Trečią kartą į Širvintas užsuko tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“. Kaip visuomet, kartu su lietuvių bardais festivalyje pasirodė svečių iš užsienio. Šįkart tai buvo kompozitorė ir dainų atlikėja iš Švedijos Marija Pill ir bardas iš Airijos D. Mcloughlin.
Virgio Stakėno pasirodymas
Pirmas į sceną, nuklotą rudeniškais lapais, įžengė Lietuvos kantri tėvu tituluojamas Virgis Stakėnas. Jis prisiminė, kad Širvintose lankėsi prieš daugiau nei dvidešimt metų, ir teigė iki šiol menantis tą viešnagę. O širvintiškiui V. Keliuočiui tuometinį susitikimą primena V. Stakėno dovanota gitara…
Pristatydamas kiekvieną dainą V. Stakėnas pasakojo jos atsiradimo istoriją arba primindavo jos adresatą. Atlikėjas, išleidęs jau aštuonioliktą albumą, sakė: „Neužtenka kurti tik sau, savo namams. Kūrybą reikia nešti žiūrovams.“ Savo pasirodymą dainuojamosios poezijos veteranas (dainuoja jau keturiasdešimt penkerius metus) pradėjo nuo romanso, tinkamo rudens dienai… Ryškiomis spalvomis degė scenoje pabirę klevo lapai… „Ateis rudenėlis ir tos šaltos dienos…“ – dainavo V. Stakėnas.
Jis pasakojo, kad pasisemti įkvėpimo dažnai vykstąs į kantri muzikos tėvynę. Lankytis dažnai JAV tenka ir dėl (kaip pats įvardijo) dviejų trečdalių savo šeimos: šioje šalyje gyvena duktė su šeima. Savo susižavėjimą pirmapradžiu tos šalies gamtos grožiu sudėjo dainoje apie Koloradą.
Širvintiškių šiltai priimti ir svečiai iš užsienio
Šiame festivalyje dainavo ir pirmąkart į Lietuvą atvykusi žavi atlikėja iš Švedijos M. Pill. Švedų kalba ji, pritardama sau fortepijonu, dainavo apie paprastus kasdienybės džiaugsmus (dainos „Pienas“, „Pusryčiai“), apie savo mažą miestelį Vakarų Švedijoje, jo istoriją. Viena daina buvo skirta žmogui, vaikystėje buvusiam dideliu svajotoju, o vėliau tapusiam Nobelio premijos laureatu… Per pusvalandį Marija savo romantiškomis melodijomis pavergė klausytojų širdis.
Pašėlusio, ugningo airiško temperamento į sceną įnešė bardas iš Airijos D. Mcloughlin. Jis pradėjo dainuoti dar vaikystėje, kai brolis į namus atbogino gitarą. Lietuvoje bardas nebe pirmą kartą, ir visi apsilankymai jam labai malonūs. „Ryškiausias prisiminimas iš koncertų – žmonių veidai, kuriuose atsispindi dėkingumas ir meilė“, – sakė airių dainininkas. Ypač publikai patiko airių liaudies dainos ir šokių melodijos, atliekamos pritariant būgnui (apie Patriką, apie dėdę Džoną).
Ainio Storpirščio dainos žavėjo jaunimą
Koncertą užbaigė Ainis Storpirštis. Širvintų publikai jis padainavo autorines dainas „Broliai“ (įkvėpta lietuvių liaudies dainų), „Geležinis vilkas“, „Mano siela – vandenynas“ ir kitas. Vienu metu atrodė, jog Ainis nustos dainuoti, gal pajuto, jog publika nepriima, nereaguoja… Vyresnio amžiaus žmonėms jo dainos galbūt ir nepriimtinos, tačiau po koncerto kalbinami jaunuoliai neslėpė susižavėjimo: „Ainis Storpirštis – didis aktorius, nesvarbu, ką jis darytų: vaidintų ar dainuotų…“ Gal dėl to, kad pamatė salėje jaunų veidų, jis nusilenkdamas kelis kartus parodė legendinį gestą iš spektaklio „Kovos klubas“… Šis spektaklis itin pamėgtas jaunų žmonių.
Festivalio organizatorių – Mokytojų namų – vardu buvo padėkota Širvintų kultūros centro direktorei Birutei Golubevai ir Irenai Petuškienei. Padėkos raštus įteikė festivalio savanorė Ieva Vareikytė.
Džiugu, jog širvintiškiai kiekvieną rudenį turi progą klausytis gyvos, nebanalios muzikos. Būtent dainuojamosios poezijos, kur be galo svarbus žodis. Kaip kartą pasakė Vytautas Kernagis, „poetinio žodžio niekada nepakeis niekas – nei kompiuteriai, nei antenos, nei telefonai… nes tik poezija gali prakalbinti sielą…“
Ligita Varaneckienė
www.krastonaujienos.lt