Sušilus orams daugelis žmonių renkasi savo laisvalaikį praleisti gamtoje: bėgioja, važinėja dviračiais, žaidžia futbolą bei krepšinį lauko aikštelėse. Vienas iš būdų norintiems aktyviai praleisti laisvalaikį gamtoje – šiaurietiškasis ėjimas. Ką svarbiausia žinoti norintiems užsiimti šiaurietiškuoju ėjimu ir kuo šis yra naudingas mūsų sveikatai?
Prieš užsiimant šiaurietiškuoju ėjimu, reikia žinoti, kokių tikslų norime pasiekti. „Jeigu žmogus daug laiko praleidžia namie, nori daugiau judėti, tai šiaurietiškasis ėjimas – gera išeitis. Tik matau, jog žmonės parkuose eina tikrai ne techniškai – jie tiesiog eina su lazdomis ir aš matydama džiaugiuosi, kad jie juda, o ne renkasi pasisėdėjimą namuose. Jeigu tikslai yra ne tik eiti su lazdomis, jeigu žmogus siekia, kad dirbtų kuo daugiau raumenų grupių, svarbu susitikti su instruktoriumi ir bent kelis kartus pasimokyti ėjimo technikos“, – teigia Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) šiaurietiškojo ėjimo dėstytoja Rasa Paulauskienė.
Šiaurietiškasis ėjimas turi daug privalumų, bet svarbiausias – pagerėjusi emocinė sveikata. „Vienuose mokymuose šiaurietiškojo ėjimo instruktoriai iš Vokietijos pasakė, dėl ko jų šalyje žmonės renkasi šią veiklą. Dėl to, kad jiems norisi bendravimo. Šiaurietiškasis ėjimas yra neintensyvi sporto šaka ir jis puikiai leidžia bendrauti einant. Kiti veiksniai, kuriuos jie išskyrė, – nugaros skausmai ir svorio kontrolė. Aš pastebėjau (savo praktikoje daugiausia dirbu su jaunais žmonėmis), kad studentai būna nustebinti šios veiklos paprastumo ir to, kaip ji puikiai veikia emocinę žmogaus sveikatą. Dažnai po paskaitos duodu studentams rašyti refleksijas – iš pradžių jie turi įvardyti, kaip jautėsi pratybų pradžioje, kokia buvo jų fizinė, emocinė sveikata ir kokia ji buvo po pratybų. Ir aš pati būnu nustebusi, kokie jie būna žvalūs, entuziastingi. Emocinė sveikata, jos stiprėjimas ir darbingumo pagerėjimas – pagrindiniai šiaurietiškojo ėjimo privalumai“, – dalijasi savo patirtimi Rasa.
Šiaurietiškasis ėjimas ypač tinkamas sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, ėjimo tempas leidžia bendrauti ir pabūti gryname ore. „Šiaurietiškojo ėjimo metu atsipalaiduoja kaklo ir sprando raumenys, kurie įsitempia, kai žmonės dirbą sėdimą darbą. Taip pat stiprinama viršutinė kūno dalis – rankos įdarbintos, nes lazdos yra skirtos tam, kad jomis atsispirtume, ir kai atsispiriame lazdomis, į darbą įsitraukia kur kas daugiau raumenų grupių. Buvimas gryname ore, lauke nuteikia labai kūrybiškai ir aprūpina deguonimi mūsų širdies ir kraujagyslių sistemą. Šiaurietiškojo ėjimo tempas nėra intensyvus, leidžia bendrauti, bet kartu gerina darbingumą ir žmogaus savijautą“, – pasakoja LEU dėstytoja.
Kiek laiko reikia skirti šiaurietiškajam ėjimui, kad ši veikla būtų naudinga organizmui? „Rekomenduojama 2–3 kartus per savaitę bent po 30–40 min. Jeigu mažiau kaip pusvalandį, žmogus nespėja atitrūkti nuo rūpesčių. Jeigu nepavyksta 40 min. skirti iš karto, galima suskirstyti – vakare pusvalandis ir ryte pusvalandis. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimais, vidutinio intensyvumo krūvio veiklos suaugusiam žmogui reikėtų 30 min. per dieną. Šiaurietiškasis ėjimas – vidutinio intensyvumo fizinis krūvis, kai žmogus šiek tiek sušyla, suaktyvėja kvėpavimo sistema, padažnėja pulsas“, – teigia Rasa.
Vis populiarėja 10 000 žingsnių per dieną iššūkis. Kaip jį vertina šiaurietiškojo ėjimo dėstytoja? „Dabar vedžiau užsiėmimus ištęstinių studijų studentams ir pastebėjau, kad jie seka, kiek nuėjome žingsnių. Mūsų pratybos trukdavo 3 val. – nueidavome 10 000 žingsnių. Judėjimas yra puikiausias vaistas. Jeigu tik gebama tuos 10 000 žingsnių nueiti, tai yra idealu. Žmogus turi rūpintis savo fiziniu aktyvumu kaip maitinimu, kaip kūno higiena, kaip savo darbo ir poilsio darna arba derinimu. Jis turi planuoti savo fizinį aktyvumą – žinodamas, kokia bus diena, turi numatyti, ar jis eis į darbą pėsčiomis, ar išlips keliomis stotelėmis anksčiau, ar grįš namo ir išeis pabėgioti, pasimankštinti – žmogus turi tai planuoti“, – pasakoja Rasa Paulauskienė.