Šiandien dažniausiai girdime tik tai, kad euro įvedimas Lietuvai yra labai geras žingsnis arba, priešingai – netinkamas sprendimas. Visuomenėje daugybė klausimų kyla dėl to, jog vis dar mažai kalbama apie euro įvedimo naudą be emocijų, objektyviai ir argumentuotai.
Didžiausią nerimą dėl euro tautiečiams šiuo metu kelia žvalgymasis į kaimynus latvius. Žiniasklaida suskubo eskaluoti tai, kad Latvijoje įvedus eurą pastebėtas kainų šuolis, tačiau atlikta analizė parodė, jog vienų produktų kainos nežymiai augo, o kitų, priešingai – sumažėjo. O kainos Lietuvoje auga ir neįvedus euro.
Esame įsipareigoję žengti eurozonos keliu
Pirmiausia reikia nepamiršti, kad Lietuvoje veikia valiutų modelis, pagal kurį lito kursas yra susietas su euro kursu. Taigi eurą teoriškai jau turime.
Lietuva referendume dėl narystės ES pritarė visoms šios narystės sąlygoms, taigi pritarė ir euro įvedimui. Jį turi įsivesti visos ES šalys narės. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos stojimo į ES sutartyje. Taigi Lietuva jau įsipareigojusi įsivesti eurą, tačiau nenustatė datos, kada tai įvyks. Todėl klausimas, įsivesti eurą ar jo neįsivesti, nebeturėtų būti keliamas – Lietuva tai padaryti įsipareigojo, ir euro nebeišvengsime.
Svarbesnis klausimas – kada tai padaryti. Ar esame tam pasirengę, ar dabar tam tinkamas laikas? Formaliai šalis narė gali įsivesti eurą, kai tik tam yra pasirengusi ir atitinka Mastrichto kriterijus, tačiau esama pavyzdžių, kai šalys, pavyzdžiui, Švedija, faktiškai jau seniai atitinka šiuos kriterijus, bet vis dar yra „nepasirengusios“ to padaryti, nes norą įsivesti eurą ar neįsivesti jo lemia visai kiti motyvai. Todėl būtina įvertinti, ar Lietuva tam tikrai pasiruošusi ir ar tai šiuo metu būtų naudinga. Lietuvos banko atliktame tyrime kaip pagrindiniai euro įvedimo pranašumai nurodomi šie: daugiau investicijų, eksporto augimas, sumažėsiančios paskolų palūkanos, valiutos keitimo išlaidos.
Naujos investicijos
Lietuvos banko atliktame tyrime padaryta prielaida, jog į Lietuvą bus pritraukta daugiau investicijų, ypač tiesioginių užsienio investicijų (TUI), kurių mūsų valstybei labai trūksta, kad paspartėtų ekonominis augimas, būtų daugiau ir kokybiškesnių darbo vietų (geriau mokamų), daugiau socialinių garantijų, yra teisinga tik iš dalies.
Euras atlieka labiau šalies ekonominės būklės indikatoriaus vaidmenį – parodo, kaip šalis tvarkosi viduje, kaip sutvarkyti jos viešieji finansai, kaip sėkmingai joje veikia ekonomika. Tai – daugiau šalies rizikos, investuotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris prisideda prie investicijų pritraukimo. Aišku, vien euro buvimas negarantuoja ekonominės gerovės, tačiau euro įvedimas būtų pakankamai objektyvus rodiklis, parodantis, kad šalies ekonomika funkcionuoja gerai, todėl investicinė aplinka pagyvėtų.
Išaugs eksportas
Tiesioginės įtakos eksporto apimčių didėjimui euras irgi neturi, nes eksporto apimtis labiausiai lemia eksportuojamos produkcijos paklausa tose rinkose ir eksportuojamos produkcijos konkurencingumas. Užsienio prekyboje jau seniai atsiskaitoma eurais, doleriais ar kita valiuta, o esant litui, susietam su euru, tai nesukelia valiutos rizikos. Poveikis eksportui gali pasireikšti kaip sumažėjusios valiutos keitimo išlaidos (per valiutos kursą, keitimo mokesčius ir pervedimo mokesčius). Nors gyventojams, keliaujantiems į eurozonos šalis, tai nebūtų didelės sumos, tačiau verslui tai – nemenkos išlaidos, kurias jis neišvengiamai turi įtraukti į eksportuojamo produkto kainą. O produkcijos kaina yra vienas pagrindinių eksporto konkurencinių pranašumų, lemiančių didesnį parduodamų produktų kiekį, didesnes pajamas, tolesnes investicijas, plėtrą ir naujas darbo vietas.
