„Mano vyras yra talentingas žmogus – be galo išsilavinęs, apsiskaitęs, apdovanotas subtiliu humoro jausmu, grožio pojūčiu, gebėjimu nestereotipiškai rašyti. Vyro nuomonė man yra etalonas. Man smagu, kad rašydama jį patį įkvepiu rašyti. O jo kūryba mane skatina nesustoti“, – savo didžiausią įkvėpėją apibūdina daug metų žurnalų leidybos srityje dirbusi ir šiuo metu knygą apie laimę rašanti, jogos lietuvius mokanti Eva Tombak. Prieš kelerius metus išvykusi į Australiją ieškoti laimingesnio ir įdomesnio gyvenimo, ji suprato, jog tam, kad visa tai rastum svetur, pats turi būti laimingas ir įdomus. Devyni mėnesiai, praleisti tolimajame žemyne, artimesnė pažintis su joga atnešė nemažai pokyčių tiek asmeniniame, tiek profesiniame moters gyvenime.
Kokia šiuo metu pagrindinė Jūsų veikla?
Tarp rašytojų esu jogė. Tarp jogų esu rašytoja. Joga man padeda rašyti, rašymas įkvepia užsiimti joga. Kiekvieną dieną praktikuoju jogą, kelis kartus per savaitę vedu grupinius ir individualius jogos užsiėmimus. Kiekvieną dieną rašau tekstus knygai apie laimę. Lapkričio mėnesį lydėsiu grupę į Ajurvedos centrą Šri Lankoje ir ten kartu praktikuosime jogą. Netolimoje ateityje kviesiu kartu keliauti į Izraelį ir ten praktikuoti jogą kalnuose, dykumoje, pačioje Jeruzalėje ar prie Negyvosios jūros. Nuo šio rudens tapau probiotiko „Linex“ ambasadore Lietuvoje ir dabar pasinėriau į virškinimą gerinančių jogos praktikų tyrinėjimą. Mano veikla tampa vis labiau susijusi su sveikatinimu, ir man tai labai patinka.
Kai kurie lietuviai svajoja apie kitas šalis vildamiesi, kad svetur turės daugiau perspektyvų, bus viskuo apsirūpinę ir galbūt laimingesni. Ar Jūs į Australiją išvykote ieškoti laimingesnio, įdomesnio gyvenimo?
Jūsų klausime – visi atsakymai (šypsosi – red. past.). Taip, į Australiją važiavau laimingesnio ir įdomesnio gyvenimo ieškoti.
Kodėl Australija netapo Jūsų rojaus kampeliu Žemėje? Ko jai trūko?
Australijai visiškai nieko netrūksta. Tai man trūko sėkmės ir susivokimo, jog tam, kad rastum laimę ir įdomumą kitur, pirmiausia pats turi būti laimingas ir įdomus.
Ką dar svarbaus suvokėte ar atradote per tuos devynis mėnesius Australijoje?
Australijoje atradau jogą ir iš naujo įsimylėjau savo vyrą. Susivokiau, kad nėra gerų ar blogų šalių. Ką savyje nešioji, tai ir spinduliuoji aplinkui. Tačiau nenorėčiau, kad mano patirtis būtų suabsoliutinta. Būna meilės, ekonominių ar politinių priežasčių, dėl kurių šalies pakeitimas tampa vienintele išeitimi. Ir, žinoma, lemtis. Gyvenimas Australijoje akivaizdžiai prasilenkė su mano Kūrėjo planais (šypsosi – red. past.).
Kur gyvena Jūsų vaikai? Ar jiems gyvenimas svetur buvo priimtinesnis nei Jums?
Danielius ir Gabrielė gyvena kartu, vyresnėlis Tomas prieš kelis mėnesius išsikraustė. Jis dabar įsikūręs pačioje Vilniaus šerdyje, jo kambario langas sveikinasi su Katedra.
Gyvenimo Australijoje vaikai nesiilgi, nepriekaištauja grįžę. Jie laisvi žmonės ir žino, kad visas pasaulis jiems atviras. Tereikia norėti ir belstis.
Nepaisydama nusivylusių tautiečių paniurnėjimų ant Lietuvos, valdžios, gyvenimo sąlygų, sakote, kad Jums joje gyventi gera. Ar tai supratote tik patyrusi emigracijos skonį?
Ar tiek jau daug tų niurnančiųjų? Mano aplinkoje jų nėra. O gal jie labai tylūs? Lietuvoje gyventi gera: automobiliu per parą galima pasiekti patį Europos centrą, žmonės malonūs, geranoriški. Gimtoji kalba, pažįstami povandeniniai rifai. Sesė, dukterėčia, draugai, prisiminimais pabarstytos gatvelės. Pažįstami slidūs posūkiai… Lietuvoje gyventi gera. Ir Australijoje būtų buvę labai gera, jei būtų buvę draugų, stogas virš galvos, mėgstamas darbas ir uždarbis, leidžiantis oriai gyventi. Apskritai gyventi gera. Tai bėgant metams supranti vis geriau ir geriau.
Esate minėjusi, jog Lietuvoje jausdavotės atitinkanti ne visus šalies standartus. Ką būtent turėjote galvoje?
Manau, kad nėra žmogaus, kuris atitiktų visus šalies standartus. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kas tai yra… Esu tipinė introvertė, tad natūralu, kad visur jaučiuosi kiek atitrūkusi, nepritampanti. Banali balta varna, kokių yra lygiai tiek, kiek ir juodųjų.
Jūsų kelias jogos link buvo ilgas: anksčiau nesupratote, kodėl ji taip populiarėja. Tad kas gi pasikeitė, kaip ją atradote? Kokią įtaką ji Jums padarė per tuos kelerius metus, kai ją praktikuojate?
Apie jogos naudą esate jau daug rašiusi. Tačiau kaip trumpai paaiškintumėte, kaip ji išlaisvina žmogaus kūrybingumą?
Aš iki šiol nesuprantu, kodėl Lietuvoje jogą dažniausiai praktikuoja arba gerai nuplaukę, į astralą nuėję, arba lieknėjimo mankštele susirūpinę žmonės. Lietuvos jogos padangėje pasigendu lengvumo, sveikos ironijos. Gebėjimas mažiau jaudintis ir nesusireikšminti – štai du dalykai, už kuriuos esu dėkinga savo jogos mokymams užsienyje. Na ir, žinoma, dėmesio sutelkimas. Per jogą pagaliau išmokau sutelkti dėmesį ir skaitydama knygą matau ne vien špygą (šypsosi – red. past.).
Stresas, nerimas ir baimės yra rimčiausi kūrybingumo priešai. Jie blokuoja smegenis, pakerpa mūzos sparnelius. Joga mažina stresą, slopina nerimą ir taip atpalaiduoja mintis bei išlaisvina kūrybingumą.
Be kokių esminių sąlygų joga negali būti veiksminga žmogui?
Joga nekelia jokių sąlygų. Jei ją darysi retsykiais ir priešokiais, ji bus truputį veiksminga. Jei atsidavusiai – ji bus labai veiksminga.
„Parodyk, kaip elgiesi ant jogos kilimėlio, ir pasakysiu, ko galima iš tavęs tikėtis“, – intriguojate šiuo pasakymu. Galbūt galėtumėte tai paaiškinti?
Žmogus, vengiantis pozų, kurios jam sekasi sunkiau, greičiausiai ir gyvenime pasiduoda susidūręs su mažiausiu nepatogumu. Jei „aš tingiu“ motyvuoja praleisti užsiėmimus, neabejoju, kad ir gyvenime jis linkęs tinginiauti. O jei jogos praktikas iš aukšto stebi, kaip kiti lyg drebulėlės tirta medžio pozoje, vadinasi, jis kupinas puikybės ir su juo geriau darbo ar meilės santykių neturėti. Jogos kilimėlis – tai repeticija, tikro gyvenimo mini modelis. Keisdami elgseną ant kilimėlio, mes stipriname valią, šlifuojame charakterį, transformuojame įpročius ir neišvengiamai keičiame likimą.
Pasakojote, kad anksčiau negalėdavote suprasti žmonių, kurie vienu metu gali būti įnikę tik į vieną veiklą. Kaip tai pasikeitė?
Buvau įpratusi nešvaistyti laiko: derinau maisto ruošimą su bendravimu, bendravimą – su laiškų ar straipsnio rašymu. Man netrukdydavo keli kolegos šalia, kuriems vis prireikia ką nors paaiškinti, skambantis telefonas ir atsakinėjimas į telefono žinutes. Man daugybės užduočių vykdymas vienu metu atrodė puikus dalykas, įsivaizdavau, kad tai aktyvuoja smegenis dirbti didesniu pajėgumu. O dabar jaučiu, kad blaškymasis kelia nerimą, mažina darbo našumą. Būdama visur aš esu niekur. Bet visa tai yra sotaus žmogaus filosofija. Alkanam žmogui rūpi duona kasdienė, tik beširdžiai ir kvailiai gali alkstančiam patarinėti nesiblaškyti.
Kokiai auditorijai skirta Jūsų knyga „Laisvė basomis“? Kuo ji galėtų sudominti joga niekad nesidomėjusį žmogų?
„Laisvę basomis“ rašiau jogos pradinukams. Ir tiems, kurie mano (panašiai kaip aš pati daugybę metų maniau), kad joga ne jiems, kad tai „patyrusiųjų nušvitimą“ užsiėmimas. Stengiausi nesureikšminti jogos ir savo pačios patirties, saikingai vartojau sanskrito terminiją. Savo knyga norėjau tiesiog užvesti ant kelio, parodyti beribį jogos horizontą. Ir leisti patiems apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Kelių daug, visi veda ten pat – į savęs pažinimą, gyvenimo prasmių atpažinimą. Joga tėra vienas iš kelių.
Minėjote, jog didžiausia Jūsų mūza rašyti – Jūsų vyras. Kaip jis Jus įkvepia, motyvuoja?
Mano vyras yra talentingas žmogus – be galo išsilavinęs, apsiskaitęs, apdovanotas subtiliu humoro jausmu, grožio pojūčiu, gebėjimu nestereotipiškai rašyti. Netolerantiškas banalybėms ir netikrumui. Vyro nuomonė man yra etalonas. Man smagu, kad rašydama jį patį įkvepiu rašyti. O jo kūryba mane skatina nesustoti.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Evos Tombak archyvo
www.tombak.lt