„Tikiuosi, kad dar gausiu gimtadienio dovanų“, – juokėsi Airinė Palšytė. Kitą savaitę 24-ąjį gimtadienį minėsianti šuolininkė sau jau įteikė pačią geriausią dovaną – Europos čempionato sidabro medalį.
Pasibaigus šuolių į aukštį varžyboms, A. Palšytė spinduliavo džiaugsmu ir mėgavosi „procedūromis“ – gerbėjų dėmesiu bei artimųjų sveikinimais. Daugybę medalių į Lietuvą iš jaunimo varžybų parvežusi sportininkė pagaliau nutraukė medalių badą tarp suaugusiųjų.
Praėjusių metų Europos uždarų patalpų čempionate buvai ketvirta. Šiemet tokią vietą užėmei ir pasaulio čempionate. Pagaliau šis „prakeiksmas“ nutrauktas?
Iš tiesų labai džiaugiuosi ir iki pat paskutinio momento tikėjau, kad galima užimti pačią aukščiausią vietą. Eidama į varžybas trenerei sakiau, kad galbūt atėjo laikas ir tarp suaugusiųjų užimti tas pačias vietas, kurias užimdavau jaunimo čempionatuose, – man jau kitą savaitę sukaks 24-eri. Žinoma, tai buvo tarsi svajonė, bet ji išsipildė labai greitai. Nežinau, ar ketvirtų vietų „prakeiksmas“ yra nuimtas, bet pirmas medalis rimtose suaugusiųjų varžybose yra tikrai solidu.
Medalis – geriausia gimtadienio dovana?
Aš tikiuosi, kad dar gausiu gimtadienio dovanų (juokiasi). Labai dažnai gimtadienis vykdavo per varžybas, kuriose pasidovanodavau medalį. Praėjusiais metais buvo Universiada, dar prieš tai – Europos iki 23 metų čempionatas. Galėčiau ir šį medalį priskirti prie tos gimtadienio kolekcijos, tačiau, lyginant su kitais, jis tikrai vertingesnis.
Jaunimo varžybose vis buvai antra ir antra…
Ir toliau antra (juokiasi). Tikiuosi, kad taip ir toliau bus – man sidabras labai patinka. Mielai ir toliau tęsčiau savo sidabrinę istoriją, tik kad Dievas duotų tų medalių laimėti.
Prieš čempionatą ir vėl buvai pavadinta pagrindine Lietuvos komandos viltimi. Kaip pavyko nuo tų minčių atsiriboti? Ar jau susitaikei, kad iš tavęs nuolat tikimasi daugiausia?
Tų minčių nelabai girdėjau, stengiausi nelįsti į spaudą ir neskaityti straipsnių, kurie susiję su Europos čempionatu. Laimėti medalio neplanavau, tiesiog galvojau, kokį rezultatą pasiekti.
Tam tikras rezultatas atneš ir tam tikrą vietą. Norėjau įveikti visus aukščius pirmais bandymais, įskaitant 198 cm, o po to – kaip Dievas duos, nes asmeninis rekordas vis dėlto ir yra 198 cm.
Čempione tapo 37-erių ispanė Ruth Beitia, dar kita sidabro laimėtoja – mažai titulų turinti bulgarė Mirela Demireva. Ar tau tai nebuvo staigmena?
R. Beitia turi labai daug patirties, ir tikrai žinojau, kad ji gali laimėti, nors šį sezoną jos rezultatai nebuvo patys geriausi. Ji turi parako ir yra gyvas pavyzdys, kad ir būnant tokio amžiaus galima demonstruoti aukštus rezultatus. Esame geros draugės, ir labai dėl jos džiaugiuosi.
Su bulgare susitikti varžybose tenka labai retai. Ji laimėjo medalį, yra to verta, tad belieka ją pasveikinti.
Kaip manai, kas pasikeis po to, kai laimėjai sidabrą?
Žinant, kad Lietuvoje lengvoji atletika tikrai nėra pati populiariausia sporto šaka, tikėtis kokio nors didelio žinomumo tikrai negalima. Žinoma, kuo daugiau medalių – tuo geriau. Turėjome Virgilijų Alekną, norisi, kad atsirastų kuo daugiau tokių kaip jis. Esu gerame kelyje, gal dar turiu per mažai patirties, bet viskas prieš akis. Tai tikrai neturėtų būti paskutinis mano medalis.
Kuo daugiau medalių – tuo geriau. Po mėnesio olimpinės žaidynės…
Nenoriu nieko prognozuoti, kuo daugiau galvoji apie medalius, tuo sudėtingiau tampa juos iškovoti. Kiek kartų galvojau apie apdovanojimą ir vis likau ketvirta… Tiesiog reikia daryti savo darbą.
Rio de Žaneire dalyvaus sportininkės iš viso pasaulio, tad tai, kad esu antra Europoje, nereiškia, jog tokią pačią vietą užimsiu ir olimpiadoje. Medalis nuteikia optimistiškai, dar yra šiek tiek laiko, ir tikiuosi, kad jį išnaudosiu gana produktyviai.
Ne paslaptis, jog sezono pradžioje turėjai sveikatos problemų. Kokia savijauta yra dabar?
Iš tiesų buvo sunku dalyvauti be dienos poilsio. Buvo sunku atsigauti. Kojos buvo sunkesnės, nugara sustingusi. Tikrai labai padeda rinktinės kineziterapeutas Mantas Lesnickas, o į varžybas mane išlydėjo Zigmas Živatkauskas. Galiu pasidžiaugti, kad mumis taip rūpinasi, nes be to tikrai būtų sunkiau.
Jau greitai grįši Lietuvą. Ar nenorėjai ilgiau likti sidabriniame Amsterdame? Ar švęsi medalio laimėjimą?
Norėjau, bet visi žinome, kad sportininkai atvyksta į varžybas, o po jų išvyksta. Tikrai nepirksiu bilieto kitą dieną, nors vizitas buvo smagus.
Nemanau, kad spėsime kažką paminėti Amsterdame, bet Lietuvoje laiko tikrai bus. Be to, laukia ir mano gimtadienis (šypsosi).
Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija
Alfredo Pliadžio nuotr.