Sumažės palūkanų normos
Tikimasi, kad įvedus eurą sumažės palūkanų normos, o tai būtų naudinga ir gyventojams, ir verslui. Daugiau nei 70 proc. gyventojų paskolų yra paimtos eurais, todėl tarpbankinė situacija šiems klientams įvedus eurą neturėtų keistis. Euro įvedimo poveikį labiausiai pajustų kita gyventojų grupė (apie 25 proc.), paėmusi paskolas litais su kintama palūkanų norma, kurios pagrindą sudaro VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų, už kurias bankai yra pasiruošę paskolinti lėšų litais kitiems bankams, normos).
Kitas svarbus aspektas – paskolos verslui. Paskolos verslui yra paimtos eurais ir litais maždaug po vienodą sumą, paskolų apimtys ir verslui, ir gyventojams taip pat yra panašios (atitinkamai 23 966 mlrd. Lt ir 22 799 mlrd. Lt), tačiau paskolos litais verslui sudarytų apie 12 mlrd. Lt ir yra apie du kartus didesnės nei paskolos gyventojams. Verslo paskolų palūkanų normos daug didesnės, todėl įvedus eurą sumažėtų verslininkų paskolų kaina ir kartu jų produkcijos sąnaudos, atsirastų daugiau stimulų skolintis investicijoms.
Galimai sumažėtų valstybės skolos: su 2009–2012 m. brangiai pasiskolintomis paskolomis susijusioms paslaugoms valstybė kasmet išleidžia apie milijardą litų. Perskolinus šias paskolas gerokai mažesnėmis palūkanomis būtų galima sutaupyti kelis šimtus milijonų litų ir šias lėšas panaudoti investicijoms, socialinėms reikmėms, pvz., pensijoms grąžinti, švietimui, sveikatos apsaugai, viešajai tvarkai palaikyti ir pan.
Mažės valiutos (euro) keitimo išlaidos
Valiutos (euro) keitimo išlaidos sumažės. Valiutų keitimo išlaidas sudaro komercinių bankų nustatytas valiutų keitimo kursas, valiutų keitimo operacijų ir pervedimų (atsiskaitymų) eurais išlaidos. Valiutos keitimo mokestis grynaisiais – nuo 1 iki 4 Lt už vienkartinę operaciją, keičiant per internetinės bankininkystės sistemą – dar mažesnis, o pervedimo mokestis į sąskaitas užsienio valiuta svyruoja nuo 10 iki 20 Lt, dažniausiai – 50–60 Lt, nebent naudojamasi sistema mokėjimai.lt (0,6 Lt už pervedimus eurais į EEE šalis).
Baimės dėl euro įvedimo
Labiausiai besibaiminantieji euro įvedimo kalba apie kainų augimą, savarankiškos monetarinės politikos praradimą, įmokas į Europos centrinį banką (ECB), į Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), vienkartines euro įvedimo išlaidas, ne visai išspręstas eurozonos problemas, „prasikaltusiųjų“ eurozonos šalių gelbėjimą Lietuvos pinigais, apribojimus pačiai Lietuvai ir Skandinavijos patronuojantiems bankams, kurie dominuoja Lietuvos bankiniame sektoriuje, pasinaudoti ESM lėšomis.
Kainų augimas
Kainų kilimas įvedus eurą pasireiškė visose šalyse, tačiau, kaip rodo tyrimai, tai buvo vienkartinis poveikis, dažniausiai dėl kainų suapvalinimo, euro sąnaudų perkėlimo vartotojams ir pardavėjų pasinaudojimo vartotojų neatidumu. Tiesa, kainų keitimo sinchronizavimas Lietuvos atveju suveiktų mažiau: paprastai kainos peržiūrimos laipsniškai, o dėl euro įvedimo visos kainos bus peržiūrimos vienu metu. Be to, Lietuvoje kainos peržiūrimos dažnai. Kainos auga, nors euras dar neįvestas, ir sparčiau, nei norėtume. Vis dėlto kainų augimui didesnę įtaką turi kitos kainos struktūros dalys: energijos išteklių kaina, mokesčiai, darbo jėgos ir kapitalo kaina, reguliavimo naštos (biurokratinio reglamentavimo) išlaidos, teisinio ir mokestinio (ne)stabilumo išlaidos. Taigi, įvedus eurą, susidursime su vienkartiniu kainų augimu, o ateityje kainos augs neišvengiamai ir nepriklausomai nuo euro įvedimo.
Lietuvos įmokos į Europos centrinį banką
Lietuvai tapti visaverte eurozonos nare kainuotų nuo 1,169 mlrd. iki 3,669 mlrd. eurų (jeigu būtų reikalaujama prisidėti prie pagalbos teikimo), o skaičiuojant ir dalyvavimą Tarptautiniame valiutos fonde – 3,84 mlrd. Eurų, arba 13,26 mlrd. Lt (LB tyrimas). Tiesa, visų šių lėšų gali ir neprireikti, jos būtų sumokamos ne iš karto, tačiau žinoti iš anksto, kiek ir kas gali kainuoti, būtina.
