Kalbamės su Aiste Saulyte, kuri šiuo metu gyvena ir studijuoja Jungtinėje Karalystėje. Už mažiau nei mėnesio ji baigs politikos ir tarptautinių santykių bakalauro studijas. Kadangi Lietuvoje nenumaldomai artėja prezidento rinkimai, įdomu sužinoti, ką mergina mąsto apie rinkimus, bendrą politikos vaizdą ir žmonių požiūrį į ją.
Artėja prezidento rinkimai. Ar jau žinote, už ką balsuosite?
Taip. Daugumos kandidatų į prezidentus veidai visada būna gana gerai žinomi visuomenei. Lengviausia apsispręsti atsižvelgiant į tai, kokioms partijoms jie priklauso. Tai rodo, kokioje „mėsmalėje“ jie pastaraisiais metais sukosi, kokioje politinės kultūros terpėje yra išugdyti ir kokios politinės ir verslo grupės jiems darys įtaką prezidentaujant.
Kaip manote, kodėl žmonėms dažnai sunku nuspręsti, už ką balsuoti?
Apsisprendimą visada sunkina tai, jog puikiai žinome, kad politiniai ryšiai ir sandoriai yra kaip ledkalniai: matoma tik viršūnė, o didžioji dalis slypi po vandeniu. Reikia įžvalgesnės akies, mažiau pasidavimo populizmui (nebūti naiviems), kad įžvelgtume, kas iš tiesų vyksta valstybinėse institucijose ir kokioms įtakos grupėms atiduodame savo balsą. Reikėtų nepasiduoti ir konspiracijos teorijoms, kurios neturi konkretaus pagrindo. Visada apie politinius veikėjus priešininkai skleis gandų. Galbūt dalis jų teisingi, bet per didelės paranojos reikėtų vengti. Politikoje visada bus nešvarumų, tiesiog reikia pasirinkti mažesnį blogį pagal savo prioritetus.
Kaip manote, rinkimų kampanijos metu informacijos pateikiama per mažai, o gal kaip tik jos yra per daug ir žmonėms sunku susigaudyti?
Visos rinkimų kampanijos reklamos sako tą patį: „tvarka“, „geri atlyginimai“, „tiesa“, „teisingumas“ ir t. t. Ta pati gaidelė visuose rinkimuose. Tokie šūkiai ir pažadai yra pernelyg abstraktūs, kad būtų galima įrodyti, ar jie buvo įvykdyti, ar ne. Kas yra tvarka? Geras atlyginimas? Teisingumas? Visa tai labai subjektyvu. Galbūt Pilypui teisingumas – tai progresinis mokestis, o Magdutei atrodo neteisinga iš turtingųjų imti mokesčių daugiau nei iš tų, kurie vos galą su galu suduria.
Informacijos pertekliaus tikrai nėra. Pažiūrėję į rinkimų tinklalapius, galime sužinoti, pavyzdžiui, kad kandidatas mėgsta medžioti ir turi tris vaikus (kaip tai rodo jo tinkamumą užimti prezidento pareigas?), tačiau kokių konkrečių veiksmų jis ketina imtis tapęs prezidentu? Ši (svarbiausia) informacija nėra tokia atvira.
Kaip manote, pasikeitus valdžiai, kas nors keisis? Kodėl?
Keisis valdžia. O kalbant rimčiau… Žinoma, jog yra skirtumas, koks asmuo užima prezidento pareigas, kas mūsų valstybei atstovauja užsienyje ir planuoja tarptautinius sandorius. Tačiau parlamentinėje prezidentinėje valstybėje prezidento galios yra labai ribotos. Čia – ne JAV. Net ir ten Obama, kad ir turėdamas didelę įtaką, turi kautis su Kongresu. Nereikėtų manyti, kad vienas asmuo ar grupė išrinktų atstovų, kad ir kokioje pozicijoje būtų, kardinaliai pakeis mūsų gyvenimą. Esminius pokyčius valstybėje piliečiai turi pradėti daryti nuo savęs ir savo šeimų, draugų, kaimynų. Tačiau net ir tada labai daug sprendimų, daugiau ar mažiau svarbių visiems, yra daromi tarptautinės politikos lygmeniu arba yra veikiami tarptautinių bendrovių įtakos. Tokios šalies vyriausybė taip pat yra palyginti bejėgė prieš įvairius globalius vėjus.
Kaip prisidedate, kad situacija keistųsi? Kas svarbu norint nepasiklysti politikoje?
Pirmiausia rūpinuosi savišvieta. Žinios ir nepasitikėjimas dogmomis, perduodamomis valstybinių, visuomenės ir švietimo institucijų, yra būtini norint ką nors pakeisti tiek savo pačių gyvenime, tiek padedant keistis visuomenei. Atsikratyti visuomenės normų pančių ir to tipiško „taip jau yra, nieko nepakeisi“ mąstymo. Lietuvoje vis dar vyrauja „homo sovieticus“. Be abejo, ir Vakaruose, ir kituose pasaulio regionuose yra tokių pačių problemų (kad ir kitomis formomis). Tikrai nėra taip, kad mes esame labiausiai nuskriaustieji ar nepajėgiausi veikti. Tiesiog savo situacijos ir visuomenės problemų suvokimas leidžia mums atsikratyti šių grandinių. „Homo sovieticus“ nėra iš akmens kaltas, jam taip pat reikia pasukti smegenis ir atverti akis. Mąstymo pokyčiai yra fundamentalūs. Nuo jų prasideda politiniai pokyčiai.
