Lietuvoje verda aistros dėl žemės referendumo. Visi, kas netingi, spekuliuoja galimos Briuselio reakcijos į mūsų žmonių iniciatyvą tema. Neseniai kaip tik dalyvavau viename posėdyje Briuselyje, Europos Parlamente, kur buvo kalbama ta pačia žemės tema. Didžiausios Europos Parlamento frakcijos EPP (Europos liaudies partijos) ir Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas organizavo jaunųjų ūkininkų kongresą. Gaila, kad Lietuvos jauniesiems ūkininkams šiemet nepavyko ten patekti, tačiau man ir kitiems Lietuvos atstovams Briuselyje pavyko atkreipti dėmesį į mums svarbią problemą. Viena svarbiausių dabartinių temų Briuselio debatuose – žemė ir gebėjimas jos įsigyti. Atsižvelgdamas į Lietuvoje užvirusias karštas diskusijas dėl referendumo, kuriame balsuotume, ar priklauso Lietuvos žemė tautai, ar ne, norėčiau ir aš pasidalyti keliomis įžvalgomis šia tema.
Akivaizdu, kad didžioji dalis piliečių, remiančių šią idėją, yra ne radikalūs dešinieji ar kairieji, o paprasti Lietuvos kaimo žmonės – ūkininkai. Ir jų lūkesčiai yra akivaizdūs – tiesiog išlikti, neišnykti. Šiandien didelė dalis Lietuvos ūkininkų dirba ne savo žemę, ją nuomojasi. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ūkiai uoliai investavo į naują, našią techniką, gyvūnų gerovę, maisto saugą, aplinkos apsaugą. Juolab kad Europos Sąjungos kaimo plėtros parama buvo labai dosni. Tačiau ši programa nepadengė visų investicijų išlaidų: ūkininkai, gavę ne daugiau kaip pusę reikalingos sumos, kitą pusę turėjo skolintis iš bankų. Šios paskolos – ne keli šimtai litų, o keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių. Visa tai buvo daroma dėl išlikimo, kad galėtume dirbti, kad atitiktume vienus iš aukščiausių pasaulyje ES reikalavimų, kad nesustabdytų gamybos… Žemės įsigijimas buvo atidėtas vėlesniam laikui, nes tuo metu nebuvo pinigų, tiksėjo mokėjimai bankui, palūkanos…
Reikia pabrėžti, kad tiesioginė ES parama, kurią gauna mūsų ūkininkai, yra diskriminuojamai maža, palyginti su senosiomis ES šalimis. Bet ūkininkai vienas po kito pajuto, kad į žemes, kurias jie daugelį metų nuomojasi ir dirba savo brangiai nupirkta technika, jau nusitaikė investicinis kapitalas. Jam miesto žmonės mielai parduoda savo turimą žemę, nes jis moka daugiau, o nuo gegužės 1 d. tokių sandėrių dar padaugės. Tačiau investicinis kapitalas žemę ne dirbti nori, o tiesiog ją nuomoti ūkininkui, tik labai brangiai, kad investicija atsipirktų ir pelną neštų. Pigiai nupirkus – brangiai išnuomoti. O kur dar lūkesčiai dėl didėjančios ES tiesioginės paramos, kylančių maisto kainų, susijusių su pasauliniu gyventojų gausėjimu. Dar už dvidešimties metų tai bus tiesiog auksinė investicija…
Ne kartą girdėjome, kad tai – emocijų reiškimas, o ne faktų pateikimas. Bet iš tiesų tai, ką matau kas dieną kaimuose, tai, apie ką kalba paprasti žmonės, pateikdami konkrečių kaimynų pavyzdžius, yra realybė ir šių dienų kasdienybė.
Referendumas pateikiamas kaip absoliutus blogis, destruktyvus ir pigus antieuropinis radikalų populistinis politikavimas, nukreiptas prieš užsieniečius. O kur dar VRK epopėja, Konstitucinio Teismo išaiškinimai ir t. t.
Vis dėlto tai nėra toks blogis, kokį jį piešia oponentai. Referendumas – gana racionalus sprendimas mums, Lietuvos piliečiams.