Vienkartinės euro įvedimo išlaidos
Lietuvos banko vertinimu, viešasis ir privatusis sektoriai turėtų 0,6–0,9 mlrd. Lt euro įvedimo išlaidų. Tai – suma, numatoma remiantis kitų užsienio šalių patirtimi įvairias euro įvedimo laikotarpiais. Į šią sumą įskaičiuotas ir vienkartinis kainų augimas vos įvedus eurą.
Apribotos galimybės pasinaudoti Europos stabilizavimo mechanizmo parama
Lietuva, nors ir sumokėjusi įmokas į Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), vargiai galėtų pasinaudoti šio finansinio instrumento lėšomis, nes yra nustatytos sąlygos, susijusios su struktūrinių reformų vykdymu. Apribojimai taikytini ir Lietuvoje veikiantiems Skandinavijos bankams. Taip yra todėl, kad nei Švedija, nei Danija nėra eurozonos narės, todėl šio ESM lėšos nebūtų prieinamos patronuojantiems bankams. Riziką mažintų naujos bankų reguliavimo taisyklės, taikomos visiems ES bankams.
Paminėjus racionalias priežastis, verta paminėti emocinį veiksnį – Lietuvai, kaip donorei, gali būti psichologiškai sunku teikti paramą sunkumus patiriančioms kitoms eurozonos šalims, ta būtų vertinama kaip neteisybė.
Apie ką dar nediskutuojama?
Kalbant apie euro įvedimą, dar nebuvo vertinta, kiek jis paveiks Lietuvoje esančius komercinius bankus. Šiuo atveju labai tikėtinas rezervo ir atidėjimų Lietuvos bankui sumažinimas, kuris leistų komerciniams bankams „atšaldyti“ bent dalį lėšų. Apie šį aspektą vengiama diskutuoti, nes Lietuvos bankų sektoriuje vyrauja užsienio bankai, kurių tiesiog nemėgstama. Net jei tokia „nemeilė“ yra užsitarnauta, vertėtų skaičiuoti, kas Lietuvai naudingiau: ar kad sumažėtų paskolų palūkanos, operacijų, aptarnavimo įkainiai, ar kad pigtų finansinės paslaugos.
Taip pat nebuvo įvertintas euro įvedimo poveikis politiniu požiūriu – ne tik Lietuvos integracijos į ES, į eurozoną atžvilgiu. Nekalbėta apie mažesnes galimybes vietos politikams priimti neprognozuojamus ar neprotingus sprendimus pinigų politikos atžvilgiu.
Kuri svarstyklių pusė nusvers?
Bet kokia tolesnė diskusija dėl euro įvedimo turėtų vykti vertinant visus argumentus pragmatiškai ir sąžiningai, neslepiant trūkumų, įvardijant kainą, pateikiant pranašumus aiškiai ir parodant, kaip tai atsilieps mūsų visų gyvenimui, verslui, politikai, tolesnei visuomenės ir ekonomikos raidai. Žmonės nėra kvaili ir pasiskaičiuos, kas galų gale jiems bus naudingiau, todėl nėra reikalo ką nors slėpti, nevertėtų naudoti nepagrįstų argumentų, pavyzdžiui: „Įvedus eurą eksportas augs po 5 proc. per metus.“ Tokie pareiškimai ne tik klaidina, bet ir diskredituoja patį diskusijų objektą.
Apsvarsčius visus pranašumus ir trūkumus, įvertinus, kad Lietuvos banko tyrime deklaruojamas eksportas taip neaugs arba augs ne dėl euro įvedimo, o investicijų apimtys nebus tokios didelės, kaip prognozuojama, vis dėlto matoma didesnė euro įvedimo nauda, ypač ilguoju laikotarpiu.
Įvertinus, kad sumažės palūkanų, valiutų keitimo išlaidos, valstybės skolos valdymo išlaidos, bus galimai pritraukta tiesioginių užsienio investicijų, galima manyti, kad euro nauda Lietuvai sudarytų 6,82 mlrd. eurų. O būtinosios išlaidos, apimsiančios vienkartines euro įvedimo išlaidas, įskaitant kainų augimą, privalomąsias įmokas į ECB ir ESM, sudarytų iš viso 1,429 mlrd. eurų. Todėl grynoji nauda dėl euro įvedimo sudarytų apie 5,39 mlrd. eurų (iš 6,82 mlrd. eurų atimame 1,429 mlrd. eurų) per vidutinės trukmės laikotarpį. Susiklosčius itin nepalankioms aplinkybėms, Lietuvai dar gali tekti papildomai sumokėti 2,5 mlrd. eurų pagal pareikalavimą į ESM ir 171 mln. eurų TVF, tačiau net ir tada grynoji nauda vis tiek sudarytų 2,72 mlrd. eurų (9,39 mlrd. Lt).
Taigi ar verta delsti, mokėti už savo baimes ir prarasti galimą naudą?
Danguolė Saldžiūnienė, ekonomistė