Turbūt ne vienas, vos pagalvojęs apie šią daugelio požiūriu opią temą, suraukia antakius ir mintyse puola sakyti: aišku, kad visi išvažiavę yra emigrantai. Juk jie išvažiavo, paliko šalį, ir gerai, tegu tik nešdinasi, mums jų nereikia. Bet aš neraukiu antakių, nes būtent dabar esu laikinai pakeitusi savo gyvenamąją vietą.
Šiuo metu gyvenu Londone. Ir nedirbu valytoja, netvarkau viešbučio kambarių ir neleidžiu savaitgalių su alaus buteliu priešais televizorių, kaip dauguma žmonių Lietuvoje įsivaizduoja išvykusių į kitą šalį žmonių buitį. Teks nuvilti. Nesiruošiu raudoti, koks baisus tas išvykėlio gyvenimas, kaip lietuviai Londone vienas kitą žudo ir kaip pasiilgau juodos duonos ir silkės. Nesiruošiu ir liaupsinti visų išvykusiųjų. Tiesiog noriu pasidalyti savo patirtimi, savo požiūriu į išvykusius žmones ir miestą, kuriame gyvenu.
Savęs nevadinu emigrante, nes esu šioje šalyje laikinai. Man emigrantas yra žmogus, išvykęs iš šalies, kurioje gimė, ir neketinantis ten grįžti. Štai lietuviai, Antrojo pasaulinio karo metais išvykę iš Lietuvos, yra emigrantai. Jie negrįžo, pamiršo lietuvių kalbą, šalį. Ne visi, be abejo. Ir jei emigranto požymis yra gyvenamosios vietos pakeitimas, tai visi studentai, atvažiavę iš Plungės, Pušaloto ar Mažeikių į Vilnių, irgi yra emigrantai. Juk pakeitė gyvenamąją vietą, dažnas nebegrįš į gimtinę, liks sostinėje.
Dar vienas dalykas, kalbant apie emigrantus, gana erzina – visi yra sumetami į tą patį katilą, kurį dažnas įsivaizduoja taip: nerado darbo Lietuvoje, yra negabus, kvailas, išvažiavo į Angliją, Norvegiją, Airiją ar Vokietiją ir dirba statybose, viešbutyje, plauna tualetus, skina braškes arba geriausiu atveju pakuoja šaldytas vištas. Ne, brangieji, visi žmonės skirtingi ir visi turi savų priežasčių, kodėl išvažiavo. Vieni išvažiuoja studijuoti, kiti – užsidirbti butui, treti verslauja, ketvirti daro nusikaltimus. Man buvo įdomu save išbandyti, pamatyti pasaulio, pakeliauti, susipažinti su kitų tautybių žmonėmis. Tiesiog neįsivaizdavau, kad visą gyvenimą gyvensiu vienoje šalyje. Juk pasaulis toks didelis ir įvairus, norisi pažinti daug. O Londonas tam puikiai tinka. Tai miestas, kupinas įvairovės, tautų, religijų, renginių, stilių, požiūrių. Jame gali rasti visko. Svarbu tik atsirinkti, kas tau naudinga, kas žalinga. O pagundų daug…
Gyvendama tokiame margame mieste, turiu draugų iš viso pasaulio: Italijos, Ispanijos, Bangladešo, Vengrijos, Filipinų ir, be abejo, pačios Didžiosios Britanijos. Manau, tokia patirtis, nesvarbu, kokį darbą dirbtum, yra neįkainojama. Ne tik prasiplečia akiratis, pasaulio suvokimas, bet ir įgyjama tolerancijos, kurios Lietuvoje labai trūksta. Pavyzdžiui, mano kolegos musulmonai sulaukę ramadano nieko nevalgo ir negeria, kol šviečia saulė. Lietuvoje, manau, dažnas pasukiotų pirštą prie smilkinio dėl to, tačiau čia tai yra visiškai normalu. Tai tik paties žmogaus reikalas. Juk niekas neturi teisės nurodyti, kaip gyventi kitam žmogui. Ar jums patiktų, jei kas nors priėjęs pasakytų, jog jūsų šukuosena bjauri, o valgyti šaltą rožinę sriubą yra šlykštu? Būtent nesistebėti žmonių įvairove tampa kasdienybe.
