriamus Lietuvoje, pastebiu, kad žmonės linkę labai perspausti, maišyti daug skirtingų idėjų, stilių. Aišku, eklektika yra puiku, bet norint skirtingas stilistines formas jungti į visumą reikia turėti pakankamai gerai išlavintą skonį. Todėl jei norisi eklektiško interjero, geriau palikti šį darbą profesionalams.
Dirbdami norime gauti ne tik atlyginimą, bet ir vidinį pasitenkinimą. Kas šiame darbe motyvuoja Jus?
Darbas yra mano pomėgis. Tad kartais sunku nubrėžti ribas, kur baigiasi ir kur prasideda darbas, tai, sakyčiau, yra mano gyvenimo būdas.
Papasakokite apie kitą savo veiklą – savanorystę: kaip prisidedate prie gerųjų pokyčių savo aplinkoje?
Tiek Malaizijoje, tiek Indonezijoje mano savanorystė buvo daugiausia susijusi su vaikais. Malaizijoje vykdavome į kaimus, įsikūrusius džiunglėse, ir veždavome paramos: maisto, drabužių, žaislų. Organizuodavome įvairias veiklas: piešimą, žaidimus, tobulinome vaikų anglų kalbos įgūdžius.
Po apsilankymo viename kaime mūsų maža (iki penkių žmonių) komanda nusprendė tęsti veiklą būtent šioje gyvenvietėje, ir joje įkūrėme mokyklą. Viena mergina apsigyveno ten ir kiekvieną dieną mokydavo tiek suaugusiuosius, tiek vaikus ne tik kalbos, bet ir istorijos, geografijos ir pan. O mes organizuodavome veiklą mieste, rinkdavome paramą ir rūpindavomės, kaip ją nugabenti į kaimą. Vykdydavome įvairius projektus, priklausomai nuo to, su kokiais keblumais susidurdavome. Sužinoję, kad moterims labai trūksta informacijos apie higieną ir pačių higienos produktų, surengėme joms seminarą ir jo metu suteikėme reikiamos informacijos, taip pat iš surinktų lėšų nupirkome higienos priemonių ilgesniam laikotarpiui.
Viena iš įspūdingiausių suorganizuotų veiklų buvo kalėdinis vakarėlis. Daugiau kaip 50 vaikų parūpinome kostiumus. Drauge su vaikais gaminome kalėdinius sausainius, o tėvai darė kalėdines dekoracijas.
Persikėlusi į Balį norėjau tęsti savanorystę ir padėti vaikams. Salos šiaurėje susiradau organizaciją „English Corner“ ir kelias dienas skirtingose miestelio mokyklose mokiau vaikus anglų kalbos pasitelkdama piešimo pamokas. Mokėmės ne tik kaip maišyti spalvas, bet ir jų pavadinimų, su šiomis spalvomis susijusių žodžių ir pan.
Kadangi gyvenu kitoje salos pusėje ir iki ten nuvažiuoti užtrunka apie 3–4 valandas, ieškojau veiklos, kuria galėčiau užsiimti nuolat. Tad prisijungiau prie organizacijos, remiančios našlaičių namus. Kiekvieną sekmadienį gaminame jiems maistą. Kartais paprašome įmonių paremti maistu, kad galėtume juos palepinti pica.
Buvome suorganizavę vaikams išvyką į paplūdimį. Visokiais būdais bandome paįvairinti jų kasdienybę.
Kas pastūmėjo į tokio pobūdžio savanorystę?
Manau, kad vaikai yra mūsų ateitis ir visi turėtume jausti atsakomybę padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Neapsiribojate vien pagalba vietos bendruomenei – prisidedate ir prie lietuvių profesinio augimo. Kas paskatino dalyvauti „LT Big Brother“ mentorystės programoje?
Manau, kad svarbu inspiruoti žmones ir dalintis savo patirtimi.
Ar jau turėjote progą pabūti mentore?
Tokio pobūdžio kontekste ne. Bet su savo darbuotojais kiekvieną dieną stengiuosi dalintis patirtimi, juos įkvėpti.