Ar Jums svarbi Lietuvos politika? Esate pilietiškai, politiškai aktyvi?
Man svarbi politika visur. Žmonės klaidingai mano, jog politika yra atsiejama nuo asmeninio, kasdienio gyvenimo. Politika yra galios santykis tarp dviejų agentų (asmenų, grupių, institucijų, valstybių ir t. t.). Politinis galios santykis egzistuoja, pavyzdžiui, tarp tavęs ir tavo tėvų, draugų, prezidentų, tarptautinės korporacijos vadovų, bažnyčios, mokyklos, parlamento. Žymusis šūkis, vartotas septintajame dešimtmetyje studentų judėjimų, buvo: „Asmeninis yra politiškas“ (angl. „The personal is political“). Mano politinio / pilietinio aktyvumo idėja nuo šios minties yra neatsiejama. Politiškai aktyviam galima būti tiek savo šeimoje, kylant prieš nustatytas normas, tiek tarp savo draugų, gatvėje, darbe, lygiai kaip ir dalyvaujant rinkimuose ar politinėse partijose, organizacijose. Politiniai judėjimai visada prasideda privačioje erdvėje.
Gal galite pakomentuoti, ką reiškia būti aktyviu visuomenės nariu? Kaip manote, ar jaunimas pilietiškai aktyvus?
Negalima jaunimo apibrėžti kaip vienos monolitiškos grupės. Jaunimas tėra amžiaus grupė, bet jos atstovai jokiu būdu nėra visi vieni į kitus panašūs savo veikla ir pažiūromis. Daug jaunų žmonių nėra politiškai aktyvūs, lygiai kaip ir vyresnio amžiaus žmonės. Tai yra tie, kurie gyvena užsidarę ir net į rinkimus nenueina (dalyvavimas rinkimuose yra mažiausiai laiko užimantis būdas būti bent kiek politiškai aktyviam). Vis dėlto yra nemažai jaunų politikų. Taip vadinu žmones, kurie buriasi į grupes / partijas (pavyzdžiui, jaunieji liberalai) ir pan. Kiti žmonės politiškai aktyvūs kitokiais būdais: ne replikuodami tradicinėms politinėms institucijoms, o gyvendami pagal savo politines pažiūras, lavindami save ir bendraudami su kitais žmonėmis, keisdamiesi idėjomis, dalyvaudami politiniuose judėjimuose, rašydami apie svarbias problemas, savanoriaudami įvairiuose projektuose. Yra milijonai būdų būti aktyviam. Kiekvienas gali atrasti sau tinkamą. Svarbiausia yra gyventi pagal tai, kuo tikite, o politinis aktyvumas yra labai platus terminas. Jei gyveni pagal įsitikinimus, tai visa kita nebėra taip svarbu.
Iš esmės, manau, reikėtų teigiamai žiūrėti į jaunąją kartą ir būsimas kartas. Mūsų tėvai užaugo SSRS. Natūralu, jog kai kuriems trūksta net ir paprasčiausio suvokimo apie tai, kaip iš tiesų vykdoma politika. Tačiau jaunesnioji karta užaugo galėdama lengviau prieiti prie informacijos, anglų kalbos mokėjimas leidžia mums sužinoti ir išmokti neapsakomai daugiau, nei buvo prieinama mūsų tėvams. Jei naudosimės šia privilegija, visuomenė palaipsniui pasikeis. Liūdniausia, kai žmonės yra skatinami žinių semtis vien iš Lietuvos patirties ir tradicinių pažiūrų. Taip niekas nesikeičia. Tai, deja, yra tiek vyresniosios, tiek jaunesniosios kartos problema.
Ar, Jūsų manymu, Lietuvoje įmanomi radikalūs pokyčiai?
Radikalūs pokyčiai visada įmanomi. Kad Lietuvos politika pasikeistų iš esmės, reikės kelių kartų. Šiuo metu politikoje vis dar klesti populistinės partijos, o visuomenėje aktyvėja nacionalistai. Reikia priešintis šioms madoms. Tik tada bus galimi pokyčiai. Taip pat labai svarbios tinkamos švietimo sistemos permainos. Kol kas Lietuvos švietimo sistema vis dar funkcionuoja ant sovietinių pamatų. Reikėtų nuo pat mažens vaikus skatinti mąstyti apie visuomenės problemas, aiškinti, kas yra demokratija, kokios egzistuoja politinės ideologijos, kodėl tai yra svarbu, kokių reikia pokyčių Lietuvoje ir visame pasaulyje ir kaip jie paaugę galėtų būti aktyvūs ir garantuoti sau geresnę ateitį.
Lietuvių problema yra bejėgiškumo jausmas. Jau nesame totalitarinės sistemos gniaužtuose, bet dauguma vis dar gyvena, lyg būtume, todėl mano, jog nieko negali pakeisti net savo gyvenime, ką jau kalbėti apie visuomenę. Vaikus reikia drąsinti ir įkvėpti siekti pokyčių. Viskas yra mūsų rankose, jei tik įdarbinsime savo smegenis. Civilizacijos buvo sukurtos lygiai tokių pačių žmonių, kaip mes, pastangomis. Tik svarbu nesėdėti ant sofos visą dieną kratantis bet kokios atsakomybės.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Ieva Batėnaitė