Japonų prevencinės medicinos ekspertė Erika Stankevičiūtė pasakoja apie rytinius ritualus, liūdesio žavesį ir pažadus kitiems metams su šypsena ir juoku.
Kaip geriausia pradėti rytą?
Mano rytas prasideda iš vakaro. Japonų kultūra mane įkvepia planuoti, rūpintis savimi. Vakare aš vengiu užsibūti prie televizoriaus, dažniausiai skiriu laiko pokalbiams su draugėmis, nes tai puikus būdas išsikalbėti, pasidalinti. Labai svarbu vakarinė malda, taip pat naktinė patalynė, kad miegas būtų jaukus, malonus, kad atsibustum ir su malonumu pasveikintum rytą. Mano rytas – ramaus vakaro, jaukaus miego tęstinumas, malonus prabudimas.
Japonų mokslininkai sako, kad žmogaus sveikatos paslaptis yra gamta. Miško vonios yra būtinos mūsų sielai. Mano rytas prasideda ramiai, su žalia japoniška arbata arba nuostabia kava porcelianiniame puodelyje. Puodelis būtinai turi būti gražus. Ne iš vakaro naudotas. Turiu namuose vietą prie židinio, pro langą matosi pušynas. Aš nesistengiu savęs provokuoti ypatingai nuotaikai. Liūdesy taip pat yra savotiškas romantizmas. Japonai akcentuoja gyvenimo realizmo pusę. Kavos puodelis su pasinėrimu į gamtą – tai, kas įkvepia. Perskaitau verslo žinias.
Pusryčiauju įvairiai. Mėgstu varškę, blynelius. Japonai nustebtų matydami pusryčiams varškę, jie renkasi žuvį, ryžius, kiaušinį, miso sriubą. Muzika taip pat svarbu – arba skaitau žinias, arba klausau džiazą.
Toks mano rytas gal penkerius metus. Prieš tai, žinoma, buvo vaikai ir rytai aušo visai kitokie. Atsikeli, veži vaikus į mokyklą, darai pusryčius, leki į darbą. Dabar mano aukso amžius.
Turiu nepaprastai gėdingą savybę – niekaip negaliu laikytis dienos režimo, negaliu savęs priversti eiti anksti miegoti ir anksti keltis. Kaip tos japonės išsimiega penktą valandą keldamosi? Norėčiau kitais metais susitvarkyti režimą ir perimti iš japonų gerąją patirtį.
Dabar ir žiemą daugiau laiko leidžiame namuose. Koks Jūsų namų jaukumo receptas?
Prieš aštuonerius metus įsirengiau naują būstą. Ir vėlgi mane įkvėpė japonai. Jame nėra nei prabangių baldų, nei prabangių interjero detalių. Japonai man sugebėjo perduoti mąstymą, kad gyvenimas nėra tobulas, nereikia siekti tobulumo. Gražu tai, kas netobula. Japonai turi gražų pasakymą „vabi sabi“ (liet. „neįkyrus grožis“). Man jaukumas – paprastumas, harmonija, ramybė, tvarka. Jaukumas – tai emocija, kurią sukuria šeimos nariai. Interjeras – tikrai ne esminis dalykas, vyraujanti nuotaika – tai, kas svarbu. Gebėjimas namuose gyventi nepasineriant į materialųjį pasaulį.
Asmeninio archyvo nuotr. 
Skanus, sveikas maistas – pozityvumo receptas. Asmeninio archyvo nuotr.
Jei Jūsų draugai nusiminę, kaip juos paguodžiate, palaikote?
Japonai turi frazę „Kokoro no kaze“. Iki 1990 metų japonai teigė, kad nėra depresijos. Depresiją jie vadino sielos peršalimu, tai tarsi peršalimo sindromas. Japonai rekomenduoja grūdinti tiek kūną, tiek sielą. Jeigu mano bičiulės palūžta, aš nesistengiu nuvilnyti ta pačia liūdesio banga. Man labai lengva pamatyti stipriąsias to žmogaus savybes, todėl pradedu kalbėti apie tai, ką galėtų pasiekti. Kalbu apie galimus rezultatus. Japonijoje, kai buvo žemės drebėjimas, aš paklausiau savo bičiulių, kaip galėčiau jiems pagelbėti, tai jie atsakė, jog vienintelė pagalba – nekalbėti apie tai. Jeigu yra liūdesys, nereikia apie jį kalbėti. Taigi, kai mano artimieji nusiminę, stengiuosi įžvelgti tai, ką geriausia gali tas žmogus, galbūt pagelbėti kažkokiu konkrečiu veiksmu, pastiprinti energija.
Koks Jūsų geros nuotaikos receptas?
Geros nuotaikos receptas – keistas sąskambis. Japonijoje yra toks posakis – „gan bate“ (liet. „pastanga, stengtis“). Kiekvieną dieną dedi pastangas, sieki kažko – kažkas pavyksta, kažkas – ne, vienos dienos labiau pripildytos emocijų, kitos – mažiau. Neturėdamas tikslo, negali nei mėgautis kažkuo, nei suvokti, kad mėgaujiesi. Tikslo siekimas – geros nuotaikos receptas visose situacijose. Mano geros nuotaikos receptas – „gan bate“. Diena įgaus vienokį ar kitokį atspalvį, kai stengsiesi ją nuspalvinti, nes ji turės spalvų.
Kas Jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną?
Tai buvo labai įdomus laikas. Esu priklausoma nuo naujos informacijos. Galėjau nevaržomai mokytis japonų kalbos, sportuoti, dirbti. Tai pažintinis iššūkis. Kiek galimybių. Verslą vykdžiau iš namų, mokiausi, sportavau, gaminau valgyti, skaičiau, meno studijų paskaitų išklausiau.
Ką darote, kai jaučiatės labai prislėgta ar liūdna?
Yra du tipai žmonių: vartotojai ir kūrėjai. Jei priklausai antrajam, tai nėra pavojinga liūdėti. Liūdesys yra gražus, nereikia nuo jo bėgti. O jei esi kūrėjas, nelieka laiko liūdėti. Dabar toks metas, pasaulis yra sukrėstas pandemijos, tiesiog tai faktas, o ne prielaida liūdesiui, turime prisiderinti ir toliau gyventi, tobulinti save, siekti naujų žinių.
Japonų pasakymas „mono no avere“ (liet. „liūdesio žavesys“) mane įkvepia priimti viską, ką atneša kiekviena diena. Amerikietiškas krykštavimas nėra šlovinamas nė vienoje sakralinėje mąstysenoje. Susikaupimas, rimties buvimas, žavesys liūdesyje, kaip tik tai, kas dabar vyksta, yra apsivalymas nuo krykštavimo, noro sužavėti kažką be pagrindo. Mes dabar tampame tikresni, tyresni. Žavu.