Ar Jums pačiai pasisekė gyvenime turėti mentorių – profesiniame kelyje patariantį, palaikantį žmogų?
Deja, ne. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl noriu padėti.
Renkantis specialybę man didelę įtaką turėjo mama. Ačiū jai už tai, kad niekada neslopino mano troškimų ir skatino daryti daugiau.
Kas įkvepia kuriant interjero dizainą?
Neabejotinai kelionės. Naujos vietos, gamta, lankomi viešbučiai, kavinės ir visa kita. Bet kokia detalė gali būti pritaikyta naujame projekte.
Kokias keliones labiausiai mėgstate, kurios šalys ypač traukia?
Mane traukia egzotika. Labai patiko Indija ir Marokas. Itin sužavėjo Singapūras. Vis dėlto gražiausia šalimi laikyčiau Indoneziją – ji turi tiek daug salų ir visos jos labai gražios, turinčios savitą kultūrą ir papročius.
Norėčiau aplankyti Japoniją. Su mama tai planuojame gan seniai, tačiau vis nepavyksta.
Pasidalinkite labiausiai įsiminusiais kelionių momentais, atradimais ar mąstymą keičiančiais potyriais.
Balis yra ta vieta, kur nuolat vyksta savęs pažinimo ir atradimo etapai. Kartais, susidūrusi su sunkumais, ieškau dvasinių vedlių pagalbos. Nekalbu apie dabar labai populiarius vadinamuosius „koučerius“, turiu omeny Balio dvasininkus. Būti dvasininku čia gali ne bet kas, kaip patys sako, jie yra išrinktieji, paveldėję galią iš protėvių. Balyje vyksta labai daug religinių ceremonijų, stengiuosi jose dalyvauti. Salos gyventojai nuolat gauna palaiminimą iš dvasininkų, dabar tai yra ir mano gyvenimo dalis.
Kuo Jus žavi gyvenimas Balyje?
Žavi niekada nesibaigianti vasara, beveik ranka pasiekiama jūra, gamta su ryžių terasomis.
Ar yra dalykų, prie kurių vis dar sunku priprasti?
Sunku priprasti prie kultūrinių skirtumų ir vis didėjančio turistų skaičiaus.
Ar tenka pakliūti į keblias situacijas dėl kultūrų skirtumų?
Nuolat (šypsosi). Vienas iš pagrindinių kultūrų skirtumų, nuolat keliančių keblumų, – neadekvatus atostogų skaičius, mat vietiniai švenčia visas religines šventes – tiek islamo, tiek induizmo, tiek budizmo ir kai kurias krikščionybės.
Labai sunku organizuoti veiklą, kai, pavyzdžiui, darbai mėnesiui sustoja dėl ramadano. Nors Balio saloje vyraujanti religija yra hinduizmas, bet dauguma statybų srities darbininkų yra musulmonai. Jie per religines šventes grįžta į gimtuosius namus kitose salose ir, kaip juokauja vietiniai, būna ten tol, kol užtenka pinigų.
Kadangi dauguma mūsų klientų yra vakariečiai, kartais mums labai sunku paaiškinti, dėl kokių priežasčių darbai vėluoja.
Galbūt gyvenimas svetur padėjo į Lietuvą pažvelgti kitomis akimis? Kokią ją matote dabar?
Lietuvoje negyvenu jau 18 metų ir gana retai joje lankausi. Tačiau su savimi nešiojuosi lietuviškas šaknis, papročius ir tradicijas. Manau, kad gyvenimo užsienyje patirtis labai pakeitė mano mąstymą ir praplėtė akiratį. Teko dalyvauti keliuose projektuose Lietuvoje ir susidariau nuomonę, kad dabartinis jaunimas savo požiūriu, jaunatvišku maksimalizmu labai skiriasi nuo mano ar mano tėvų, senelių kartos. Linkiu, kad su metais tas maksimalizmas neišblėstų ir nestigtų pozityvumo.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš pašnekovės archyvo