Žinoma, išimčių yra visur, tad ir čia yra siaurai matančių žmonių. Deja, dažnai tai būna iš mažo miesto ar kaimo atvykę lietuviai. Ne kartą teko gėdytis nepažįstamų tautiečių, lietuviškai apkalbančių žmones autobuse ar tarpusavyje bendraujančių žodžiais, iš kurių bene kas trečias – keiksmažodis. Bet ką padarysi. Tik gaila, kad dažnas lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, mano, jog visi išvykėliai yra būtent tokie.
Yra ir siaurapročių vietinių. Deja, bet iš priešiškai nusistačiusių vietos gyventojų teko ne kartą išgirsti: „Tu atėmei darbo vietą iš brito, važiuok atgal į savo šalį.“ Aišku, sakantysis nepagalvoja, kad į tą pačią darbo vietą kandidatavo ir britai, visų galimybės buvo vienodos, tačiau atrinko mane. Na, kaip sakoma, duok kvailiui kelią…
Tarp mano pažįstamų lietuvių daugiausia yra studentų ir savo verslą pradedančiųjų. Pažįstu ir keletą tokių kaip aš – įgyjančių gyvenimo patirties, keliaujančių, ieškančių savęs. Tam gyvenimas Londone puikiai tinka, nes pats miestas nėra laikomas Anglija. Dažnai sakoma: yra Anglija ir yra Londonas. Manau, tiesa. Man teko keliauti po šalį, lankytis dideliuose ir mažuose miestuose, tačiau nieko panašaus į Londoną kitur nėra. Tad kuo jis ypatingas? Kaip ir visi dalykai, miestas turi privalumų ir trūkumų, tačiau neabejotinas jo išskirtinumas – įvairovė. Reikėtų pradėti nuo to, kad čia gyvena apie 9 milijonus žmonių. Nemažai. Ypač tai jaučiama savaitgaliais ar darbo dieną per piką. Gatvės dažnai sausakimšos, visur eilės. Bet taip būna daugiau centriniame Londone. Taigi tai yra trūkumas. Kaip ir didžiuliai atstumai… Vargu ar įmanoma grįžti namo pavalgyti per pietų pertrauką…
Londonas žavingas tuo, kad niekad nežinai, ką atrasi, su kuo susipažinsi. O susipažinti lengva. Jau nebestebina kalbinantys žmonės autobuse, parduotuvėje, gatvėje. Taip pat nuostabos nebekelia šalia viduramžių bažnyčios išdygęs stiklinis pastatas, žmonių, kalbų, gyvenimo būdo įvairovė.
Žmonėms, norintiems pažinti Anglijos ir pasaulio kultūrą, Londone sudarytos puikiausios sąlygos: didžiuosiuose muziejuose („British Museum“, „Natural History Museum“, „Science Museum“, „Victoria & Albert Museum“, „National Gallery“, „Tate Modern“) ir kituose lankytis galima nemokamai. Tai meno ir kultūros lobynai, kuriuose galima prarasti laiko suvokimą, nes jie yra milžiniški. Taip pat gausu bažnyčių, parkų, kuriuos lankyti galima irgi nemokamai. Kai atsibosta miesto šurmulys, galima atsipūsti ramiose vietose. Ir atvirkščiai – norintiems linksmybių, pasirinkimas didelis. Klubai, barai, garsiausių pasaulio žvaigždžių koncertai. Aišku, ne nemokamai!
Esant tokiai didelei rinkai, nebestebina itin specializuotos parduotuvės: labai brangių skėčių, klubų aprangos, gotų subkultūros drabužių ir aksesuarų ir pan.
Be abejo, ne viskas rožėmis klota, kaip ir visur. Kartais nuolatinis triukšmas, žmonių minios vargina. Taip pat gyvenimo išlaidos gerokai tuština kišenę. Bet… Kiekvienas žmogus sprendžia, kaip ir kur jam gyventi. Vienas puikiai jaučiasi egzotiškoje Indijoje, kitas laimę atranda Skuodo rajone. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tik reikia nepamiršti, kad žmonių teisti niekas neturi teisės ir kad visiems pravartu įgyti daugiau tolerancijos ir pakantumo.
Indrė Glazauskaitė