Stambiojo kapitalo problema žemės ūkyje yra visos Europos problema, visos Europos ūkininkai jaučia tą patį spaudimą. Europos institucijose šis klausimas taip pat pradedamas kelti, tikiuosi, kad atsiras ir ES institucijų sprendimų šiuo klausimu. Iš tiesų daugelis ES šalių narių turi labai aiškius saugiklius ir savo žemės ūkio paskirties žemės neparduoda bet kam. Sprendime dalyvauja vietos bendruomenės, jau susikūrusios iniciatyvos, tam tikra prasme socialiniai fondai, žemė išperkama iš ją parduodančio žmogaus tam, kad ją būtų galima lengvatinėmis sąlygomis perleisti vietiniam ūkininkui ar jaunajam ūkininkui, kad žemė nepatektų į stambaus kapitalo investuotojų rankas.
Europoje sprendimų yra įvairių, ir tai natūralu, nes žemė suprantama ne tik kaip nekilnojamojo turto vienetas, bet ir būtina dalis sėkmingo junginio tarp aktyviai dirbančio ūkininko, jo šeimos ir žemės. Kai ūkininkai dirba jiems priklausančią žemę, jie ne tik kiekvieną dieną maitina mus, miestiečius ir vartotojus, bet ir saugo žemę, kad ji tarnautų tiek dabartinių ūkininkų vaikams ir vaikaičiams, tiek mums visiems. Taip išsaugomas kaimas, užtikrinama gamtos apsauga ir kitos viešosios gėrybės, kultūra, tradicijos. Tai – nacionalinio saugumo klausimas, nuo kurio priklauso tiek šalies apsirūpinimas maistu, tiek jos identitetas. Žemė tikram ūkininkui – tai nekilnojamasis turtas, turintis sielą, o ne pelningumo rodiklis stambaus kapitalo balanse.
Todėl nesuprantu vieno – kodėl mūsų garbieji politikai snaudžia ir laukia, kas nutiks. Ši diskusija jau trunka metų metus, kodėl nėra kuriami efektyvūs saugikliai, apie kuriuos taip daug kalbėta ir pasakota, kodėl nesiūloma kitų alternatyvų? Jaučiamas tik piliečių iniciatyvos ir referendumo idėjos neigimas, pasinaudojant gąsdinimais ES baudomis su delspinigiais už kiekvieną pradelstą dieną leisti laisvai parduoti žemę. O problema juk akivaizdi, ir sprendimų pavyzdžių pasidairius po Europą galima rasti be galo daug.
Galima, pavyzdžiui, siūlyti tokią formuluotę, kad natūraliai taikoma draudimo išimtis fiziniams asmenims – užsienio piliečiams, kurie pragyveno dvejus ar trejus metus Lietuvoje, dirbo žemę ir su bendruomenės pritarimu tikrai ją turėtų turėti galimybę įsigyti. Tai išspręstų ES sankcijų rebusą. Jau ir dabar turime ne vieną Džoną, kuris tapo Jonu ir kuo puikiausiai ūkininkauja ir sugyvena su bendruomene. Ir tik nesakykite, kad išimčių netaikome, juk pilietybę išimties tvarka suteikiame…
Referendumas reikalingas tam, kad valdžios žmonės pradėtų galvoti, kaip konkrečiai padėti ūkininkui, kaimo žmogui. Jis taip pat leis laisviau kalbėti su Europos Sąjunga: turėdami tautos valią už nugaros politikai jausis daug laisviau derybose Briuselyje.
Kada suprasime, kad Europos Sąjunga – tai ne ta buvusi Sąjunga, kuri gąsdindavo ir bausdavo nepaklusniuosius. Mes esame lygiai tokie patys ES nariai, kaip ir visi kiti. Ir tikrai skaudu matyti, kaip dėl savo neveiklumo ar nekompetencijos patys sau varomės ES fobijas. Ir politikų vis nepamatuoti ir niekuo neparemti „mums Europa liepė“ pareiškimai tam tikrai nepadeda. Ar bent pabandėte?
Mindaugas Maciulevičius, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys