Su Dovile Valivonyte susitikome per pietų pertrauką Vilniaus Katedros aikštėje. Švietė saulė, aplink žaidė vaikai, o mes pradėjome pokalbį apie magišką rankdarbių pasaulį, kurį supranta tik tos, kurios jame gyvena…
Dovile, nors esate architektė, tačiau visa galva pasinėrėte į kūrybą. Kodėl?
Iš tiesų esu architektė, dirbu Projektavimo ir restauravimo institute, kuriame darbą gavau po atliktos praktikos. Man patinka restauruoti senus dvarelius, istoriją ir dvasią turinčius pastatus, tačiau jiems reikia skirti daug pastangų ir lėšų, todėl kartais paprasčiau pastatyti kažką naujo, pavyzdžiui, Valdovų rūmus. Architektūra – tokia sritis, kad negali praleisti net smulkiausios detalės. Matyt, pomėgis krapštytis ir paskatino susirasti papildomą, mielą širdžiai veiklą. Ėmiau gaminti įvairius lankelius. O kai pagaminau daugiau nei man jų reikia, nusprendžiau pabandyti laimę Blusų turguje.
Ten ir prasidėjo didžioji Jūsų, kaip lankelių fėjos, karjera?
Taip, tikra tiesa. Ten mane pastebėjo „La Boutique“ salono šeimininkė Indrė Pašvenskienė. Tame salone prekiaujama Lietuvos dizainerių rūbais, taip pat teikiamos siuvimo ir modeliavimo paslaugos. Tuo metu jie ieškojo pradedančių įdomių kūrėjų. Mane pakvietė bendradarbiauti ir taip žingsnis po žingsnio buvau pristatyta plačiajai visuomenei per „La Boutique“ gimtadienio madų šou. O žiemą nutariau paruošti pavasario kolekciją „Tarp mūsų mergaičių“. Iš tikrųjų niekada nežinai, kur gali slypėti laimė…
Ar kurdama jaučiatės laiminga?
Nuo mažens mane traukė menai, lankiau įvairius būrelius, susijusius su grožiu ir estetika. Kurdama tikrai jaučiuosi laiminga, bet dar laimingesnė esu tada, kai mano kūrinius įsigyja moterys ir jais puošiasi. Tuomet jaučiuosi pripažinta.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Iš niekur… Kad galėčiau kurti, man reikia visiškos ramybės, vidinės harmonijos. O kaip apibūdinti šį jausmą, kai nieko nejauti, tik ramybę ir poreikį atsidurti kažkur toli… Aš tai vadinu „Nieko“ būsena. O jūs ar bandėt kada patirti „nieką“? Ne taip jau lengva…
Tiesa, sunku išmokti atsiriboti nuo aplinkos… O kaip pavyksta išsisukti nuo įnoringų klienčių?
Dažniausiai klientės tampa mano draugėmis, o draugėms juk gali atleisti viską. Būna, paskambina, ir sako: „Dovile, sukurk kokį papuošalą, kad šviesčiau iš toli“ arba „Man reikia kažko raudono. Ryškiai raudono“. Na, tokie atvejai skatina tobulėti ir kurti… Arba įsivelti ir į finansiškai skaudžias istorijas…
Kas tos finansiškai skaudžios istorijos?
Visai neseniai, Lietuvoje neradusi reikiamų medžiagų, sumaniau iš Amerikos atsisiųsti plunksnų, kurias naudoju kurdama, tačiau kai siuntinys atėjo, nuostaba gerokai viršijo mano lūkesčius. Teko susimokėti labai didelius muitus. O tos plunksnos atrodė tokios lengvos…
Buvo apmaudu… Juk Jūsų kurtų aksesuarų kainos labai nedidelės. Deja, dažniausiai gavę progą dizaineriai užriečia nosį ir labai pabrangina savo darbus…
Aš vadovaujuosi tokia taisykle: prieš parduodama papuošalą, jį įvertinu pagal tai, kiek pati sutikčiau už jį mokėti. Nesvarbu, kad tai mano rankų darbas, kad daug laiko sugaišta. Tiesiog bandau įsijausti į kitą žmogų… Dažniausiai tas ir lemia tokias nedideles kainas.
Juk ne visas reikalingas priemones iš Amerikos parsisiunčiate?
Nemažai priemonių perku Gariūnų turguje. Ir neslepiu to, ir nesigėdiju to. Nesuprantu, kodėl turėčiau gėdytis. Gariūnuose galima rasti įvairiausių audinių už tikrai gerą kainą. Be to, aksesuarams gaminti nenaudoju natūralių medžiagų, nes jas sunkiau formuoti. Dėl šių priežasčių ir žmonėms galiu pasiūlyti gaminius nedidelėmis kainomis.
Beje, Mantas Petruškevičius „La Boutique“ gimtadienio madų šou metu labai teigiamai įvertino Jūsų darbus.
Taip, tas tiesa. Tačiau aš nesureikšminu jo nuomonės. Svarbu, kad man patinka tai, ką darau. Nors komplimentų visuomet smagu sulaukti… Tame šou demonstravau pačios sukurtus lankelius, net turėjau savo lankelį – favoritą, kurį, maniau, parduosiu tik už gerą kainą, buvau jį pažadėjus vienai iš draugių. Ir ką jūs manote, po kolekcijos pristatymo jo neradau. Labai liūdna, bet ką padarysi…
Ar Jūs turite savo asmeninę įkvėpėją žmogiškuoju pavidalu?
Taip. Vienareikšmiškai galėčiau savo įkvepėja pavadinti Indrę Pašvenskienę, „La Boutique“ savininkę. Tik jos dėka aš nuolat ieškau, kur ir kaip save realizuoti. Indrė mane veikia kaip varikliukas. Esu labai laiminga, kad likimas su ja suvedė. Kartais negali žinoti, kur sutiksi svarbų žmogų savo gyvenime. Taip man nutiko ir su „Tiulio fėjos“ dizainere Viktorija Jakučinskaite. Anksčiau aš ją nuolat pastebėdavau įvairiose mugėse ir nepraeidavau pro šalį. O šiemet ji nepraėjo pro mane Kaziuko mugėje. Juk visi mes esame vieni kitų įkvepėjai!
Būtumėm dar ilgai plepėjusios, tačiau pietų pertrauka baigėsi ir teko grįžti realybėn, kur fėjos plika akimi nematomos… O Dovilė mus pamokins, kaip pasigaminti puošnų lankelį. Daugiau autorės darbų galite rasti interneto svetainėje www.dovile.jimdo.com arba „La Boutique“ salone Vilniuje, Raugyklos g. 4A.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė
Fotomodelis – Martyna Žilionytė
Fotografė – Martyna Trinkūnienė (manamana.lt)
