Gerbiami žurnalo skaitytojai, prisipažinsiu, kad tai ne tik jautri tema, bet ir mažai kas apie tai apskritai kalba, retai ką ir knygose šiuo klausimu bepaskaitysi… Dabartinė visuomenė neiškentusi, kada grįš tėvystė į šeimas, ieško atsakymų, kaip išgyventi be tėvystės poreikio.
Jaunimui atrodo, kad senoji karta kalba apie nelabai suprantamas savybes, kurios tapatinamos su pasakymais „būk vyras“, „užaugink vaiką, pasodink medį ir pastatyk namą“. O vyrams, tėvams, beje, ir kunigams reikia plūduriuoti nežinojimo vandenyse. Leiskite pasiskųsti: ginamos moterų, vaikų teisės, ir dar daug kitų teisių, o vyrų teisės neginamos, tik dejuojame, kad vyrai visose srityse, o pirmiausia tikėjimo, nusilpo ir išnyko. Tiesa, kai matome tragiškai išvarytas mamas ir vaikus iš šeimų, jas atjaučiame ir giname, o ar pastebėta, kad ir vyrams labai dažnai būna sukraunami daiktai ir jie tyliai dingsta garažuose, rūsiuose ar po tiltais. Jei būsime nuoširdūs ir liguistai nedemonstruosime savo emocijų, ypač pykčio ir keršto, teks pripažinti faktą, jog reikia skelbti Tėvo paieškas.
Jei kartais jis grįžtų…
Jei grįžtų tėvas į kasdienį vaiko gyvenimą, turbūt vaikas iškart atrastų daug privalumų gyvendamas su juo. Būti šalia tėvo, kartu su juo – kur kas geriau nei stovėti vienam kaip po karo likusiam sužeistajam ir nematyti jokio atramos taško. Gal kas pagalvos, kad nereikalingas šeimai toks tėvas, kuris nieko neturi ar neduoda. Bet leiskite pritarti garsiam mąstytojui ir psichologui E. Fromui, kuris sakė, kad svarbiau yra ne turėti (ar gauti), bet būti.
Prisiminkime situaciją Edeno sode. Kada įvyksta pirmoji nuodėmė? Kai Tėvas yra kažkur… Tada Ieva lieka viena, šeima – be tėvo, parapija – be klebono. Būtent tada velnias lengvai įneša abejones. Išvada viena – tėvas turi būti kartu. Kaip tai padaryti yra du keliai: arba jis pats turi susiprasti ir sugrįžti, arba turi būti šaukiamas sugrįžti. Čia iliustracijai labai tiktų Evangelijoje aprašytas sūnaus palaidūno vaizdinys, tik sukeistomis vietomis – grįžtų tėtis, o ne sūnus.
Pamąstykime, ką sugrąžintų grįžęs tėtis į kiekvieno iš mūsų gyvenimą? Tikriausiai kažkokį panašų jausmą, kurį patirtų luošys, kuriam būtų grąžinta nupjauta ranka ar koja… O gal tėtis yra pusė jūsų širdies… Kad ir kaip bebūtų, bet tikrai grįžtų pusiausvyra.
Kas išvaro tėvą iš šeimos rojaus?
Manau, kad viena iš tėvo dingimo priežasčių yra nuolat kartojamas įsakymas: „Būk vyras“. Gerai pagalvojus, jis ir taip yra vyras. Jei šį paliepimą galima būtų aiškinti kaip savęs paiešką, gal ir būtų galima priimti širdin, bet kai nėra atsakymo, ką tai reiškia, tai toks įsakmus raginimas atrodo kaip žeminimas, vyro savivertės menkinimas.
Apie vieną tėvui duotą savybę kalba Biblija: Adomas, pirmasis tėvas, vaikščiojo po sodą, viską stebėjo ir viskam davė vardus. Todėl tėvui skirta padėti suvokti savąjį „Aš“. Kaip buvo man gera, kai kilus mano galvoje klausimui, kas aš esu, kunigai ir draugai, kadangi mano tėtė miręs, man padėjo rasti atsakymą, kad esu žmogus – gerbtinas, mylėtinas, tobulintinas, ir kad aš jiems rūpiu. Jų lūpomis tėvystė mane nuolat drąsina ir palaiko. Tėvas visada stebi tavo aplinką ir ją įvardina. Tai teikia tvirtą gyvenimo pagrindą ir pamatą. Motina moko apie kalbėjimąsi ir santykius, o tėvas padeda suvokti savąjį „Aš“. Iš to kyla ir tikėjimo taisyklė, kad tikėjimas yra asmuo ir santykiai. Dievas Mozei iš krūmo pasakė: „Jahvė“, kas lietuviškai reiškia „Esu, kuris esu“…
Kartą seminarijoje dvasios tėvas paprašė mūsų perskaityti A. Kamiu knygą „Laiškas tėvui“. Po to pasiūlė parašyti panašų laišką tėčiui. Mano tėvas tą laišką saugojo iki mirties… O paskutines savo gyvenimo akimirkas jis buvo visiškai ramus, nes mudu žinojome, kad mylime vienas kitą…
Tėvas Jėzui iš dangaus pasakė: „Tu esi mano mylimas sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Tai reiškia, kad tėvystėje yra svarbiausia stebėti ir aiškiai pasakyti, kas yra kas. O gal mes norime kartais užčiaupti tėvui burną ir neleisti jam būti tėviškam, gal tai jį ir išvaro iš šeimos? Kunigams tai yra žinoma patirtis. Gal tokie poelgiai tėvą ir išprovokuoja smurtauti? Ar smurtui neturėtų būti prilyginamas mamos vaikų lepinimas? Tačiau liūdnai kalbėdami ne daug ką pakeisime…
Kad tėtis taptų tėčiu…
Kad tėtis taptų tėčiu, pirmiausia vyras turi žinoti, kad jis ir taip yra vyras. Kad yra žmogus. Juk ir moterimi nereikia tapti, ja gimstama. Jei kažkuo ir reikia mums tapti, tai žmonėmis. Kad taip nutiktų, reikia daug mąstyti, skaityti, kalbėtis, bendrauti ir būti atviriems. Nebijokime būti silpni ir ieškoti paramos. Nežeminkime vienas kito, bet mokykimės apsiginti protingu būdu – žodžiu. Taip darė Jėzus, taip moko ir sena patarlė: „Duok durniui kelią“.
Kad tėtis sutėviškėtų, reikia vėl savo šaknį pasodinti Jahvėje, o tada išaugs tvirtas tėvo ąžuolas.
Tėti, grįžk, nes esi ryšys tarp mamos ir žmonių, tarp „Aš“ ir kitas, tarp Dievo ir Žmogaus. Grįžk, nes mes norime būti ne tik žmogiški, bet ir žmoniški.
Mąstymus užrašė Skriaudžių klebonas Arūnas Simonavičius